BRIKS ir rinkos parlamentarizmas
Autorius: Joaquim Palhares Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/05/brik... 2015-05-22 09:11:58, skaitė 3370, komentavo 1
Formuodamos naują pasaulinės lyderystės polių, BRIKS šalys gali priešinga linkme pasukti šiandienos rinkos parlamentarizmo provokuojamą darbo sferos naikinimą.
Darbo sferos ištuštėjimas dėl nedarbo bei teisių ribojimo jau tapo mūsų laikmečio požymiu. Jis plinta visame pasaulyje kaip labiausiai iškrypusi socialinė laisvo kapitalo judėjimo epochos pasekmė.
Kapitalizmo sukelta tuštuma braunasi į ekonomikos metabolizmo procesą per užsienio prekybos kanalą; bruka konkurencijos standartus, susiklosčiusius naujose globalaus mastelio gamybos grandyse; mažina išlaidas bei garantijas; kelia nepasitikėjimą pačioje darbininkų išgyvenimo iš atlyginimo širdyje.
Plytos, dėliotos kovotojų už savo teises kartų, tautinių vyriausybių bei nacionalinių maištų, byra dėl žinomų mums priežasčių.
Tartum milžiniškas mechanizmas, sudarytas iš krumpliaračių rytų viską, kas nukreipta į tikros ekonominės ir socialinės demokratijos statybą bei išeina iš jos formalaus politinio apvalkalo ribų.
Šią terpę pripildo kita efektyvumo paradigma, paremta kylančia nelygybe.
Finansinio kapitalo, kurio pranašumas ir didėjantis mobilumas sprendžia daugelio rinkų dereguliaciją, struktūrinė plėtra ribodama demokratinį valstybių suverenitetą tramdo bei teisiškai varžo šį procesą.
Šiame teiginyje nėra ekonomicizmo.
Ir politika paliko savo gilų pėdsaką tame, kaip ši logika tiesė sau kelią.
Klaidos ir praradimai, sukaupti kairiųjų partijų visame pasaulyje nuo 70-ųjų metų, ypač jų programinių pagrindų kolonizavimas liberaliomis vertybėmis bei draudimais tik padidino finansinę dereguliaciją, kuri šiandien viešpatauja visur, visose žmogaus gyvenimo sferose.
Berlyno sienos griūtis 1989 metais karūnavo tai, ką pamažu imta vadinti „istorijos pabaiga“.
Tai buvo ne pabaiga.
Bet dar niekada išgyvenimas neatrodė toks trapus, kai žmonijai reikėjo žengti sekantį žingsnį pirmyn.
Ne veltui neoliberalusis krachas 2008 metais beprecendentiškai laikomas kaip kapitalizmo lūžis, be socialinės galios, gebančios performuoti jį į svarbiausią epochos pokytį.
Mūsų šiandienos atlygis už netektis ir socialinius nuostolius yra mokestis pagal tos tuštumos sąskaitą.
Kitaip sakant, neoliberalioji ekonominė makalynė ir toliau tęsia savo neoliberalią politiką.
„Pragariška tamsa!“ – užbaigė savo interviu Carta Maior ekonomistė Maria da Konsensau Tavares (Maria da Conceição Tavares).
Ir tai nėra tik šiuolaikiška metafora.
Absoliuti pridedamoji vertė iš tikro grįžo į Europą, kuri daužosi priešmirtinėje agonijoje po griuvėsiais to, kas kadaise vadinosi Visuomeninės Gerovės Valstybe, pažangiausia istorijoje.
Paprasta ir suprantama darbo užmokesčio apkarpymo ar įšaldymo praktika, susijusi su pailginta darbo diena, naudojama kartu su atidžia euro kontrole, keistai vadinama „ekspansiniu susitraukimu“, žadančia darbo vietas ir augimą tiems, kas išgyvens šioje visuomenėje.
50 % Europos jaunimo šioje audringoje kapitalizmo aušroje tampa bedarbiais – rekordiniai rodikliai.
Bendrai paėmus, 24 % kontinento gyventojų neturi pakankamo uždarbio, kad patenkintų savo bazinius poreikius, įskaitant ir maitinimą.
