„Nepriklausomos“ Lietuvos naujienos: vergiškas darbo kodeksas, nauji mokesčiai ir brangsiantis šildymas

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/06... 2015-06-19 02:22:51, skaitė 4691, komentavo 1

Darbo savaitė jau eina į pabaigą, o kapitalistinėje „Lietuvos“ kolonijoje vyksta gana įdomūs dalykai, kurie eilinį kartą rodo mums visiems, kad buržuazijai ir jos valdžiagyviams buvo, yra ir bus nusispjauti į tautą ir paprasto darbo žmogaus gerovę.

Tarp šios savaitės „perliukų“ ir aktualijų – valdžios pasisakymai apie Darbo kodekso liberalizavimą, Gitano Nausėdos pasisakymas apie Nekilnojamo turto (NT) ir automobilių mokesčių neišvengiamumą bei nuo liepos mėnesio pakilsiančias centrinio šildymo kainas.

Valdžia: vergijos įteisinimas – „darbuotojų naudai“

Nors Vyriausybės palaimintas ir Seimui perduotas Darbo kodekso liberalizavimo projektas visiškai panaikins 8-erių valandų darbo dieną ir pilnai įteisins visišką darbdavių savivalę, jis pasitarnaus ne vien darbdavių, bet ir „darbuotojų naudai“…

Šitaip iš esmės bando teigti įvairūs buržuazinės valdžios ir jai pavaldaus oficiozo atstovai, tame tarpe ir vienas pagrindinių naujo anglosaksišku pavyzdžiu paremto Darbo kodekso autorių, Tomas Davulis, taip socialdemokratų premjeras Algirdas Butkevičius, vietinių kapitalistų šulas Robertas Dargis ir kt. per vakar LRT rodytą diskusijų laidą „Forumas“.

Tikriausiai puikiai žinodami ir suprasdami, kad naujasis Darbo kodeksas iš tiesų ne tik ženkliai pablogins ir taip apgailėtiną Lietuvos samdomųjų darbuotojų situaciją, valdžios atstovai stengiasi „kabinti makaronus“ ir demagogiškai aiškinti, neva visa tai būsią ne vien tiktai darbdavių, bet ir „darbuotojų naudai“.

Bet tik kvailys arba visiškas naivuolis galėtų rimtai šia versija patikėti, nes tokį tariamą valdžios ir kapitalistinių darbdavių „altruizmą“ paneigia ne vien tiktai logiškas paties naujo Darbo kodekso, kaip teisinio dokumento, apmąstymas, bet ir paprasčiausia gyvenimo praktika, su kuria tūkstančiai lietuvių susiduria kasdienybėje.

Vis dėlto oficiozinių profsąjungų vadovas, Artūras Černiauskas, didelės „vėtros“ dėl Darbo kodekso reformos, kuri Lietuvoje iš esmės jau nebe tik faktiškai, bet ir formaliai, t. y. teisiškai įtvirtins baudžiavą, nekelia: anot jo, galima „derėtis“ su valdžia, o ir Seimas, galbūt, šį projektą kiek nors „pašvelnins“.

Tačiau Lietuvos gyvenimo praktika per pastaruosius 25-erius metus rodo, kad valdžia dirba ne plačiosios visuomenės, bet tik siauros, turtą ir kapitalą savose rankose uzurpavusios oligarchų klasės naudai ir todėl su dirbančiųjų nuomone „skaitysis“ tiktai tiek, kiek tai pasirodys būtina sekantiems rinkimams.

G. Nausėda: NT ir automobilių mokesčiai – „neišvengiami“

Tuo tarpu kol „kairioji“ A. Butkevičiaus Vyriausybė kartu su Seimu „prastuminėja“ baudžiavinį-anglosaksišką Darbo kodeksą, žymus „lietuviškosios“ laisvos rinkos šauklys ir „elito“ autoritetas ekonominiais klausimais, G. Nausėda atvirai pareiškė, kad Lietuvoje NT ir automobilių apmokestinimas – tai tik laiko klausimas.

