Landzbergių klano paslaptys

Autorius: Anno Šaltinis: https://litvek.com/book-read/1... 2020-02-28 02:41:00, skaitė 1647, komentavo 6

Landsbergių šeimos istorija nusipelno atskiros istorijos, nes ji tam tikra prasme paaiškina tarybų valdžios žlugimo priežastis priežastis ne tik Lietuvoje, bet ir TSRS.

Gandai apie tai kad Landsbergio, tiek vyresniojo, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, tiek jo sūnaus, Vytauto Landsbergio, „Sąjūdžio“ vadovo, praeitis yra gana miglota, sklandė dar tarybiniu periodu. Bet konkrečių duomenų, apart to, kad vyresnysis V. Landsbergis-Žemkalnis 1941 m. buvo laikinosios Škirpos-Ambrazevičiaus vyriausybės komunalinio ūkio ministru ir pasirašė padėkos laišką Hitleriui, nebuvo.

Stebina tai, kad už tai V. Landsbergis-Žemkalnis (toliau - Žemkalnis), grįžęs į 1959 m. Tarybų Lietuvą, ne tik nebuvo nubaustas, bet ir įsitaisė gana neblogai. Nepaisant to, kad Laikinosios vyriausybės nariai, tarp jų ir Landsbergis, tarybinio teismo buvo nuteisti už akių sušaudyti. Kaip jau minėta,  tas buvo aiškinama skirtingai. Pirmiausia tuo, kad vyresnysis Landsbergis suteikęs neįkainuojamas paslaugas tarybų valdžiai pagal NKVD ir KGB liniją. 

Ši tema domina daugelį. Pakanka pasakyti, kad paskelbęs savo (V. Švedas) straipsnius apie tragiškus 1991 m. sausio įvykius, gavau keletą el. laiškų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš JAV, kuriuose manęs klausė, ar aš turiu kokios nors konkrečios informacijos apie Landsbergio, o tiksliau Landzbergių šeimos ryšius, su NKVD ir KGB. Ypač domino klausimas, ar yra kokių nors dokumentinių šio „bendradarbiavimo“ įrodymų?

Reikia turėti omeny, kad beveik 10 metų trukęs Landsbergio buvimas valdžioje Lietuvoje (1991–2000) leido jam gerai išvalyti archyvus. Reikia manyti, kad iki šio laiko Landsbergis sugebėjo sunaikinti visus kompromituojančius dokumentus Lietuvos archyvuose. J. Stroganovo straipsnyje „Kvailių laivas“ teismo uoste", paskelbtame laikraštyje „Trud-7“. (Nr. 210, 2005 m. lapkričio 10 d.) cituojamas Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo posėdyje padarytas V. Petkevičiaus pareiškimas apie tai, kad jis, kaip buvęs Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, „tiksliai žino, kad V. Landsbergio byla buvo rasta KGB archyvuose, kurią Ypatingo archyvo direktoriaus pavaduotojas A. Šolinas neteisėtai, apeidamas inventorinę apskaitą, nunešė pačiam Landsbergiui. Kada po savaitės byla buvo grąžinta, joje trūko kelių lapų. Jie buvo išplėšti“.

Tačiau Landsbergis daugybės faktų iš savo biografijos Landzbergis taip ir nenuslėpė. Kol kas dar gyvi liudininkai, žinantys daug įdomių dalykų apie „čekistinę“ Landsbergių praeitį. Be to, neseniai paaiškėjo, kad tam tikra informacija apie Landsbergių ryšius su NKVD ir KGB turėjo būti saugoma Rusijos FSB archyvuose.

2000 m. tylėjimo užtvanka aplink Landsbergių šeimą ėmė griūti. Tų metų balandį Audrius Butkevičius, po išėjimo į laisvę iš Vilniaus griežto režimo kolonijos jau pirmame  interviu laikraščiui „Obzor“ (2000 m. Nr. 15), papasakojo daug įdomių dalykų apie buvusio Lietuvos Seimo pirmininko V. Landsbergio praeitį. 

Butkevičius teigė, kad nėra jokių abejonių tame, jog Landsbergis bendradarbiavo su KGB. Anot jo, Landzbergių šeimą kuravo  Kauno KGB Operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojas Nachmanas Dušanskis. Butkevičius taip pat pranešė, kad prieš karą su V. Landsbergiu-vyresniuoju „dirbo“ Lietuvos TSR NKVD kontržvalgybos skyriaus viršininkas Aleksandras Slavinas.