JAV 47,5 milijono žmonių gyvena už mažiau nei 2 dolerius per dieną. Minimalus darbo užmokestis šiuo metu yra mažesnis, nei tas, kuris buvo praktikuojamas valdant ultrakonservatyviam Ronaldui Reiganui.
50-60 metais tapusi antikomunistinio „way of life“ simboliu, amerikiečių vidurinioji klasė paskutiniuosius 15 liūdnų metų sėdi be realaus atlyginimo augimo.
Tuo ir galime paaiškinti Federalinės Rezervų Sistemos neryžtingumą padidinti potencialų statymą ekonomikos „atgaivinimo“ įkarštyje, esant tokiam nevientisam socialiniam įdarui.
Nereikia toli eiti, kad pajustume šaltą grįžtančio konservatyvizmo alsavimą.
Prieš 72 metus, 1943 metų gegužės 1 dieną, Žetuliju Vargas paskelbė Darbo įstatymų konsolidaciją, kurią šiandien rinkos parlamentarizmas, vadovaujamas verslininko Eduardo Kunjos (Eduardo Cunha), stengiasi iškonstruoti.
Vyriausybės pozityvios programos neturėjimas naudojamas tam, kad į dienos šviesą išlįstų grobuoniški nacijos planai.
Vargo konsolidacijos įstatymas įvedė privalomą įrašą darbo knygelėje, sutrumpino darbo dieną iki 8 valandų, suteikė stabilumą išdirbus 10 metų toje pačioje kompanijoje, o 1936 metais oficialiai nustatė minimalų darbo užmokestį.
Šią savaitę Konsensau minėta tamsa užklupo Nacionalinį Kongresą, kad po jos priedanga atsitiktų tai, ką 2001 metais bandė, bet nesugebėjo atlikti Fernandu Enriki Kardozu: įsmeigti durklą į Darbo įstatymų konsolidacijos nugarą, Brazilijos rinkoje įvesdamas autsorsingą visuose sektoriuose ir visoms gamybos funkcijoms, taip nutiesdama kelią atleidimams, prievartai ir naujiems darbo santykių nuostoliams pačiame ekonominės recesijos įkarštyje.
Konservatyvaus problemos sprendimo neišvengiamumą diena iš dienos masinės informacijos priemonės tarsi plaktuku įkalinėjo į žmonių sąmonę.
Brazilijai reikia, džiaugsmingai šaukia mums pirmieji laikraščių puslapiai, atsikratyti tų šarvų, pavadintų „Lulos ir RT laikų atsilikimu“, kurie virto beveik nuolatiniu užimtumu, realiais atlyginimais, bedarbystės draudimu ir kita – tai visiškai nepriimtina, kai kapitalas eksploatuoja darbo jėgą.
Kai galima lengvai susitarti ir globaliu mastu suskaldyti „gamybos faktorius“, nėra prasmės palaikyti darbo santykių griežtumą, rašo Friaš šeimos laikraštis (turima omenyje Folha de Sao Paulo).
Apskritai, kalbama apie tai, jog reikia šeimai, pragyvenančiai iš atlyginimo, suteikti „resurso“ statusą, dėl ko, beje, perspėjo dar Marksas.
Tada galima ir krizę perkelti į šalies vidų, o su ja ir korekcijas, atidėtas nuo 2008 metų, į reikalą įsikišus Lulos ir RT vyriausybei.
Būtent tai šiuo metu ir yra daroma; verslininkų federacija audringai ploja Kongreso pirmininkui.
Vyriausybė, netekusi palaikymo dviejose strateginėse kryptyse – komunikacijos bei politizuotos kovos už vystymąsi – be to, užspausta į kampą detaliai MIP nušviestų skandalų bei sulysusi dėl resursų, galinčių viską apversti aukštyn kojomis, trūkumo, galiausiai pasiduoda rinkos reikalavimams.
Kol nusivylimas dar nepavertė progresistų stovyklos į netekusių tikėjimo bei savižudžių kapines, reiktų paminėti bendrą tų kelių susikirtimo padėtį, kad būtų galima atpažinti užsitęsusio postneoliberalizmo aušros šviesą.
