Vilties teikia tik bundantis pilietiškumas (video)
Autorius: Kazimieras Juraitis Šaltinis: http://sauksmas.lt/kazimieras-... 2015-05-26 08:23:41, skaitė 4774, komentavo 1
PRAEITOS SAVAITĖS ĮVYKIŲ APŽVALGA IR PROGNOZĖS
Reikšmingiausias praeitos savaitės įvykis Lietuvoje – studentų organizuotas mitingas prieš šauktinių kariuomenę Vilniuje. Ši akcija parodė, kad Lietuvoje dar rusena pilietiškumas, valdžiai nepavyko galutinai sunaikinti demokratijos ir įbauginti savo piliečių, drįstančių abejoti išrinktųjų sprendimais.
Nors akcija praėjo gana nedrąsiai, bet teikia vilties pats jos atsiradimo faktas. Šį renginį, kaip ir visada tokiais atvejais, bandė sužlugdyti atsiųsti provokatoriai. Kad jie buvo organizuoti, matyti iš filmuotos medžiagos, kurioje matyti, kaip dalijami kažkur centralizuotai spausdinti plakatai. Savo užgaulias šūkaliojimais provokatoriai bandė įbauginti akcijos dalyvius, tačiau gana korektiškai veikianti policija sutrukdė provokacijoms peraugti į susistumdymus ar riaušes. Vertėtų įsidėmėti ypač aršių rėksnių veidus, nes jie dažniausia – etatiniai. Tikėtina, kad geopolitiniams įvykiams rutuliojantis karo link, šie ir kiti provokatoriai įvairiuose protesto renginiuose bandys išprovokuoti riaušes. Įsiminus jų veidus, lengviau tokioms provokacijoms nepasiduoti. Kita vertus, neprošal nustatyti ir jų tapatybes bei jų šeimininkus ar užsakovus. Kad jie organizuoti – aiškiai įrodo filmuota medžiaga.
Toks organizuotas provokuojantis elgesys tikrai nėra nuomonės reiškimo, demokratijos apraiška, todėl neaišku, ką veikia VSD. Ankstesnio VSD vadovo Grinos veiklos ataskaita parodė, kad VSD buvo duota komanda “dusinti” bet kokią opoziciją. Naujasis vadovas Jauniškis žadėjo suaktyvinti darbą. Tačiau kolkas jokių žinių nei apie prevencinius pokalbius su opozicija, nei apie kitus konkrečius veiksmus, paneigiančius ar patvirtinančius VSD kokios nors veiklos egzistavimą apskritai – nėra. Todėl piliečiams demokratijos ir savo saugumu tenka rūpintis patiems. Videoreportažą apie šią akciją galima žiūrėti čia:
Kalbant apie šauktinius yra nuomonių, kad jie ruošiami ne veiksmams Lietuvos teritorijoje. Mat tuo atveju, jeigu į Lietuvą tikrai įsiveržtų Rusijos karinės pajėgos, tai užimti mūsų teritoriją joms reikėtų apie 10 – 15 valandų, t.y. tiek laiko, kiek reikia pervažiuoti Lietuvą 25-30 kilometrų per valandą greičiu. Manoma, kad dabartiniai šauktiniai tokiu atveju būtų dislokuoti Lenkijos teritorijoje, kad apsaugotų ne Lietuvos, o Vakarų Europos erdvę. Matyt, tokia ir yra Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO esmė: rūpintis kitų bendrasąjungininkų saugumu savo paties saugumo sąskaita.
Tęsiasi istorija apie Baltijos jūroje sudužusį lėktuvą ir žuvusius lakūnus.
Kalbama apie interpeliaciją Olekui. Tačiau kas pasikeis, pakeitus nevykusį ministrą? Juk Lietuvos neįgalumo esmė ne ministre, o pačioje Lietuvos saugumo doktrinoje. Stodami į NATO mes manėme, kad mus apsaugos narystės šioje organizacijoje faktas, o ne pačios Lietuvos aktyvūs veiksmai ar ryžtingi sprendimai. Todėl ir gaunasi, kad vienintelis valstybės aktyvumo požymis – Grybauskaitės asmeniški bandymai arba sustabdyti Rusijos agresiją, arba sukelti Trečią Pasaulinį karą – įvertinimas priklauso nuo vertintojo pažiūrų sistemos. Lakūnų žūtis – nevykusios Lietuvos narystės NATO simbolis. Nes tuo metu, kai skendo nukritusio lėktuvo lakūnai, buvo Lietuvos kariuomenės ir jos sąjungininkų iš NATO šventė. Malūnasparnis, turėjęs gelbėti lakūnus – taikiai stovėjo Marijampolėje. Olekas šventės dalyviams pasakojo, kad vyksta lakūnų gelbėjimo operacija. O malūnsparnio, turėjusio sukti ratus virš Baltijos jūros, pilotai vaikučiams pasakojo, kaip per gelbėjimo darbus gelbėjami žmonės. Bet nei Olekui, nei Grybauskaitei matyt niekas nesakė, kad sprendimus reikia priimti patiems. Juk už Lietuvos saugumą atsako NATO. O NATO generolai lakūnų gelbėti neliepė. Malūnsparnio pilotai juk negali skraidyti savavališkai, be įsakymo. Kaltas ne karo ministras – daktaras. Kaltas mūsų požiūris į Lietuvos saugumą, sprendimų savarankiškumą, valstybingumą. Iš esmės Lietuvai kariuomenė nereikalinga, nes ji agresijos atveju mūsų valstybės apskritai apsaugoti negali, nesvarbu kokia ji ar jos vadai būtų. Tą suvokus, reikėtų ir elgtis atitinkamai – Austrijos, Suomijos ar Islandijos pavyzdžiu išstoti iš bet kokių karinių sąjungų, laikytis neutralumo ir taikiai sugyventi su kaimynais. Jei mes negalime išgelbėti net dviejų savo skęstančių lakūnų, tai kaipgi gelbėsim visą valstybę?