Anot Butkevičiaus, po karo Slavinas, būdamas TSRS NKVD karo nusikaltėlių paieškos operatyvinės grupės vadu, to paties V. Landsbergio pagalbos dėka, kuris tuo metu buvo Vokietijoje, sugebėjo sučiupti ir pristatyti į Lietuvą vokiško Lietuvos komisaro generalinį patarėją generolą Petrą Kubiliūną.

Patvirtindamas savo žodžius, Butkevičius pranešė, kad būtent Landsbergis, kaip Lietuvos Seimo pirmininkas 1990 m. prisidėjo prie Lietuvos pilietybės Slavinui suteikimo, nors buvo žinoma, kad jis yra buvęs enkavedistas. Dar daugiau, Slavinui vienam iš pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje buvo grąžintas turtas, nacionalizuotas 1940 metais. Jis suskubo jį parduoti ir išvykti į Izraelį. Taip pat tuo laiku netrukdomai į Izraelį  išvyko ir Nakhmanas Dušanskis, kuris vėliau buvo apkaltintas Lietuvos gyventojų genocidu. Mainais Landsbergis, matyt, gavo iš Dušanskio ir Slavino pažadą tylėti.

Šiuos faktus Butkevičius pakartojo interviu laikraščiui „Laisvas laikraštis“ (2004 m., sausio 3–7 d., Nr. 12). Šiame interviu jis pasakė, kad prieš pat jo areštą 1997 m. rugpjūčio mėn., inspiruotą Landsbergio, jis Seimo posėdyje paskelbė šią informaciją apie pastarojo bendradarbiavimą su KGB. Butkevičiaus teigimu, šią informaciją vėliau patvirtino buvęs Lietuvos TSR KGB karininkas Juras Abromaitis, kuris tarybiniais laikais keletą metų „dirbo“ su Landsbergiu.

2000m. gruodžio mėn., buvęs KGB majoras Vladas Gulbinas, kuravęs kūrybinę terpę, interviu laikraščiui „Lietuvos rytas“ ir Lietuvos televizijai išsamiai papasakojo apie tai, kaip 1981 m. Landsbergio žmona Ručytė-Landsbergienė sugebėjo išvykti į Australiją pas savo vyro brolį Gabrielių Žemkalnį tik pagal asmeninį Lietuvos TSR KGB pirmininko pirmojo pavaduotojo generolo Valentino Zvezdenkovo potvarkį. Bet tam Gulbinas teko informuoti Zvezdenkovą apie tai, kad jos vyras Vytautas Landsbergis buvo KGB agentas nuo 1955 m., o jo tėvą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį dar 1927 m. užverbavo vienas iš TSRS ambasados Lietuvoje darbuotojų.

Atsakydamas į tai Landsbergis inicijavo baudžiamos bylos V. Gulbinui už šmeižtą spaudoje iškėlimą. Po ilgo ir nuodugnaus tyrimo, kurį atliko Vilniaus policijos tyrimų skyriaus viršininkė D. Bukelienė, byla buvo nutraukta dėl to, kad Gulbino veiksmuose nebuvo nusikalstamos veiklos sudėties. Realybėje tai reiškia, kad Gulbino interviu pateikti faktai nebuvo šmeižtas (žr. „Opozicija“ 2005, Nr. 3/655. „Laisvas laikraštis“, 2007, Nr. 37).

2003 m. Vytautas Petkevičius išleido knygą „Durnių laivas“, kurioje buvo išdėstyta daug nemalonių faktų apie V. Landsbergį ir jo tėvą V. Žemkalnį. Petkevičius žinojo, apie ką rašė. Jis ir Landsbergis yra beveik vienmečiai. Mokėmės toje pačioje Kauno gimnazijoje, tik Petkevičius buvo dviem klasėmis vyresnis. Todėl visos Landsbergio jaunystės nuodėmės Petkevičiui buvo gerai žinomos.

