Smegenys – tingumo etalonas
Autorius: Remigijus Sinkevičius Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/07/smeg... 2015-07-08 09:38:00, skaitė 3561, komentavo 1
Kodėl žmogaus smegenys, jam senstant, su laiku degraduoja ir kaip užkirsti tam kelią? Ar jūs pastebėjote, jog kuo vyresni jūs tampate, tuo labiau jums nesinori imtis to darbo, kuris reikalauja didelės dėmesio koncentracijos ar būtinybės ugdyti naujus įgūdžius?
Atskleisiu nedidelę paslaptį. Mėgstamų laikraščių (autorių) skaitymas, gerai žinomo ir įprasto darbo atlikimas, gimtosios kalbos naudojimasis, bendravimas su draugais, kurie jus labai gerai supranta, mėgstamo restorano ar mėgstamo tinklalapio lankymas, mėgiamo serialo žiūrėjimas… – visa tai, kas mūsų mėgiama, veda prie smegenų degradacijos.
Jūsų smegenys – tingus padaras (kaip ir Jūs), ir dėl to stengiasi sumažinti smegenų veiklos energijos sąnaudas sukurdamos taip vadinamus „makrosus“ – programas, kurios vykdomos pagal tam tikrus šablonus.
Biologas Richard Simon XIX šimtmečio pradžioje pavadino šias programas „engramomis“ – fiziniais įpročiais arba atminties pėdsaku paliekamu pakartotino dirgiklio veiksniu. Engramas galima įsivaizduoti kaip takelius, kuriuos neuronai „pramina“ jūsų smegenyse, atlikdami vieną ir tą patį veiksmą. Kuo ilgiau mes tą veiksmą atliekame, tuo mažiau energijos sunaudoja mūsų smegenys atlikdamos jį vėlesnių bandymų metu.
Kartais šitie takeliai pavirsta keliais, o po to tiesiog autostradomis, kaip pavyzdžiui pas šį kinietį, surenkantį kortų kaladę greičiau už robotą:
Iš vienos pusės puikus sugebėjimas – kam eikvoti papildomą energiją atliekant monotoniškus vienatipius veiksmus? Tačiau atvirkštinė (neigiama) šio sugebėjimo pusė – mūsų smegenų plastiškumo sumažėjimas.
Reikalas tas, kad kuo ilgiau mes naudojamės engramomis, tuo rečiau dirba mūsų smegenyse bazalinės gangrijos. Jų pagrindinė funkcija – gaminti neuromediatorių acetilholiną, padedantį neuronams „prakirsti“ naujus takelius tarp informacinio triukšmo mūsų smegenyse (kaip tik tai dabar vyksta pas jus, skaitant šį sakinį).
Prisiminkite savo kelią į darbą ar mokslo įstaigą. Jeigu jūs važiuojate vienu ir tuo pačiu maršrutu daugiau kaip pusmetį, tai jūsų veiksmai tampa tiek automatiški, jog tuo pačiu metu galite atlikti kitus veiksmus – skaityti, klausytis muzikos, atsakyti į elektroninį paštą. Mėgstamame restorane jums nereikės iš savęs spausti acetilholino ir galvoti, ką jums paimti pietums, jūs jau atmintinai žinote valgiaraštį. Po netikra draugo šypsena jūs iš karto atpažinsite nerimą, ir jums nereiks stengtis iššifruojant komunikacijos signalus.
Šiaip pagalvojus, o kam viską keisti? O tam, kad mūsų gyvenimas – pastovus pasikeitimų šaltinis, nepasiduodantis mūsų kontrolei. Didžiąja dalimi mes turime, tiesiog privalome, prisitaikyti, ir šiose „chameleonų lenktynėse“ laimi tas, kuris greičiau už kitus pakeis savo spalvą prisitaikydamas prie supančios aplinkos ir sugebės arčiau bei greičiau priartėti prie vabzdžio (maisto), kurių krizės laiku vis mažiau ir mažiau..
Jus gali atleisti, jūsų skyriaus uždaviniai gali pasikeisti ir iš jūsų gali pareikalauti naujų įgūdžių (ir jeigu jūs su tuo nesusitvarkysite, jus vėlgi gali atleisti); jūs įsimylėsite kinietę ir nutarsite išmokti mandarinų kalbos, kuria kalba jos giminės, ir taip toliau, ir panašiai.
Dėl to būtina palaikyti ir treniruoti smegenų plastiškumą. Įsivaizduokite, kad jūsų smegenys – betonas, kuris po tam tikro laiko sustings.
