Lietuvos Nepriklausomybės praradimas buvo laiko klausimas (video)
Autorius: Kazimieras Juraitis Šaltinis: http://sauksmas.lt/kazimieras-... 2015-06-26 11:53:05, skaitė 3715, komentavo 1
Užleidus Lietuvos karines bazes JAV, padėtas paskutinis taškas naujausių laikų Lietuvos Nepriklausomybės praradimo istorijoje. Tačiau praradus nepriklausomybę, šalies gyventojams gyvenimas nesustoja. Dalyvaujant politikoje, būtina realiai suvokti esamą būklę bei priežastis, kurios į tai atvedė.
Valstybės praradimo prielaidos ir priežastys
Lietuvos valstybės praradimo procesas prasidėjo, vos prasidėjus Nepriklausomybės atgimimui. Absoliučiąja prasme laisvė įmanoma tik tuomet, jeigu žmogus esti sąlyginai nepriklausomas nuo pagrindinių žmogiškųjų ydų: godumo, pavydo, valdžios troškimo. Šios savybės – amžinas žmogaus palydovas, gyvūnų, išdidžiai save vadinančių „homo sapiens“, tamsioji pusė. Būnant dusinančiame TSRS glėbyje, toms savybėms suvešėti neleido valstybės ideologija. Valstybės, kur žmogiškasis godumas, panašiai kaip ir krikščionybėje – buvo įvardijamas kaip smerktinas bruožas. TSRS piliečiai gyveno tarsi su tramdomaisiais marškiniais. Ir staiga – atsirado nevaržoma griebti, ką matai ir kiek sugebi išlaikyti, laisvė. Apgauk, apvok, jei sugebėsi. Apgavystės procesas vyksta teisėtai. Parduotuvės lūžta nuo šlamšto, vadinamo prekėmis. Masinių prekių kokybė sparčiai blogėja. Valstybinio lygio sandoriai vyksta kuo daugiau užaukštinant kainą ir mažinant sąnaudas, o pelną arba jo dalį perkeliant į privačias sumanytojų kišenes.
Tai – vadinamojo liberaliojo kapitalizmo esmė. Visiškai priešinga ideologija tai, kurioje virš 50 metų gyventa. Privatus ir valstybinio masto godumas naujomis sąlygomis – pagrindinė varomoji jėga. Noras ir galimybė kuo daugiau suvartoti – bet kokios veiklos motyvacija.
Ištrūkusi į laisvę, Lietuva be pasiruošimo paniro į jai nepažįstamą kapitalistinį pasaulį. Prisitaikymas vyko per įvairaus lygio derybas. O derybų partneriai negalėjo būti lygiaverčiais iš principo. Kaip negali būti lygiaverčių derybų tarp suaugusių ir vaikų. Pripratintas prie humanizmo, visuotinės brolybės ir pasaulinės proletariato vienybės idėjų, būsimą nepriklausomą Lietuvą atstovaujantis, dirbtinai TSRS sukurtas elitas – mokslininkai ir menininkai naujus partnerius ir draugus vertino naiviai, romantizuotai. Anos pusės derybininkai ir patarėjai atstovavo Vakarus – civilizaciją, kuri šimtmečiais klestėjo tik todėl, kad negailestingai išnaudojo įvairių kontinentų tautas. Tokias, kaip lietuviai, ar panašias. Tai – visiškai skirtingi pasauliai, civilizacijos, įkūnyjančios skirtingus dorovinius – moralinius papročius ir įpročius, vertybių sistemas.
Šios aplinkybės gali būti susijusios su skirtingu šių kultūrų amžiumi. Tarkim, JAV, kurios diktuoja pasaulinio liberalaus globalizmo madas – labai jauna valstybė, įkurta XVIII a. pabaigoje. Jos gyventojų pagrindą valstybės gimimo pradžioje sudarė katorgininkai, avantiūristai, išeiviai, nesugebėję pritapti Europos valstybių sociume. Sulipdyta iš įvairių pasaulio tautų visuomenė, kurios pagrindinė varomoji jėga – godulys, siekimas viešpatauti bet kokia kaina. Islamo fundamentalistai ją tiesiai įvardija kaip „Šėtono karalystę“. Tuo metu, kada Lietuvoje panaikinta baudžiava (1807 – 1864 m.), – JAV dar egzistavo vergovė (uždrausta 1865 m.).