Petkevičius taip pat domėjosi Landsbergio tėvo - V. Žemkalnio asmenybe, po to, kada tas  1959 m. grįžo į Lietuvą iš Australijos. Tuo Petkevičiui teko teko užsiimti respublikinio partinio laikraščio „Tiesa“ vyriausiojo redaktoriaus G. Zimano pavedimu, kaip laikraščio korespondentui. Trumpai tariant, faktus savo  knygoje Petkevičius pateikė tik patikrintus.

Tačiau Vytautas Landsbergis ir jo brolis Gabrielis (tuo metu jau grįžęs iš Australijos) kreipėsi į prokuratūrą dėl šmeižto, įžeidžiančio jų tėvo Vytauto Žemkalnio garbę ir orumą, tariamai išdėstytą knygoje „Durnių laivas“. 2004 m. rugsėjo 20 d. prasidėjo teismo procesas Landsbergiai prieš  Petkevičių. 

Ir tada paaiškėjo, kad Petkevičius nėra vienišas bandydamas papasakoti tiesą apie Landsbergių šeimą. Teismo posėdyje liudytojais dalyvavo profesorius, mokslų daktaras Ksaveras Purvinskas ir jau minėtas Vladas Gulbinas. Jų liudijimai buvo paskelbti kaip straipsniai. 2004 m. gruodžio 15 d. laikraštis „Opozicija“ („Opozicija“, Nr. 3/655) perspausdino žurnalo „Gairės“ straipsnį pavadintą „Landsbergių šeimos paslaptys“, kuriame buvo pateikti K. Purvinsko parodymai teisme.

2004 m. gruodžio 17 d. ... ir pats Petkevičius laikraštyje „Laisvas laikraštis“ (Nr. 25, 26) išdėstė argumentus, ginančius jo poziciją, dideliame straipsnyje pavadinimu „V. Petkevičiaus prieš V. Landsbergį: kaip kurpiamos politinės bylos“. Žr.: https://public.wikireading.ru/112069. Šio straipsnio pagrindas buvo Petkevičiaus kalbos teismo posėdžių metu.

2005 m. sausio 19 d. laikraštis „Opozicija“ (Nr. 3/365) išspausdino straipsnį „Dar vienas Landsbergio paslapčių įrodymas“. Šį straipsnį V. Gulbinas parengė remdamasis savo liudijimais prisiekus "Landsbergis prieš  Petkevičių" teismo procese. Straipsnis ta pačia tema pavadinimu „V. Landsbergis prieš V. Petkevičių KGB byloje „Gulbinas paruošė ir „ Laisvam laikraščiui “ (2005, Nr. 1, sausio 13–27 d.).

Įdomūs yra lietuvių istoriko Viliaus Markevičiaus komentarai apie minėtą Gulbino straipsnį, paskelbtą „Laisvam laikraštyje“ (2005, Nr. 2, sausio 27 - vasario 10 d.). Komentaruose buvo išdėstyti papildomi faktai, patvirtinantys V. Petkevičiaus ir V. Gulbino teiginius.

2007 m. gruodžio mėn. atnaujinus 'Landsbergis prieš Petkevičių" procesą, V. Gulbinas buvo priverstas vėl grįžti prie šios temos. „Laisvas laikraštyje“ (Nr. 37) jis paskelbė straipsnį „Apie Vytautą Landsbergį“. Jame jis dar kartą išsamiai aprašė viską, ką žinojo apie Landzbergių, tėvo ir sūnaus, bendradarbiavimą su NKVD ir KGB. Paskutinis, man (V. Švedas) Gulbino straipsnis apie Vytautą Landsbergį pasirodė tame pačiame „Laisvam laikraštyje“ 2008 m. birželio mėn. (Nr. 23) pavadinimu „Rezistentas Nr. 1“ - akivaizdi istorinė klaida, pati didžiausia Lietuvos nelaimė“.

Tačiau išsamiausiai kai kurias biografines Landzbergių šeimos detales Vytautas Petkevičius pranešime pateikė savo pareiškime. Jis tai išsakė Vilniaus apygardos teismo posėdyje, likus nedaug iki mirties. Šis teiginys pavadinimu   «Geriausio Lietuvos rašytojo (Vytauto Petkeviciaus) nuomone apie fašistinę landsberginę gnydą» buvo paskelbtas 2011 m. birželio mėn., tai yra praėjus dviems su pusę metų po rašytojo mirties, interneto svetainėje (http://kantas.net/2011/06/11/geriausio-1ietuvos-rasytojo-vytauto-petkeviciaus-nuomone-apie-fasistine-landsberginegnyda).

