Vytautas Petkevičius ir jo Gilė

Autorius: Ferdinandas Kauzonas Šaltinis: www.respublika.lt/lt/naujienos... 2015-06-02 09:49:36, skaitė 3244, komentavo 1

Tobulos asmenybės paprastai nebūna įdomios. Jau tokios baltos, jau tokios, kad saulėtą dieną gali ir nepastebėti. Neigiamos personos gal kiek įdomesnės, tačiau jau tokios juodos, jau tokios, kad naktį, jeigu ne pilnatis, gali pastebėti tik tuomet, kai atsisukęs išvysti didžiulę kuoką, kuri vienu metu yra ir virš tavo galvos ir juodojo siaubūno rankose.

Vytautas Petkevičius

Labiausiai man patinka spalvingi žmonės. Todėl kiekviename siaubūne, žulike, korupcionieriuje ar šiaip politike stengiuosi aptikti bent kažkokią baltą dėmelę, kažkokį vilties spindulėlį. O kiekvienoje baltoje tobulybėje iš paskutiniųjų ieškau juodo kleksoir nudžiungu jį radęs, nes be jo – jis irgi ne žmogus.

Spalvingiausia asmenybė, sutikta mano gyvenime, buvo rašytojas Vytautas Petkevičius. Nieko jame ieškot nereikėjo. Visas atlapas: ką galvoja, tą kala tau tiesiai kakton. Kiekvienas susitikimas su juo mano septintojo dešimtmečio komjaunuolio raudonumą darė vis mažiau raudoną, o ir apskritai mano jaunos galvelės veiklą gerokai pareguliuodavo.

Gegužės 28-ąją Vytautui Petkevičiui – 85! O jo knygai „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“ – geras pusšimtis metų! Nežinau populiaresnės knygos vaikams. Nuo 1964 metų ji buvo leidžiama 6 kartus.

Sufalsifikuoti gimimo metrikai

Petkevičiaus gimimo metrikuose, tiksliau, ne paties Petkevičiaus, o jo „Gilės nuotykių Ydų šalyje“ gimimo liudijime, kurį „surašė“ pats rašytojas, vienas svarbus duomuo buvo nuslėptas. Knygos tėvo grafoje užsirašė save, o motina įrašė „Idėją“. Bet juk idėja irgi paprastai turi autorių… Kodėl rašytojas jį paslėpė.

Šiai mįslei įminti susitikome su rašytojo dukra, irgi rašančia knygeles vaikams, taip pat verčiančia kitų knygeles į lietuvių kalbą.

– Miela Liuda, jūsų tėtis „Gilės“ gimimo liudijime, kurį gavau iš jūsų, knygos motina įrašė „Idėją“. Idėja gali pačiam tyčia ar visai atsitiktinai šauti į galvą. Tu gali ją, mandagiai tariant, pasiskolinti, o tiesiai sakant, pasivogti. Man jūsų tėtis ne kartą yra minėjęs, kad dauguma jo knygų vaikams gimė iš jo paties vaikų žaidimų.

– Mudu su jaunesniu už mane broliu Vytuku po kiekvieno pasivaikščiojimo po gamtą parsinešdavome pilnas kišenes gilių, kaštonų, kankorėžių. Iškaulydavome degtukų ir darydavome visokius žmogeliukus. Paskui žaisdavome jais. Dabar jau ir nebeprisimenu, ar vienam mano žmogeliukui brolis netyčia nusuko sprandą, ar tų žmogeliukų karuose jis buvo „sužeistas“, bet brolio rankose liko tik galva. Tuomet jis tiesiai į gilę, kuri ir buvo žmogeliuko galva, susmeigė du degtukus ir jie virto kojomis. Kvailiuk, sakau, čia dabar ne žmogus – dar turi būti liemuo, rankos.

Toks buvo Vytauto Petkevičiaus „Giliukas“. Liudos Petkevičiūtės asmeninio albumo nuotr.

Tėtė, paėmęs tą keistą brolio žmogeliuką, žiūrėjo, žiūrėjo. Paskui nusinešė prie savo stalo, atsisėdo ir ėmė mąstyti. Žiūrime, ima kelis ar keliolika popieriaus lapų, lenkia juos pusiau, sudeda į krūvelę ir susiuva knygutę. Ima joje kažką paišyt. Kadangi tėtė labai gražiai piešdavo, priėjome arčiau ir matome: tas mūsų keistas žmogeliukas-giliukas jau veikia, jau ant šakelės supasi tos „knygelės“ puslapiuose. Jau tėtė ten kažką prirašęs savo smulkia rašysena. Tada su broliuku dar nelabai suvokėme, kad „sužeistas“ žmogeliukas iš gilės ir dviejų degtukų virs idėja, pagimdysiančia nuostabią knygelę apie Gilę ir jos nuotykius Ydų šalyje.