„Sustingusių“ smegenų sąvoka jums taps suprantama, jeigu jūs pasižiūrėsite į daugumą 70 mečių senolių, nesugebančių susitvarkyti su laikmačio nustatymais mikrobangėje krosnelėje. Jie stoja piestu prieš bet kokias naujoves, vykdydami metų metais vienus ir tuos pačius veiksmus (arba kurdami monotoninius mastymo šablonus). Tie takeliai“ jų galvose pavirto landomis ir tuneliais uolienoje, kur „išrausti“ perėjimą į kaimyninį urvą praktiškai neįmanoma.
Jūsų užduotis – pastoviai maišyti šį „mąstymo mišinį“, neleisti jam sukietėti. Kai tik mes atsipalaiduojame ir pradedame naudotis engramomis, kažkuri mūsų smegenų dalis sukietėja ir mes šito net nepastebime.
Ką daryti, norint sustabdyti smegenų degradaciją
Galima išskirti dešimtuką paprastų, bet pakankamai efektyvių būdų:
Rūpinkitės savimi. Jeigu jūs staiga pajutote diskomfortą dėl to, kad kažkas vyksta ne taip (pavyzdžiui jūsų mėgiamas internetinis puslapis pakeitė dizainą ar parduotuvėje nebeliko jūsų mylimo jogurto), nutverkite šitą jausmą už uodegos ir pradėkite jį analizuoti. Kodėl nepamėginus visų kitų rūšių jogurtų, o gal pradėti pačiam gaminti savo?
Neperskaitinėkite jau perskaitytų knygų. Neperžiūrėkite jau peržiūrėtų filmų. Taip, tai labai maloni psichologinė savijauta – pasinerti į tą malonų pasaulėlį, į jau pažįstamų personažų gyvenimą, jokių siurprizų, pabaiga jau žinoma ir galima mėgautis smulkmenomis, kurių prieš tai nepastebėjote, prarydami knygą per valandą (ar peržiūrėdami serialą savaitgalį). Bet tuo pat metu jūs atimate galimybę naujoms knygoms ir filmams atverti jums iš principo kažką naujo, atimate galimybę jūsų smegenyse sukurti naujus, alternatyvius neuroninius ryšius.
Ieškokite naujų maršrutų. Ieškokite naujų maršrutų jums įprastam keliui iš namų į darbą ir atgal, susiraskite alternatyvias parduotuves, kino teatrus, kitus infrastruktūros taškus jūsų gyvenimo žemėlapyje. Tas gali jums užimti daugiau laiko, bet gali suteikti papildomų malonių staigmenų – pavyzdžiui, atrasite žemesnes kainas parduotuvėse ar mažiau žmonių kino teatre.
Ieškokite naujos muzikos. Jeigu esate melomanas, savo sumaniajame telefone laikote dešimtis tūkstančių kompozicijų, ir jums atrodo, jog jūsų skonis pakankamai turtingas ir visapusiškai išlavintas, tai skubu jus nuliūdinti – dažniausiai mes klausomės 50 – 100 pažįstamų melodijų malonių mums dėl tos pačios priežasties – mes prisitaikėme prie jų, ir mūsų smegenims nereikia eikvoti papildomų resursų tų melodijų apdorojimui ir suvokimui.
Pasaulyje keli šimtai tūkstančių internetinių radijo stočių, ir, jeigu kiekvieną dieną persijungtume į naują stotį, vis tiek mūsų gyvenimo neužteks tam, kad jas visas išklausyti.
Ieškokite naujų draugų ir pažįstamų. Taip, suprantama, kad turėti draugus, su kuriais malonu susitikti kiekvieną penktadienį, aptarti futbolo varžybas ar naują Bejoncės suknelę, tiesiog puiku. Psichologinis patogumas.
Didžioji mūsų dalis gyvename miestuose, tad kodėl apsiribojame tik 4-5 žmonėmis, kuriuos dažniausiai pasirinkome ne mes patys, o „primestus“ aplinkybėms – mokyklos, mokslo įstaigos, darbo?
Socialiniai įrankiai esantys mumyse, socialinė aplinka, kurioje mes išaugome, turi didelį poveikį mūsų mąstymo būdui, ir kartais būna taip, kad mes, pasiduodami vienų ar kitų draugų įtakai, keičiame savo požiūrį, interesus, o kartais ir savo veiklos rūšį.
Gimdyti vaikus. Vaikai pastovaus chaoso ir jūsų gyvenimo neapibrėžtumo šaltinis. Jie – gyvos „betono maišyklės“ jūsų galvose, griaunančios visus šablonus, perdarančios iš naujo jūsų nusistovėjusius maršrutus.