Tai, ką mes vadiname bendra padėtimi, nemenkina RT narių savikritikos aktualumo, lygiai kaip ir leidžia kol kas vengti viešų pareiškimų, kurių gyvybingumui būtina turėti platų progresistinį kairįjį frontą. Beje, būtina šį susipriešinimą susieti su tuo, ką demonstruoja kitos tautos ir nacijos, kad išliktų gyvos ir mūsų neužliūliuotų rinkos mantros.
Tai yra būtina dalis perėjimo prie supaprastintų kooperatinių įstaigų, kurios grąžina šalims ir nacijoms teisę stabdyti šantažuojantį kapitalo judėjimą, atkovodama sau erdvę manevruoti pagrindiniais vystymo kintamaisiais, tokiais kaip kreditų, mokesčių, biudžeto, valiutos ir darbo politika.
Apie tai ir bus kalbama specialiame Carta Maior leidinyje šį savaitgalį.
Ilgalaikė naujosios pasaulio tvarkos aušra susijusi su BRIKS persiformavimu į naujas bendradarbiavimo organizacijas, kurios užpildo terpę, atsiradusią po Breton-Vudso sistemos įkūrimo 70-aisiais.
Nuo 1944 metų kalėjusių demonų išlaisvinimas atstūmė kovą už vystymąsi atgal, prie finansinių rinkų hegemonijos, politinės sistemos, teisinės sistemos bei ekonominio valdymo skirtumo nebuvimo.
Kartoju: būtent dėl šio kapitalistinio šuolio yra apjuodinamos rinkimų urnos, demokratija ir suverenitetas – neatskiriamos kovos už vystymąsi dalys.
Taip ypatingą svarbą įgauna finansinio bendradarbiavimo instrumentai, suformuoti BRIKS šalių vadovų ir vyriausybių VI susitikime praeitų metų liepą Fortalezoje ir Brazilijos mieste.
Sąlyginių valiutų rezervų pulo – skirto, pavyzdžiui, padėti šalims, spekuliatyvaus puolimo nutekėjus kapitalui atveju – pradinis kapitalas sudarys 100 milijardų dolerių (41 milijardą įneš Kinija; Brazilija, Rusija ir Indija – po 18 milijardų, Pietų Afrika – 5 milijardus).
Naujasis vystymo bankas (NVB) savo veiklą pradės su 50 milijardų dolerių kapitalu. Idėja yra tokia, kad bankas galės vykdyti savo veiklą globaliai, finansuojant infrastruktūrinius projektus visame pasaulyje, vargingose ir besivystančiose šalyse. Tokiu būdu bankas tampa pagrindiniu BRIKS geopolitinės įtakos instrumentu naujojo pasaulinės lyderystės polio statybos procese.
Jei rezervų fondas išsaugos savo panašumą su TVF funkcija, užmanyta 1944 metais, NVB taps progresistiniu Pasaulio banko analogu.
Breton-Vudsas – buvo bandymas įkurti globalią įstaigą, sukūrus amortizatorius, kurie sumažintų besikartojančias abiejų pasaulinių karų prielaidas – tarp jų ir grobikišką netvarką tarp nacijų, atsiradusią dėl nereguliuojamos rinkos.
Žengdamas pirmuosius žingsnius, BRIKS pasiryžęs eiti pirmyn šiuo keliu ir dar toliau už jo.
Turime remti šiandieninių suvereniteto sienų modernizavimą, kurios juda nuo atskirų valstybių iki atitinkamų ekonomikų branduolio, galinčio apjungti finansinę sistemą ir geopolitiką, įvedančią tvarką į ekonominę erdvę, kuri padės sukurti XXI amžiaus vystymo planą.
Be viso šito mes netenkame visiško užimtumo siekio, nestabilios tampa ilgalaikės investicijos bei negalima koordinacija tarp valiutų – su periodinėmis valiutų korekcijomis – kad išvengtume mokestinio balanso krizės ir protekcinių karų.
Prisidengus būtent šiuo skydu bus iš tikro galima priešinga linkme pasukti šiandienos darbo sferos griovimą, kuris akivaizdžiai yra atsainiai valdomas rinkos parlamentarizmo ir jo atstovo – klasikinio mūsų laikų drąsuolio, pagarsėjusio Eduardo Kunjo.
Parengė Darius Dimbelis pagal „Carta Maior“, Brazilija