O iš kur knygelėje atsirado plėšikas Kaštonas su savo „pištalietu“? O Vyriausiasis Ydų šalies sienų sargybinis, žiaurusis Kankorėžis? Iš mūsų kišenių.

– Kada suvokėte ar sužinojote, kad Ydų šalis – tai valstybė, kurioje gyvenote tada, kai su broliuku rinkote giles, kaštonus, kankorėžius?

– Gal penkerių ar šešerių buvau. Aš labai anksti daug ką ėmiau suprasti. Gyvenome dviejų mažučių kambarėlių butuke. Stalas toks apskritas, storom kojom, staltiesė su kutais – kaip teatro uždanga. Po tuo stalu su broliuku dažnai žaisdavome – jauku kaip palapinėje. Tai, būdavo, vos tik tėvo draugai susėda prie stalo – mudu į savo „palapinę“. Žaidžiam ten, o ausys – kaip lokatoriai. Atsimenu spiegiantį moterišką balsą: „Aš tave srities komitetui apskųsiu!“ O tėvas savo skardžiu galingu balsu: „Nutilk, dūra!“ Dar šiandien kartais sapne girdžiu tuos jo žodžius. Jau ten, po stalu, ėmiau daug ką suvokti. Ir kas yra kas „Gilėje“, ir kas yra kas gyvenime.

Tėtis rėtis, kirvakotis

– Kalbėdama apie tėvą, jį vadinate tėte, tėčiu, tėvu. Kaip iš tiesų kreipdavotės į jį gyvam esant?

– Dažniausiai vadindavau „tėtis rėtis“. Jis pats buvo susigalvojęs tokią pravardę. Netgi „tėtis rėtis – kirvakotis“. Tai jau buvo jo beveik šaukinys. Ir aš iš mažens, dar švepluodama, jį taip vadindavau.

Daug kas tėtę pažinojusių „Gilėje“ jį lengvai atpažindavo. Jis juk ir yra tas Giliukas. Knygelėje visa jo raida. Iš pradžių pasipūtęs nutrūktgalvis, paskui gyvenimo lamdytas, mokytas ir negailestingai pamokytas. Jis gi „Gilėje“ viską sąžiningai parodė.

Mane jis irgi mokė. Pamenu, buvau gal penktoj klasėje. Rašėme rašinį: „Ką aš galvoju apie tarybinės armijos dieną“. Bet, matyt, pamokos, gautos dar po stalu, „palapinėje“, parašiau, ką galvoju. Vos nepašalino iš mokyklos. Po to tėvas pasistatė mane prieš save. Ir žiūri į mane savo ryškiai mėlynom akim. Ilgai žiūrėjo. Ir staiga klausia: „Dabar supratai?“ Supratau, sakau. Aš iš tikrųjų viską supratau be žodžių.

Jis nepaprastai mylėjo vaikus. Ir mus, savo vaikus, ir anūkus. Ir proanūkius. Apskritai jo meilė vaikams buvo atvira ir nepaprastai tikra. Jis žinojo: vaikų neapgausi. Jie jaučia. Todėl tėčio jubiliejų rengiame su Lietuvos vaikais. Naisiuose, mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje. Ten Vytauto Petkevičiaus ir vaikų šventę mielai sutiko priglausti ir paremti šviesuolis, fondo „Švieskime vaikus“ įkūrėjas Ramūnas Karbauskis. Gegužės 30 dieną čia bus apdovanoti Lietuvos vaikai – jaunieji menininkai ir rašytojai – geriausiai savo rašinėliuose ar paveikslėliuose atspindėję Gilės nuotykius Ydų šalyje. Bus apdovanoti jaunieji šachmatininkai, geriausiai pasirodę tą dieną Naisiuose rengiamame turnyre. Skambės muzika, dainos. Tarp jų ir svarbiausioji daina, kurią dainuodavo 1863 metų sukilėliai „Ąžuolėli, žalias medi“ ir kurios būsimąjį mano tėtę išmokė jo senelė Grasilda, sukilimo dalyvė. Labai prasmingai skamba paskutinis dainos posmas: „Tie, kur krito ant kalnelio, tie ilgiau išbuvo. Tie, kur krito pakalnėly, tie greičiau supuvo“.

– O Vilniuje, Rašytojų sąjungoje ar Seime, kas nors rengiama jūsų tėčio ir jo „Gilės“ sukakčių proga?..

***
Privalėjau to paklausti, bet nepasiryžau. Ką atsakytų Vytautas Petkevičius, jaučiu savo kakta. Tai kodėl dabar turėčiau provokuoti jo dukrą? O jeigu tikrai Gilė nuo Ąžuolo netoli rieda…