Nors NT mokestis jau Lietuvoje egzistuoja, G. Nausėda čia turi omenyje šio mokesčio „kartelės nuleidimą“, t. y. jo griežtą pritaikymą žymiai platesniems piliečių sluoksniams, o tai reikš, kad NT mokestis ateityje tikriausiai sunkiai slėgs daugelio paprastų lietuvių, o ne vien tiktai turtuolių, pečius.

Kai dėl automobilių apmokestinimo – tai šis klausimas jau valdžios darbotvarkėje buvo ir 2014-aisiais metais, tačiau ir pats G. Nausėda pripažįsta, kad šių mokesčių įvedimas turėtų sukelti dar didesnį žmonių nepasitenkinimą, tiktai, tiesą pasakius, bėda su tuo mūsų lietuvių „nepasitenkinimu“ yra ta, kad, dėl nusistovėjusio vergiško mentaliteto, valdžiai kažin ar yra ko daug baimintis.

Juk vietoje to, kad vienytųsi kovai už savo teises ir bendrus interesus, nemaža dalis lietuvių paprasčiausiai kraunasi lagaminus ir „tepa slides“ į Angliją, Airiją ar Ispaniją, kur juos pasitinka gal kiek ir pakenčiamesnės apmokamo vergavimo sąlygos (deja, tačiau Lietuvoje padėtis su profsąjungomis bei kitokiais socialiniais judėjimais yra, mažų mažiausiai, apverktina; todėl vienas pagrindinių uždavinių – kova su vergišku nusistatymu bei realaus profsąjunginio judėjimo Lietuvoje kūrimas).

Brangsiantis šildymas: 21 proc. PVM

Be to, kad svarstomi šitokie mokesčiai, nuo liepos mėnesio valdžiagyviai taip pat didins ir centrinio šildymo kainas: „Vietoj šiuo metu dar galiojančio lengvatinio 9 proc. PVM tarifo šilumos energijai ir karštam vandeniui jau po poros savaičių teks mokėti 21 proc. PVM.“ – rašoma Panevėžio laikraštyje „Sekundė“ išėjusiame straipsnyje („Šiluma sulaužys kaulus“).

Nors, žinoma, šiuo metu šildymo sezonas jau tikrai pasibaigęs, vis dėlto rudenį jis ir vėl ateis, o daugeliui lietuvių kils natūralus klausimas, kaip susimokėti komunalinius mokesčius, kai kainos absurdiškai auga, o daugumos gaunami darbo užmokesčiai jei nesmunka tai, mažų mažiausiai, tikrai nekyla?

Įdomu pridurti tai, kad buvusias (liepos mėn. pasibaigsiančias) centrinio šildymo lengvatas iki 2016-ųjų, t. y. sekančių Seimo rinkimų, norėjo pratęsti A.Butkevičius – galime būti tikri – ne dėl jūsų, mielieji, gerbūvio, bet dėl LSDP reitingų pakėlimo (dėl ciniško A. Butkevičiaus elgesio ir „ruošimosi rinkimams“ žr. straipsnį „Buvęs premjero patarėjas demaskuoja Lietuvos politikierius“).

Šiaip ar taip, šildymo kainos brangs, o kartu su jomis brangs ir pragyvenimas apskritai. Visa tai – tik dar vienas valdžios spjūvis į tautos veidą, tačiau bėda yra tame, kad Lietuvoje nesant tikrai masiškai ir organizuotai radikalios opozicijos jėgai, galime laukti, kad Seimo rinkimuose pasiseks kitai buržuazinės santvarkos monetos pusei, t. y., kad „kairiuosius“ politinius nusikaltėlius pakeis „dešinieji“: liberalkonservatoriai su Eligijumi Masiuliu bei Gabrieliumi Landsbergiu priešakyje.

Ką daryti?