Ukrainoje – laikina tyla prieš artėjančią audrą.
Apie tikrą padėtį šioje sparčiai į bankrotą keliaujančioje valstybėje ką nors sužinoti iš mūsų masinės informacijos priemonių kolkas dar beviltiška. Porošenko pajamos praėjusiais metais išaugo 7 kartus.
Šalis – bankrutuoja, o jos vadovas – klesti.
Įdomiausiai ir panašu, kad taikliai, apie tikrąją padėtį Ukrainoje pasakoja Sergejus Razumovskis.
Visą video įrašą rusų kalba galima žiūrėti čia:
---
LDiena.lt: savo ruožtu privalau perspėti - S. Razumovskis švelniai tariant labai neaiškus tipas, todėl visą jo pateikiamą medžiagą reikia vertinti labai atsargiai, suprantant, kad jo deklaruomai tikslai ir realūs siekiai gali skirtis kardinaliai.
---
Pasak jo, Ukraina kaip iš lopų sudurstyta anklodė ir tik laiko klausimas, kada ji subyrės. Krymas valdomas kriminalinių elementų ir jo statusas dar neaiškus. Čia iš tiesų “dusinami” totoriai, matyt, kad taip norima sukelti jų pasipriešinimą ir partizaninį judėjimą. Doneckas ir Luganskas tarpusavy nesusitaria. Iš čia išgyvendinti visi kiek rimtesni kariniai patarėjai iš Rusijos. Zacharčenko daro įtaką Krymui ir atvirai derasi su Turkija. Dėl ko – neaišku. Charkovo sritis laikosi iš sintetinių narkotikų, kuriais aprūpina visą Europą, pramonės. Nikolajevo ir Chersono – iš kanapių ir aguonų. Ypatingą statusą turi Dniepropetrovsko sritis. Nors Kolomojskis Šveicarijoje, bet naujas gubernatorius įtakos neturi, viską tvirtai per savo statytinius valdo Kolomojskis. Dniepropetrovskas – Ukrainos žydų citadelė, čia stovi didžiausia šalies sinagoga. Visiškai aišku, kad jokiomis aplinkybėmis Dniepropetrovskas Kijevui nepasiduos.
Kijevas ir virš jo esanti šiaurinė Ukrainos teritorija – laukinės, apleistos ir nuskurdintos sritys. Kijeve be jokios paaiškinimų uždarinėjamas geriamo vandens tiekimas. Gali būti, kad siekiama priversti gyventojus imti vandenį iš Dniestro. Tuomet, kombinacijoje su Černobilio elektrinės katastrofos pasekmių suaktyvinimu, gali prasidėti humanitarinė katastrofa, kurios likvidavimui gali būti kviečiamos tarptautinės pajėgos. Tokiu atveju Kijevo valdžia apsisaugotų nuo pietinių Ukrainos regionų.
Vakaruose ypač svarbų vaidmenį vaidina Užkarpatė. Šis regionas – pagrindinis ir kontrabandos, ir dujų tiekimo į Vakarus koridorius. Todėl su šiuo regionu turės skaitytis visos jėgos, nesvarbu, kokios jos būtų. Be to, Užkarpatės gynyba dėl jos kalnuotos geografijos – itin patogi. Jos neįveiktų net ir visa Ukrainos armija. Tai – savotiškas Afganistano variantas. Be to, prie jos vakarinių sienų jau susitelkė didžiulę kovinę patirtį turintys čečėnai.
Tarp Užkarpatės ir Odesos srities – siauras ruožas su Ukrainoje gyvenančiais rumunais. Jiems Rumunijos pasus jau dalija Rumunija.
Prognozuojama, kad visos Odesos srities laukia susijungimas su Moldova, Padniestre ir Gagaūzija. Nes JAV Konstantoje jau baigia statyti suskystintų dujų terminalą, tiesia vamzdyną suskystintoms dujoms. Iki Odesos liko nutiesti tik 120 kilometrų.
Įvertinant reportaže išdėstytas mintis, galima dar prisiminti Lenkijos požiūrį į Lvovo sritį. Juk kai tik pilnai įsigalios asociacijos EU sutartis, gausybė lenkų pateiks pretenzijas į savo buvusias žemes. Ukraina neįsileido lenkų delegacijos, kai ši vyko paminėti Volynės skerdynių aukų. Lenkų ir banderininkų santykiai, švelniai tariant – įtempti.
Apskritai galima būtų spėlioti, kad Sergejaus Razumovskio padėties Ukrainoje įvertinimas – rusų propaganda, jeigu ne ta menka aplinkybė, kad JAV dujotiekį visgi tiesia. O Valstijos tikrai nekištų milijardų dolerių į projektą, kurio baigtis neprognozuojama. Taigi galima numanyti, kad Ukrainos valstybės jau ryt – poryt laukia byrėjimas ir jį lydintis karas bei chaosas. O mūsų Lietuva, neturėdama savo nuomonės nei valios, šioje geopolitinėje košėje neišvengiamai patirs tiek kraujo ir nuostolių, kiek to prireiks JAV ir mūsų tariamiems sąjungininkams iš NATO bei ES.
Vilties teikia tik bundantis pilietiškumas.
Šauksmas