Lietuvos tauta – maža, neturinti pakankamos savarankiško gyvenimo patirties. Pasaulyje nėra tokio dydžio tautų, išsaugojusių visišką nepriklausomybę. Nepriklausomybės praradimas buvo neišvengiamas. O praradimo greitis priklausė nuo to, kokiu greičiu ir kaip garsiai trankomos durys, išeinant iš TSRS bendrabučio ir atsisveikinant su buvusiais kaimynais.
Be to, Lietuvoje, kaip ir kitose TSRS respublikose, veikė konkreti jėgos struktūra, trukdanti savarankiškai tautos valstybingumo raidai – KGB. TSRS griuvo įnirtingai tarpusavyje kaunantis jėgos struktūroms. KGB buvo ta jėga, kurios paskirus asmenis, grandis identifikuoti nors ir galima, bet nuo politikos atriboti, liustruoti – neįmanoma. Nes visada yra galimybė, kad dalis struktūrų liko „už kadro“. Ji persmelkė visus socialinius sluoksnius, nuo kriminalinių nusikaltėlių iki aukščiausio lygio politikų. Atskiri jos darbuotojai turėjo įvairiausio lygio pažinčių ir įtakos sferų, kuriuos panaudojo naujam gyvenimui susikurti (kaip pavyzdį galima paminėti Lietuvos pramonininkų konfederaciją. Kai kurių šaltinių duomenimis, čia sau darbą rado virš 17 kadrinių KGB karininkų). Buvę KGB darbuotojai integravosi į verslo, valdžios, jėgos struktūras, seimą, visuomenines organizacijas. Dalis jų persiorientavo į CŽV ar kitas užsienio šalių tarnybas, NATO. KGB integracija į visuomenės ir valdymo struktūras panaši į kriminalinių struktūrų transformacijas. Kriminalinės grupuotės iki tam tikro lygio kaupia turtą, vėliau jį legalizuoja ir tampa teisėtu verslu. KGB struktūros gi pranašesnės už kriminalines, nes didžioji jų veiklos dalis buvo teisėta nuo pradžių, o kriminalinio pasaulio potencialu naudojosi pagal savo darbo specifiką.
Tačiau manyti, kad Lietuva tuo atžvilgiu iš kitų valstybių itin išsiskyrė, būtų klaida.
Tokie procesai vyko visose buvusiose TSRS respublikose ir įtakos valstybėse. Štai Vokietijoje nuolat į paviršių išplaukia skandalai, susiję su šiandienos politikų ir verslininkų priklausomybe Štazi – VDR slaptajai policijai.
Be šių faktorių, Lietuvos savarankiškumą stabdė galingos išorinės jėgos – JAV ir Europos Sąjunga.
JAV– nes strategine prasme jas domina visos geografiškai artimos Rusijai valstybės. Kuo arčiau Rusijos, tuo valstybė įdomesnė. Nereikia painioti su ekonominiais interesais. JAV – pasaulinis globalus plėšrūnas. Kitų valstybių ekonominių potencialų išnaudojimas – būtina sąlyga JAV egzistencijai. Valstybių nepriklausomybė trukdo efektyviai jas išnaudoti. Kuo skurdesnė gamtiniais ištekliais valstybė, juo mažiau įdomi JAV. Šiuo atveju įmanoma tokios valstybės nepriklausomybė būnant neutralia. Vienintelis dar likęs neužvaldytas ir nekontroliuojamas brangus Lietuvos turtas – gausūs geriamo vandens ištekliai, šiuo metu galėtų itin dominti JAV.
Europos Sąjunga– nes savarankiškos valstybės muitais ir mokesčiais sukuria trukdžius ES pramonės industrijos (daugiausia Vokietijos) produktams patekti į tų šalių rinkas. Rinkų plėtra yra būtina sąlyga jos vartotojiškoje ekonomikoje, reikalaujančioje nuolatinio augimo. (Ne veltui iš pradžių ES trukdė Lietuvai išeiti iš TSRS, nes vientisa didelė TSRS rinka įdomesnė už Lietuvos. O kada tapo aišku, kad TSRS negrįžtamai subyrėjo, ES tapo suinteresuota inkorporuoti Lietuvą į ES. Tokiu būdu ji ne tik išplėtė rinką, bet ir perėmė Lietuvos gamybinį potencialą. Be to, išplėsdamos ES teritoriją, ES valstybės – senbuvės padidina savo saugumą).