Vaikai kiekvieną dieną įneša kažką naujo savo klausimais, elgesiu, proto smalsumu ir pastoviais eksperimentais su viskuo aplink. Jūs net nepastebėsite, kai atsipalaiduos jūsų mąstymas ir jūs pradėsite galvoti kitaip.
Jeigu dar nesigauna su vaikais, tai pradėkite nuo šuns. Jis, visų pirma, reikalauja pasivaikščiojimo (o grynas oras naudingas smegenims). Antra vertus, įtraukia jus į bendravimą su kitais šunų savininkais. Ir trečia, irgi gali tapti chaoso šaltiniu.
Nustokite kritikuoti. „Koks siaubingas dizainas“, „kaip nepatogu sėdėti šiose kėdėse“, „koks bjaurus oras“, „koks nesupratingas oponentas“, anas vatnikas, tas lansberginis… – tie ir kiti milijonai atsiliepimų, kaip virtualiame, taip ir jau realiame gyvenime. Šie, jūsų ir kitų pasisakymai, tai pasipriešinimo pokyčiams, kurių dažniausiai jūs negalite pakeisti, indikatorius. Arba galite keisti, įdėdami dideles pastangas, kurios to net nevertos. Sutikite, yra daug kitų įdomesnių užsiėmimų, nei reikalauti restorane skundų knygos dėl chamiško padavėjo elgesio?
Daug naudingiau būtų jūsų asmeniniam vystymuisi, jeigu priimtumėte šiuos pokyčius ir motyvuotumėte smegenis tęsti gyvenimą naujoje realybėje.
Jūsų dialogai turi atrodyti maždaug taip: „Naujas meniu? Puiku, seni valgiai jau pabodo!“. „Kelio remontas, reikia ieškoti apvažiavimo? Puiku, vadinasi po mėnesio čia nebus tokių duobių, o kol vyksta remontas, aš geriau pažinsiu šį rajoną, rasiu jame kažką naujo!“ „Nauja operacinė sistema? Puiku! Pas mane atsirado naujas galvosūkis – atrask valdymo rinkmeną!“ Ir taip toliau ir panašiai.
Nustokite žmonėms kabinti „etiketes“. Tai labai patogu – vietoj to, kad suprasti žmogų, pamąstyti apie tai, kodėl jis taip pasielgė – pasiduoti silpnybei ir jam paprasčiausiai užkabinti „etiketę“, priskiriant jį tam tikram psichiniam tipui. Neištikima vyrui? Kekšė! Išgeria su draugais? Alkoholikas! Turi tam tikrus politinius požiūrius? Vadinasi jis šioks,toks, anoks – vagis ir pijoks…
Eksperimentuokite su aromatais. Nežiūrint į tai, kad civilizacija išstūmė mūsų uoslės receptorius į antrą planą, kvapai mums turi labai didelę įtaką. Ir jeigu jūs turite savo mylimą tualetinį vandenį, kurio jūs nekeičiate metų metais, tai dabar būtų pats laikas. Ir tai daryti reikėtų su tam tikru periodiškumu.
Mokykitės užsienio kalbų. Ir tam nebūtina įsimylėti kinietę, galima surasti kitą motyvaciją, susijusią su profesionaliais poreikiais ar hobiu. Užsienietiški žodžiai ir su jais susijęs semantinis laukas dažniausiai skiriasi nuo jūsų gimtosios kalbos, ir jų mokymasis, berods bus efektyviausias būdas treniruojant smegenų plastiškumą (ypatingai, jeigu nenorite likti turistinės leksikos lygmenyje, o siekiate gilintis į kultūrines ypatybes).
Nereikėtų užmiršti, kad mūsų smegenų struktūra yra kur kas sudėtingesnė, nei kaip kam tas atrodo. Engramos, susijusios su vienos ir tos pačios muzikos klausymu, daro įtaką ir tam, kaip mes bendraujame su draugais. Netikėti pojūčiai nuo patiekalų kvapo naujame restorane, gali jumyse sužadinti norą naujai įvertinti mylimo žmogaus žodžius ar poelgius (suprasti ir atleisti). O pasivaikščiojimas po darbo nepažįstama gatve gali pažadinti mintį, pasiūlysiančią sprendimą problemai atsiradusiai darbe. Todėl, aukščiau paminėtus būdus vertėtų stengtis kombinuoti.