Šių bei daugybės kitų faktų šviesoje, visi dori ir sąžiningi Lietuvos piliečiai, dirbančioji visuomenė, turėtų išsižadėti bet kokių iliuzijų, kad šiandien yra toks dalykas kaip „mūsų valstybė“ absoliučiai daugumai lietuvių: esamas valstybinis aparatas aptarnauja tik oligarchų klasės interesus.

Todėl bet kokios permainos, kurios atitiktų daugumos interesus, t. y. dirbančiųjų interesus, tegali būti pasiekiamos kovos, tiek socialinės-ekonominės kovos, tiek ir politinės kovos, keliu. Šiuo keliu neis ir juo eiti nepadės sisteminės bei kitos „civilizuotos“, „nuosaikios“ partijos, oficiozinės, LSDP pavaldžios profsąjungos su savomis černiauskų kohortomis.

Juo eiti galime tiktai mes patys, kurdami kovingas profsąjungas, aktyvius socialinius judėjimus ir bendrą politinį frontą, su aiškiai antisistemine, antikapitalistine idėjine ir politine kryptimi.

Privalome suprasti, kad kol egzistuos dabartinė santvarka – kapitalizmas – tol dauguma žmonių tebus tik antrarūšėmis prekėmis, parduodamomis „darbo rinkoje“, o viršūnėje ir toliau sėdės buržuazinės visuomenės dievas – Pinigas – bei tie, kurie prie jo arčiausiai prieina. Kapitalizme kapitalas yra viskas, o darbas, t. y. žmogus su savo gyvastimi – niekas – tol, kol nėra pelningas, o kai yra – tai jis turi vertę tiktai tol, kol išlaiko savo pelningumą kapitalistui. Žmogus ar tauta kapitalizme – ne vertybės, bet tik tušti žodžiai.

Kapitalizme Lietuvos laukia tik didesnis skurdas, emigracija, išsigimimas ir nuosmukis – iš ko pasipelnys tiktai saujelė oligarchų kartu su savo palikuonimis, kurie sudaro vadinamąjį „auksinį jaunimą“; doram ir sąžiningam darbo žmogui tokioje Lietuvoje – buržuazinėje Lietuvoje – ateities nėra ir nebus.

Vienintelė reali alternatyva santvarkai, sistemai, paremtai pinigų viešpatavimu, kapitalo viešpatavimu darbui, yra sistema, paremta darbu, paremta Žmogumi, jo interesais ir gyvybine jėga – socializmas.

Tik socializmas gali padaryti galą buržuazijos ir oligarchų bei jų politinių statytinių, politinių prostitutų savivalei, įvesti teisingą ir daugumos interesus atitinkančią tvarką, Lietuvą iš kvazikolonijinės Briuselio provincijos paversti tikrai suverenia ir klestinčia darbo valstybe. Santvarkoje, kurios centre ne tiktai žodžiais, bet ir faktais, pačia ekonomine gyvenimo struktūra, centre atsiduria Žmogus, tauta ar žmogiškumas gali tapti ne vien lozungais, bet realiais gyvenimo faktais, o tokia santvarka ir yra socializmas.

Tiktai šitokia santvarka – socializmas – galės sukurti tikrai Žmogaus vardo vertą gyvenimą lietuvių tautai ir kiekvienam piliečiui, kuris netingi dirbti ir nenori apgaudinėti ar išnaudoti kitų; ji – už tautą, už darbo žmogų, už šeimą, už gyvenimą; kapitalizmas – už tautos nuskurdinimą ir pažeminimą, už kapitalistus ir lytinius iškrypėlius, už visko, kas gražu, sveika ir dora, kas teikia prasmę ir tikrą džiaugsmą gyvenimui, mirtį.

Norint pasiekti reikiamų permainų – reikalia susivienyti kovai, nes geruoju niekas niekada nieko nedavė, neduoda ir neduos.

Todėl ir turime kartu telktis krūvon, organizuotis ir vieningai stoti į darbą ir į kovą: prieš valdžios savivalę, prieš išnaudojimą ir pažeminimą, už naują ir nepriklausomą Lietuvą – už socializmą.