Valstybės praradimo raida. Trumpa apžvalga.
Pirmasis kontaktas su kapitalistinio pasaulio ateiviais įvyko 1989 m. vasaro 6 dieną, dabartinėje Prezidentūroje (anuomet – Menininkų namuose). Iš Lietuvos pusės susirinko Lietuvos inteligentija, iš kitos – Europos Sąjungos parlamentinė grupė, kuriai vadovavo Algis Klimaitis. Juos pakvietė profesorius Vytautas Landsbergis – vienas iš Perestrojkos lyderių Lietuvoje.
Posėdį vedė Virgilijus Čepaitis – tuo metu artimiausias profesoriaus Vytauto Landsbergio bendražygis. Vėliau išaiškėjo, kad tiek Klimaitis, tiek Čepaitis glaudžiai susiję su KGB (toms aplinkybėms paaiškėjus, Čepaitis po skandalo pasitraukė iš politikos, o Klimaitis „Kliugerio“ bylos metu sėdėjo kalėjime. Po ilgų bylinėjimosi metų “Kliugerio” pravardės jis atsikratė, bet visuomenėje liko įsitikinimas, kad jis bendradarbiavo su KGB).
Apie 1990 –uosius Lietuva įsileidžia CŽV. „ Vilniuje jau veikė CŽV padalinys, įsikūręs Turniškėse (ten žvalgų grupė dirbo iki 1993-iųjų)“.
Per keliolika Lietuvos valstybės egzistavimo naujomis sąlygomis metų išgrobstytas ir pusvelčiui privatizuotas arba užsienio korporacijoms už simbolinę kainą parduotas valstybės turtas. Išsiskyrė „Mažeikių naftos“ istorija. Gamykla padovanota JAV korporacijai, pridedant dovanų Jurbarko elektrinę vien todėl, kad neatitektų rusiško kapitalo įmonei. O vėliau ta korporacija perpardavė šią gamyklą rusams ir uždirbo iš to sandorio kelis šimtus milijonų litų. Lietuva supjaustė ir į metalo laužą atidavė žvejybinį laivyną, pagal dydį ir pajėgumus įeinantį į pasaulio laivynų septintuką. (Sunaikindama tokio dydžio laivyną, Lietuva ne tik prarado žvejybinius-gamybinius pajėgumus, bet ir neteko galimybės įtakoti žvejybos kvotų skirstymą pasaulyje). Sunaikintas Ariogalos aerouostas, tinkamas kosminiams laivams nusileisti (ypatingo atsparumo gelžbetoninėse plokštėse pasirodė esą itin brangaus metalo, todėl jos buvo išmontuotos ir privačių asmenų parduotos). Toks valstybės švaistymas ir grobstymas vyko iš esmės dėl seimo ir vyriausybės nekompetencijos.
Anekdotiškų istorijų buvo apstu.
Nemokšiškai valdant šalį, jau pirmaisiais metais sunaikintas žemės ūkis, prarastos buvusios Lietuvos produkcijos rinkos Rytuose. Nors TSRS subyrėjo, tačiau santykiai ir ryšiai su buvusiomis sąjunginėmis respublikomis liko. Pirmoji, Kazimieros Prunskienės, vyriausybė buvo sudariusi sutartis su aštuoniomis iš jų, tačiau 1990–91-aisiais šią vyriausybę išstūmė agresyvūs, bet nekopentetingi būsimieji konservatoriai, vadovaujami Vytauto Landsbergio ir atvedė Gedimino Vagnoriaus vyriausybę, kuri nesuprato rinkų reikšmės, sunaikino visus buvusius ryšius ir pradėjo skubotą žemės grąžinimą buvusiems savininkams, sugriovusį žemės ūkį, pradėjo skubotą pramonės privatizavimą.