Ir, gal būt, vieną gražią dieną, po kokių 30 – ties metų, kai jūsų anūkas atneš savo naują sumanųjį telefoną, gal būt nano – robotų debesėlio formos, jūs nepasakysite „O Dieve, patraukite man iš akių šitą birzgiantį niekalą!“ , o panersite savo ranką į jį, tardamas „Oho!“ ir paklausdamas, o kaip jis veikia ir kur galima tokį gauti?“
O dabar truputį papolitikuokime. Ir tą pradėkime iš toli. Vokiečiai turi tokį posakį, kad „žmogus – įpročių vergas“ ir būtent tą, šio pasaulio galingieji, labai gerai įvaldę metodiką, naudoja manipuliuodami žmonėmis, o tiksliau jų įpročiais, netgi juos naujai formuodami, pasitelkdami į pagalbą reklamą ar propagandą. Tokia jau žmogaus fiziologija ir niekur mes nuo to nedingsime. Tas tinka ir visiems „teisuoliams“ ir visiems „tamsuoliams“.
Įpročiai susiformuoja be mūsų leidimo. Galite patys įsitikinti. Pamėginkite visą mėnesį pragyventi be šaldytuvo. Tiesiog ištraukite kištuką iš rozetės ir tada suprasite apie įpročių galybę.
Jau kuris laikas man neduoda ramybės klausimas, kodėl taip sunku žmonėms susivienyti bendram tikslui. Dabar galiu pasakyti, kad būtent įpročiai, suformuoti propagandos mašinerijos, mums neleidžia to padaryti. Juk informaciniame lygmenyje, ir per filmus tame tarpe, mums pastoviai kalama į galvą, jog ateis žmogus su „šmaiseriu“ (automatu), išguldys visus priešus ir mes tapsime laisvi. Religijoje tas pats vaizdas. Ateis išganytojas ir visus išvaduos. Dabar internetinėje erdvėje tas pats spektaklis, tik su išimtimi, kad turime du išvaduotojus: rusą arba amerikoną.
Bėda ir su internetu. Jis kaip surogatas, duodantis žmonėms vienijimosi iliuziją, o iš tikrųjų – atitolina žmones vienus nuo kitų dar labiau.
Tad ką gi daryti? Manyčiau ieškoti bendraminčių ne virtualiame, o realiame pasaulyje. Ką tai mums duos? Visų pirma, ieškoti naujų pažinčių, vienijančių bendriems tikslams ir siekiams, – tai gali pakeisti mūsų įpročius, kaip jau buvo minėta anksčiau. Yra keletas būdų-priemonių, kurių „pagalba“ žmonės keičia savo įpročius. Viena iš tokių – tragedija: artimo žmogaus mirtis, skyrybos, nelaimingas atsitikimas. Politiniame kontekste, tai būtų karas, bet tai per daug radikalūs būdai. Arba dažniausiai žmonių pasikeitimą nulemia būtent priklausymas grupėms, kurios padeda žmonėms lengviau pakeisti savo įpročius. Mes kalbame vis dar apie įprotį, kad ateis geras dėdė ir mus išvaduos iš tironijos bei sukurs mums gerą gyvenimą.
Kai žmonės įsitraukia į grupes, kuriose pasikeitimas atrodo įmanomas, jis tampa daug realesnis, žmonėms būtinas socialinis artumas. Esant grupėse atsiras ir tikėjimas, kad galimi pasikeitimai.
Kokią didelę galią turi žmonių susivienijimas į grupes, rodo mums Martino Liuterio Kingo pasirodymas politinėje arenoje. Tai vyko Amerikoje dar tais laikais, kai JAV, viešajame transporte dar galiojo segregacijos įstatymas (kada juodaodžiai privalėjo sėdėti tik jiems skirtose sėdėjimo vietose, autobuso gale). Tai buvo praėjusio šimtmečio 50 – iaisiais metais. O prasidėjo viskas nuo to momento, kai buvo suimta juodaodė moteris Rosa Parks, nepaklususi segregacijos įstatymui, neužleisdama vietos baltaodžiui. Tokios nepaklusnumo akcijos buvo ir anksčiau, tačiau jos neturėjo jokio atgarsio, kaip tai atsitiko su Rosa Parks.
O skirtumas čia buvo toks, jog ši moteris, skirtingai nei kiti, atsidūrę kalėjime dėl to, kad pažeidė autobusų segregacijos įstatymą, buvo savo bendruomenės labai gerbiama ir aktyviai dalyvavo jos gyvenime. Jos suėmimas išjudino virtinę socialinių įpročių – draugystės įpročių (įpročių, kurie susiformavo tarp žmonių, priklausančių bendruomenės grupėms), ir jie paskatino protestuoti.