Toks skrupulingas informacijos šaltinių, susijusiu su nesąžiningais Landsbergių šeimynėlės darbeliais, išvardinimas yra tiesiog būtinas.

Landsbergio asmenybė sukelia aršias diskusijas Lietuvos visuomenėje.  Juolab, kad jo gynėjai spekuliuoja tuo, kad neigiama informacija apie Landsbergį paprastai yra slepiama, nutylima. Daugelis minėtų straipsnių nėra žinomi plačiajam skaitytojui. Todėl mes suteikiame galimybę kiekvienam prireikus kreiptis į pirminius šaltinius.

Pradėkime nuo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio. Jis gimė 1893 m. Lietuvoje, tuometinėje Rusijos imperijos dalyje. Išsilavinimą gavo Rygoje. 1916 m.  baigė aukštąją technikos mokyklą. Mokėsi kartu su Alfredu Rosenbergu, būsimuoju imperatorišku okupuotų teritorijų ministru, su kuriuo pasirodo buvo bendraamžis. 1917 m. spalio mėn. mūsų didvyris atsidūrė Petrograde, kur palaikė bolševikus. Dėl ko Landsbergis-Žemkalnis buvo išrinktas delegatu į karių deputatų suvažiavimą. Ten jis susitiko su pradedančiu lietuvišku revoliucionieriumi-bolševiku Jonu Valūnu. Šis susitikimas suvaidins svarbų vaidmenį jo gyvenime.

Grįžęs į Lietuvą, jis savanoriu įstojo į  Lietuvos kariuomenę. 1922 m. Landsbergis-Žemkalnis tęsė studijas Romos universitete ir tapo pirmuoju lietuviu, gavusiu architektūrinį išsilavinimą Vakarų Europoje. 1925 m. grįžo į Kauną ir pradėjo dirbti architektu. 1927 m., remiantis V. Gulbinui  jo viršininko R. Sprindžio pateikta informacija, jis buvo užverbuotas NKVD darbuotojo, kuris dirbo po priedanga tarybinėje ambasadoje Kaune (žr. „Opozicija 2005“, Nr. 3/655).

1939 m., kada Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, jis persikėlė į naują sostinę ir pradėjo dirbti vyriausiuoju Vilniaus inžinieriumi-architektu. Lietuvos įstojimas į TSRS Landsbergiui-Žemkalniui nesukėlė jokių rūpesčių. Priešingai. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininku tapo senas jo draugas Valūnas, atvykęs į Lietuvą iš TSRS. Landsbergis-Žemkalnis tapo jo patarėju-pavaduotoju architektūros klausimais.

Nacių įvykdyta Lietuvos okupacija mūsų herojui taip pat ypatingų problemų nesukėlė. Jam buvo pasiūlytas komunalinio ūkio ministro postas laikinoje Škirpos-Ambraziavičiaus vyriausybėje. Kaip jau buvo minėta, 1941 m. birželio 25 d. V. Landsbergis-Žemkalnis pasirašė garsųjį padėkos Hitleriui  laišką, kuriame taip pat buvo nuostata dėl turto, priklausiusio „žydams ir asmenims, aktyviai veikiantiems prieš Lietuvos žmonių interesus“, nacionalizacijos.

Į naujai iškeptoto ministro pareigų sąrašą, be komunalinių problemų, buvo įtrauktas ir žydų getų organizavimas Lietuvos miestuose. Tuo pačiu metu Landsbergis-Žemkalnis bendradarbiavo su tarybiniu pogrindžiu, kuriam vadovavo garsusis Valūnas, pasivadinęs slapyvardžiu Juozas Vitas. Viloje  Kačerginės kaime (netoli Kauno) jis slėpė Vito šeimos narius ir finansiškai rėmė pogrindininkus.