Stojimas į Europos Sąjungą
Žiūrint iš laiko atstumo, anekdotiškas buvo ir stojimas į Europos Sąjungą. Pagrindinė motyvacija stoti į ES buvo įsitikinimas, kad tuomet Lietuvos ekonomika greitai pasieks Vakarų Europos lygį. Viešoje erdvėje autoritetingi ir tituluoti ekonomistai įrodinėjo, kad sumokėjus vieną litą, atgal Lietuva gaus tris. Oponentus, bandančius apeliuoti į sveiką protą ir blaivią nuovoką – ES šalininkai marginalizuodavo, vadino demagogais.
Didžiausias derybų objektas buvo Visagino atominės elektrinės uždarymas. Kada Vakarai suprato, kad Lietuva pasiruošusi sumokėti bet kokią kainą, kad tik pakliūtų į ES – derybos, kaipo tokios, baigėsi. „Deramasi“ buvo pagal nustatytą grafiką: nustatytas kalendorinis derybinių klausimų grafikas ir pagal jį, o ne pagal sprendžiamų klausimų derybų eigą – „uždaroma“ darbotvarkė.
Referendumas, skirtas stojimui į Europos Sąjungą vyko, pažeidžiant įstatymus. Baigiantis pirmai balsavimo dienai pradėjo aiškėti, jog nesusirinks būtinas rinkėjų skaičius – referendumas pratęstas. Rinkėjus pradėjo masiškai papirkinėti dovaniniais skalbimo milteliais ir alumi. Todėl, esant politinei valiai, šio referendumo rezultatai ginčytini.
Įstodama į Europos Sąjungą, Lietuva galutinai deindustrializavosi. Likusi gyva pramonės dalis pakeitė šeimininkus. Lietuvos pramonėje įsitvirtino užsienio kapitalas, išvežantis iš šalies pelną. Visiškai prarasti lietuviško kapitalo bankai.
Ekonominio savarankiškumo praradimas įtvirtintas Lisabonos sutartimi, pagal kurią ES įstatymai aukščiau už Lietuvos. Šią sutartį Lietuva įteisino vieną pirmųjų 2008 m. gegužės 8 d. (iš 27 valstybių – šešta. Pirmoji buvo Rumunija – 2008 m. vasario 6, paskutinė Čekija, po ilgo vilkinimo ir bylinėjimosi Konstituciniuose teismuose – po 2009 m. lapkričio 3 d.).
2014 metais atsisakyta nuosavos valiutos – lito (premjero Algirdo Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė).
Pats didžiausias nuostolis – iš Lietuvos emigravo, įvairiais šaltiniais, nuo 0-5 mln. iki 1 mln., t. y. iki trečdalio jos darbingų gyventojų. Kiekvienos valstybės gyventojai sudaro jos esmę ir prasmę. Be gyventojų valstybė tampa teritorija.
Šį skyrių apibendrinti galima būtų vienu sakiniu: Lietuva prarado nepriklausomybę patikėjusi geopolitiniais stebuklais, jog sumokant vieną litą, galima gauti du grąžos vien iš Meilės, be išskaičiavimo.
Galutinis nepriklausomybės praradimas
Šis etapas prasidėjo nuo Lisabonos sutarties ratifikavimo, ES įstatymus pripažįstant aukštesniais už Lietuvos. Procesas paspartėjo, kilus 2008 metų pasaulinei ekonominei krizei. Ši krizė, kaip ir visos pasaulinės krizės pastaruoju metu, kilo iš JAV. Lietuva jos padarinius galėjo sušvelninti, jei ne Lietuvos vyriausybės tolerancija grobuoniškai Skadinaviškų bankų politikai. Nuolat visuomenę raminant tuometiniam keturioliktos vyriausybės premjerui Gediminui Kirkilui (Lietuvos socialdemokratų partija), kad „krizė Lietuvos nepalies“ – jie užtvindė šalį pigiais, lengvai prieinamais kreditais, dėl to staiga pabrango nekilnojamas turtas ir tą segmentą lydintis statybų sektorius. Susidarė taip vadinamas kainų „burbulas“. Kai jis sprogo – daugybė fizinių ir juridinių asmenų bankrutavo, o didžioji likusios Lietuvos visuomenės darbingos dalies visą savo likusį gyvenimą dirbs užsienio kapitalo bankams, įkeitusi už paskolas savo gyvenamuosius būstus (dirbtinai pakelta kaina). Tuo tarpu bankai, šiek tiek jų pačių sukeltai krizei atlėgus – net mokesčių nuo pelno Lietuvai nemokėjo, motyvuodami būtinybe susigrąžinti nuostolius. Beje, Gediminas Kirkilas buvo ir LEO LT iniciatorius.