Parks priklausymas įvairiems socialiniams tinklams leido jos draugams mobilizuotis ir reaguoti greičiau, nei įsivyravo tradicinė bendruomenės apatija (leiskite priminti skaitytojams referendumo dėl žemės nepardavimo Lietuvoje įvykius. Kiek buvo įdėta pavienių žmonių pastangų, žadinant Lietuvos visuomenę, renkant parašus referendumui ir kaip viskas būtų susiklostę, jeigu Lietuvos tauta būtų buvusi apjungta bendruomeninių grupių saitais? O juk ta bendruomenės apatija ir pakirto visas entuziastų pastangas).
To meto Montgomerio mieste, kuriame gyveno Rosa Parks, pilietiniame gyvenime dominavo šimtai mažų grupelių, kurios sudarė socialinį miesto audinį. Miesto pilietinių ir socialinių organizacijų katalogas buvo beveik toks storas kaip miesto telefonų knyga. Rodėsi, jog kiekvienas suaugęs žmogus, o ypač kiekvienas suaugęs juodaodis, priklausė kokiam nors klubui, bažnyčiai, socialinei grupei, bendruomenės grupei, bendruomenės centrui, kaimynų bendruomenei, ir dažnai ne vienai.
Šiuose socialiniuose tinkluose Rosa Parks buvo labai gerai žinoma ir mėgstama. Daugybė Parks draugysčių ir narysčių peržengė miesto rasines ir ekonomines ribas. Po jos suėmimo, žinia apskriejo visas socialines grupes, daugelis žmonių gavę skrajutę į rankas, pažinojo Rosa Parks asmeniškai – buvo sėdėję greta jos bažnyčioje arba savanoriškos veiklos susirinkimuose ir laikė ją drauge.
Draugystei būdingas natūralus gailesčio jausmas, kuris pažadina norą apginti mums patinkantį žmogų, jei su juo neteisingai elgiamasi (dabar pas lietuvaičius, labiau pas lietuvaites kyla noras apginti tik braziliško serialo Gomesą ar Fernandą, nes dabar jie patapo virtualiais draugais).
Tyrimai rodo, jog žmonės labai dažnai ignoruoja nepažįstamų žmonių nelaimes, bet jei įžeidinėjamas jų draugas, jiems pakanka įsiūčio nugalėti inerciją, kuri dažniausiai trukdo organizuoti įvairias protesto akcijas. Kai Parks draugai sužinojo apie jos suėmimą ir boikotą, pradėjo veikti socialiniai draugystės įpročiai – natūralus polinkis atžvilgių tų, kuriuos mes gerbiame.
Vis dėlto daugelis žmonių manė, kad protestas tebus vienadienis įvykis. Maži protestai pasaulyje kyla kiekvieną dieną ir beveik visi greitai išsikvepia bei nuslopsta. Niekas neturi tiek daug draugų, kad pakeistų pasaulį.
Dėl to labai svarbus antrasis visuomeninių judėjimų socialinių įpročių aspektas. Montgomerio miesto autobusų boikotas tapo visuomeninio masto, nes vos tik Parks draugai ėmė skleisti žinią apie tai, kas nutiko, pradėjo veikti moralinio įsipareigojimo jausmas, kuris vienijo juodaodžių bendruomenę. Žmonės, kurie vargiai pažinojo Rosą Parks, nusprendė dalyvauti, nes patyrė socialinį spaudimą, įtaką, vadinamąją silpnųjų ryšių galią, dėl kurios buvo sunku neįsitraukti.
Taigi, „keliais žodžiais“ papasakojau jums apie žmonių vieningumo galią, kuri tuomet iškėlė Martino Liuterio Kingo vardą į aukštumas ir privalu pastebėti, kad nesmurtiniu keliu, kas tuometiniams JAV valdantiesiems nepaliko kitos išeities, kaip smurtinį susidorojimą.
Daugiau nepasakosiu, nes ir taip jūsų (ir mano), mielas skaitytojau, smegenys – tingumo etalonas. O jeigu norite daugiau sužinoti apie įpročio galią, siūlau visiems paskaityti Charles Duhigg knygą, išleistą lietuvių kalba: „Įpročio galia. Kodėl mes taip elgiamės ir kaip tai pakeisti“. Leidykla „Baltos lankos“, gaila, bet tik 2000 egzempliorių.
Ir pabaigai. Turiu pasiūlymą steigti, pradžiai, sekmadienines mokyklas: kaip vaikams, taip ir suaugusiems, nes yra ko pasimokyti vieniems iš kitų. Tradicinės švietimo įstaigos gyvenimo išminties mums nedavė, o pasimokyti niekada ne vėlu. Žinių ant pečių nešioti nereikia, kaip sako lietuviška išmintis. Pradėkime sąmoningai keisti savo įpročius, kovoti su savo vidiniu priešu, o tada, žiū ir Lietuvėlėje taps linksmiau gyventi.