Netrukus gestapo areštavo Vitą, o pogrindis buvo sunaikintas. Tačiau slėpusiajam kažkaip keistai pavyko išsisukti iš šios mirtinai pavojingos situacijos. Andrius Bulota, buvęs  Vito pogrindžio bendražygis, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas, pranešė Petkevičiui, kad visi išlikę gyvi pogrindžio nariai kaltino Landsbergį-Žemkalnį dėl pogrindžio žlugimo, tačiau tam neuvo įrodymų (Žr. „Laisvas laikraštis“, 2004, Nr. 26.  www.mediabv.It/res_zinpr_det.php? id = 3973)

Pats gi Landsbergis-vyresnysis tarybiniais laikais parašytoje autobiografijoje kukliai nurodė karo metu vykdytą veiklą: „partizanavau“. Savo pasitraukimą į Vakarus jis paaiškino noru išgelbėti sūnų Gabrielių, kuris buvo išvežtas į Vokietiją.

Ir štai čia prasideda kažkas neįtikėtino:

Vokietijoje, kur siautėjo gestapas, naikindamas Reicho išdavikus ir priešus, Landsbergis-Žemkalnis jautėsi laisvai. Jis, ieškodamas sūnaus, jis be jokių žymių pastangų lankėsi kai kuriose lageriuose ir kalėjimuose. Ir šitai yra nacistinėje Vokietijoje.

Taip elgtis galėjo tik galingą užnugarį turintis žmogus. Na, ne mažesnį kaip  gestapo šefo Miulerio ar RSHA (pagrindinės imperinio saugumo valdybos) vadovo Kaltenbriunerio. Na o tam reikėjo būti ypatingai nusipelnius Reichui. Matyt, Žemakalnis tų nuopelnų turėjo.

Kaip jau minėta, Landsbergis-vyresnysis  po karo liko Vokietijoje ir padėjo išaiškinti karo nusikaltėlius. Yra žinoma, kad buvo išleista knygelė apie jo „žygdarbius“ tarybinėje Lietuvoje, tačiau jokios informacijos apie ją nerasta. Papildomai apie šį Landsbergių likimo etapą galite pasiskaityti pas istoriką Vilių Markevičių. (Žr. „Laisvėas laikraštis“, 2005, Nr. 2). 1959 m., per Chruščiovo atšilimą, Landsbergis-Žemkalnis grįžo į Lietuvą.

Na, tada pasikartojo „stebuklai“, analogiški tiems, kurie lydėjo jį viešnagės nacistinėje Vokietijoje metu. Pradėsime nuo to, kad spredimas apie tai jog „sugrįžusysis“ Landsbergis-Žemkalnis gyvens Lietuvos TSR, buvo priimtas pačiu aukščiausiu tarybinės vadovybės lygiu. Pakanka pasakyti, kad potvarkis gražinti jam namą elitinėje   Kačerginės gyvenvietėje, konfiskuotame iš jo 1944 m., asmeniškai pasirašė TSRS ministrų tarybos pirmininkas A. Kosyginas.

Tuometiniai Lietuvos vadovai Antanas Sniečkus ir Motiejus Šumauskas buvo prieš emigranto sugrąžinimą. Tačiau su Maskva ypatingai nepasiginčysi. Landsbergiui buvo grąžintas namas, suteiktas valstybinis butas Kaune ir paskirta personalinė sąjunginės reikšmės pensija. Įdarbino jį Kauno miesto ir kaimo statybos instituto vyresniuoju architektu. Be to, jis gavo teisę visuomeniniais pagrindais dirbti draugijoje „Už sugrįžimą į Tėvynę“, į kurią kelias nepatikrintiems žmonėms buvo užkirstas. 

Reaguodamas į „Tiesos“ laikraščio korespondento Vytauto Petkevičiaus bandymą iš paties Landsbergio-Žemkalnio sužinoti jo grįžimo į tėvynę detales, jis pasakė: „Valdžia žino apie mano sugrįžimą viską. Eikit  ir kalbėkit su ja! “

Nurodymai iš Maskvos dėl Landsbergio-vyresniojo buvo duoti tiek pagal partinę-tarybinę liniją, tiek pagal KGB liniją. Kai Vytautas Petkevičius dėl Žemakalnio kreipėsi į tuometinį Lietuvos TSR KGB pirmininką Juozą Petkevičių, jis atsakė: „Aš nesvarstau įsakymų, aš juos vykdau“.