Klausimai, susiję su bankais, verti ypatingo dėmesio, nes Lietuvos nuostoliai, susiję su bankų istorijomis – milijardiniai. Galima prisiminti plačiai žinomą SNORO banko sunaikinimą.
Visuomenei mažiau žinomos kitos bankų finansinės aferos, kaip „lengvatinių kreditų“ afera. Jos esmė – manipuliavimas palūkanų skirtumu tarp paskolų litais ir eurais. Žmonės buvo įkalbami imti lengvatinį kreditą litais su dirbtinai paaukštintu palūkanų procentu, o skirtumą tarp liboro ir viliboro pagal lobistų prastumtą įstatymą įsipareigojo padengti valstybė. Vien per šią aferą, ekspertų vertinimu, iš Lietuvos valstybės į privačius skandinaviškus bankus nukeliavo apie 13 milijardų litų (išsamiai apie šį nusikaltimą papasakosime specialiame reportaže).
Paskutinysis Lietuvos valstybingumo praradimo etapas glaudžiai susijęs su prezidente Dalia Grybauskaite ir jos sukurta politine atmosfera Lietuvoje. Būdama autokratinio, valdingo charakterio, bet nepakankamos kompetencijos, ji apsistatė nežinomais patarėjais. Jos valdymo metu suvešėjo valstybinio lygio korupcija, kada korumpuoto sandorio rezultatus apmoka visi gyventojai. Paskutinis pavyzdys – "Independent" laivo, kurio kaina užaukštinta apie keturis kartus, statyba. Tikrieji laivo savininkai nežinomi. Nors šį klausimą tyrė speciali seimo komisija – jos išvados prilygintos valstybės išdavystei, komisija ir jos nariai – marginalizuoti. Rezultate už pabrangintas dujas priversti mokėti gyventojai bei "Achemos" koncernas, gaminantis trąšas. Kadangi jo produkcijos kaina tiesiogiai priklauso nuo dujų kainos, koncernas pasmerktas bankrotui. Tokiu atveju, be smūgio valstybės biudžetui, be darbo lieka visas Jonavos regionas. Nebent į koncerno likimą įsikištų valstybė. Bet šiuo atveju vėlgi nuostoliai gula ant mokesčių mokėtojų pečių (žinant korupcijos lygį, labiausiai tikėtinas nusikalstamas gerai veikiančio koncerno perėmimas, neskaičiuojant nuostolių. Tokiu atveju bus dirbtinai sukeltas bankrotas, o pusvelčiui perimtas koncernas nesugebės dirbti pelningai. Didžiausia tikimybė, kad už šios istorijos stovi Achemos konkurentai, siekiantys Lietuvišką konceną išstumti iš rinkos. Panašiai buvo sunaikinta Lietuvos linų pramonė, daugelis Lietuvos įmonių, kai kurios sėkmingai dirbančios draudimo bendrovės, bankai).
Grybauskaitės valdymo metu iš Lietuvos politinio gyvenimo galutinai išguiti demokratinės politinės kovos principai. Visos pagrindinės masinės informacijos priemonės tapo atvirai priklausomomis nuo pagrindinio žinių užsakovo – JAV, kurių interesus atvirai ir nuosekliai gynė ši prezidentė.
2013 metų rudenį Lietuvos strateginio komunikavimo departamento direktorius pulkininkas Saulius Guzevičius seime skaitė paskaitą, kaip reikia teisingai ruoštis informaciniam karui. Šios kalbos metu jis teigė, kad Lietuvos veiksmai vykdomi pagal NATO doktriną (3:38), Lietuvoje skleidžiama informacija turi atspindėti NATO pozicijas (7:37).
Savo kalbos dalyje apie propagandą jis tvirtino, kad „rytinis kaimynas sąmoningai klaidina visuomenę“ ir to kaimyno „informacijos teikimas nieko bendro su žodžio laisve neturi“ (13:05).