Api tai, kad Maskva griežtai kontroliavo situaciją dėl sugrįžėlio įsikūrimo respublikoje, rodo sekantis faktas. Tuometinis Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Šerys pasakojo Petkevičiui apie tai, kad gavo nuo Sniečkaus velnių už tai, kad pavėlavo suteikti Landsbergiui-Žemkalniui ne visai tinkamą butą. Sniečkus, savo ruožtu, gavo pylos iš Maskvos. Galima tik stebėtis, kiek dėmesio Maskva skyrė tokiam asmenybei.

Partinis respublikos aktyvas žinojo apie namo grąžinimą Landsbergiui-Žemkalniui, tačiau  personalinės pensijos gavimo faktą tik visai neseniai nustatė Lietuvos istorikas Vytautas Tininis. Pastarajam pavyko rasti archyvuose Landsbergio-vyresniojo padėkos laišką tuometiniam Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui 1973 m. kovo 14 d. už pagalbą gaunant personalinę pensiją (LVVO.F 16895, 2 aplankas, 173 byla, l. 102, 135, byla 172). , l. 128–130). Tininas aprašė šį faktą knygoje „Snieckus“. 33 metai valdzioje “ 1995 m. leidimas, p. 126. 2000 m. Leidimas, papildytas, p. 251).

Atsižvelgiant į tai, kad Landsbergio-Žemkalnio nuopelnai tarybiniame miestų planavime netempė ant tokio lygio pensijos, taip gaunasi, kad Tarybų Lietuva jo asmenyje turėjo lietuvišką „Štirlicą“, tik neaišku, kuriems šeimininkams jis tarnavo ištikimiau.

Na, o dabar pereisime prie sūnaus - Vytauto Landsbergio. Gimė 1932 m. Kaune. Jo motina Ona Jablonskytė-Landsbergienė buvo garsaus lietuvių kalbininko Jono Jablonskio dukra. Ji fanatiškai tikėjo lietuviškų atgimimu ir šį tikėjimą įskiepijo savo sūnui Vytautui. Nuo to laiko jis troško ką nors padaryti, kad jo vardas išliktų Lietuvos istorijoje, kaip ir Jono Basanavičiaus vardas, kuriam pirmininkaujant Lietuvos Sovietas 1918 m. vasario 16 d. priėmė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją.

1944 m. Vytuko tėvas kartu su besitraukiančiais naciais pabėgo į Vokietiją. Atėjo tarybų valdžia. Vytukas tęsė mokslus Kauno gimnazijoje „Aušra“. Kai sulaukė komjaunuoliško amžiaus, jis viešai išsižadėjo savo tėvo ir tapo pilnaverčiu komjaunuoliu. Vytautas Landsbergis sėdėjo viename suole kartu su geriausiu draugu Aloyzu Sakalu, kuris nelabai mėgo tarybų valdžią ir rašė antitarybinius lapelius, pritraukdamas ir kitus mokinius į šią veiklą. 1949 m. A. Sakalas buvo areštuotas ir nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo už antitarybinę agitaciją.

Šiuo metu jis yra įžymus Lietuvos politikas. Štai ką Sakalas sako apie Landsbergį-jaunesnįjį: „Kada mane dar moksleivį  areštavo, visi mano draugai buvo apklausti. 1950 m. man davė pasirašyti bylą, ir aš pastebėjau, kad ten nebuvo mano suolo draugo parodymų. Vadinasi jie  jo ne tardė. Natūralu, kad kyla klausimas, kodėl buvo tardomi ne tokie artimi pažįstami, bet pats artimiausias nebuvo. Saugumas paprastai nedaro tokių klaidų “(Žr.„ Trud-7 “. Nr. 210. 2005 11 10).

Atkreipkite dėmesį, kad Kauno gimnazijos „Aušra“ slaptos organizacijos bylai vadovavo pats skyriaus vadovas N. Dušanskis. Vėliau, po Sakalo paleidimo, Landsbergis, kalbėdamas su buvusiu draugu neatleistinai pats save išsidūrė. Jis pareiškė, kad po Sakalo arešto NKVD pareigūnai (galbūt Dušanskis) pakvietė jį pokalbiui į konspiracinį butą. Atsakydamas Sakalas pagrįstai pastebėjo: "Jie nekviečia į konspiracinį butą žmogaus kuris su jais nebendradarbiauja,  kitaip šis butas taps žinomas". Ir nors ši informacija yra netiesioginė, tačiau ji labai aiškiai rodo ypatingą jaunojo Landsbergio ryšį su NKVD ir Dušanskiu jau 1949 metais.