Kalbos pradžioje pulkininkas teigė: „užteko prieš Krymo okupaciją pasakyti, kad Ukrainoje žudomi žmonės, ir Dūma nubalsavo už Krymo aneksiją“ (2:17). Čia kalbama apie Odesos žudynes, kai šio miesto profsąjungų rūmuose buvo gyvi sudeginti įvairiais šaltiniais nuo 54 iki 104 žmonių. Ir nors ši informacija neginčyjama, plačiai visame pasaulyje nuskambėjusi, bet pagal pulkininką Guzevičių, jos nei viešinti, nei aptarinėti negalima. Informacija, atspindinti nenuginčijanus faktus, prilyginama dezinformacijai, propagandai.
2015 m. vasario mėnesį Valstybės Saugumo Departamento direktorius Gediminas Grina viešai pateikė VSD veiklos ataskaitą, kurioje kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės, kai kurie Lietuvos piliečiai įvardinami kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Priežastys tokiam teiginiui pagrįsti – jie kritikuoja NATO, pasisako prieš ES. O jų nuomonė kartais „sutampa su Rusijos“. Taip VSD, oficiali valstybinė institucija, pirmą kartą dokumentu pažymėjo, kad demokratinės normos ir žodžio, nuomonės laisvė Lietuvoje negalioja.
Lietuvos konstitucijos sako, kad:
Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
2015 m. kovo 19 dieną vienuolikos Lietuvos piliečių būstuose buvo atliktos kratos. Nei vienam iš asmenų nebuvo paliktas rašytinis kratos nutarimas. Nei vienas šių kratų paliestas žmogus nesugebėjo šio dokumento išsireikalauti iš Lietuvos teisėsaugos, taip atimant galimybes apskųsti kratas. Viena iš nukentėjusių susiprato dokumentą nusirašyti. Turinys skamba skandalingai, šiuo dokumentu faktiškai paneigiama demokratija, panaikinama bet kokia politinė kova.
2015 m. gegužės 29 dieną Dalia Grybauskaitė pasirašė Seimo priimtas Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis siekiama griežčiau kovoti su dezinformacija ir karo propagandos kurstymu.
Prieš šias pataisas žodis „dezinformacija“ reiškė tiesos neatitinkančią, melagingą informaciją. O „karo propaganda“ – informacijos, kurioje būtų teigiamai parodyti ginkluoti konfliktai, skleidimas, bandymai reklamuoti ne taikų, o ginkluotą konfliktų sprendimų būdą.
Šiuo įstatymu, koordinuotai su NATO jėgos struktūromis – Lietuvos kariuomene ir VSD, Lietuvos prezidentė galutinai pakeitė pagrindines žodžių prasmes ir sąvokas.
Tiek VSD veiklos ataskaita, tiek NATO instrukcijos, per pulkininką Guzevičių pateiktos seimui pakankamai aiškiai parodo, kad prezidentės pateiktos įstatymo pataisos – tai nuosekliai organizuojamo ir vykdomo svetimos šalies – JAV informacinio karo skirtingi etapai (JAV įstatymas S.2277).
Lietuvos Konstitucijos 137 straipsnis.
Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.
Baigiamasis akordas trijų subjektų – Europos Sąjungos, globalaus šovinistinio grobuonies – Jungtinių Amerikos Valstijų ir mažos tautelės, dar neseniai turėjusios iliuziją, jog ji nepriklausoma ir turi savo valstybę „Lietuva“, buvo birželio 17 d. dvišalis aktas. Juo Lietuva besąlygiškai užleidžia savo bazes ir leidžia jomis disponuoti savo nuožiūra JAV. Svetima Lietuvai valstybė perėmė valdymą ir kontrolę.
Toliau kalbėti apie Lietuvą, kaip nepriklausomą valstybę, nelieka prasmės.
---
Priedai:
1. Lietuvos konstitucija 136 straipsnis
Lietuvos respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei
2. Lietuvos konstitucija 3 straipsnis
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
3. Žodžio Šovinizmas reikšmė
šovinizmas [pranc. chauvinisme < tikr.], kraštutinė nacionalizmo atmaina; reiškiasi savo tautos perdėtu aukštinimu, kt. tautų menkinimu, niekinimu.
Šauksmas