V. Petkevičius knygoje „Durnių laivas“ rašo, kad priimant Landsbergį į komjaunimą, kilo klausimų dėl jo tėvo. Tačiau gimnazijos komsorgas A. Ramanauskas komjaunuoliško biuro nariams paaiškino, kad būtent Vytautas padėjo atskleisti gimnazijoje sukurtą pogrindinę antitarybinę organizaciją. Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi.

Pasak žinomo jau mums žinomo V. Gulbino vadovo R. Sprindžio, Landsbergį-jaunesnįjį 1955 m. užverbavo KGB pareigūnas N. Dušanskis. Vėliau A. Slavinas dirbo su Landsbergiu kaip su KGB agentu. Klaipėdoje, kur Landsbergis dirbo nuo 1974 iki 1978 metų, jį asmeniškai kuravo KGB miesto skyriaus viršininkas D. Abromaitis.

2000-ųjų pradžioje sunkiai sergantis D. Abromaitis ligoninėje, dalyvaujant Seimo deputatams A. Sakalui ir V. Čiapui, taip pat Lietuvos generalinio prokuratūros prokurorui C. Narinkevičiui, davė išsamius parodymus apie slaptą ir sąmoningą tėvo ir sūnaus Landsbergių bendradarbiavimą su KGB. Abromaičio parodymai buvo įrašyti į magnetofoną, tačiau šis įrašas iš Lietuvos generalinės prokuratūros seifo paslaptingai dingo V. Landsbergio vienvaldystės laikotarpiu. Abromaitis mirė 2002 m., jo parodymų atkurti neįmanoma. Šiuo atžvilgiu rašytojas Petkevičius teismo posėdžio metu paklausė Landsbergio, kur dingo šis įrašas? Landsbergis nutarė  tą nutylėti. Teismas sutiko su šia ieškovo pozicija (žr. „Opozicija“, 2005, Nr. 3/655).

Čekistiškos karjeros pradžioje Landsbergis pasirinko išdidų ir reikšmingą pseudonimą "Vytautas". Vėliau, bijodamas pernelyg akivaizdžios analogijos su savo vardu, jis jį pakeitė į „Dėdulė“. Landsbergis šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo agentūrinius skundus ant savo kolegų ir gerai pažįstamų žmonių iki 1978 m. (Žr. „Opozicija“ (Nr. 3/365), „Laisvas laikraštis“, 2007, Nr. 37).

Be abejo, iš pradžių Landsbergis savo šeimininkams reguliariai informavo apie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklą. Na, o vėliau situacija pasikeitė. Landsbergis tapo šeimininku, o KGB tiek Vilniuje, tiek ir Maskvoje nutarė patylėti apie Landsbergio nuodėmes.

Dėl ko tarybų valdžia Lietuvoje sudarė visas sąlygas išauti ir susiformuoti savo duobkasiui  Landsbergio-jaunesniojo asmenyje. O kaa globėjai iš KGB pastatė jį Sąjūdžio vadu, Landsbergis kuo puikiausiai pasinaudojo jam suteikta galimybe. Pajutęs perspektyvą, kurias jam atvėrė Sąjūudis, jis nusprendė eiti va-bank. Landsbergis suprato, kad atsirado reta proga nustumti „Maskvos statytinius“ ir, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, tapti visišku respublikos šeimininku.

Užduotį palengvino tas faktas, kad tada pirmuoju Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto sekretoriumi buvo Ringaudas Songaila, geras ūkio žinovas,  bet labai jau neryžtingas ir abejojantis politikas. Prie jo „Sąjūudis“ galėjo nesibaiminti komanduojančio riksmo ar rimtos konfrontacijos.

Neįtikėtina, bet 1989–1991 m. buvęs muzikologas Landsbergis, neturėdamas teisinio ir diplomatinio išsilavinimo, sėkmingai „spardė“ Kremliaus veikėjus tarptautinėje arenoje. Tuo jis tai užsiima ir šiandien. Deja, Rusijoje, kaip ir savo laiku anksčiau TSRS, oficialiame lygmenyje kol kas dar neatsirado diplomatų ir teisininkų, galinčių tinkamai pasipriešinti šitiems saviveikliniams Pribaltikos pranašams-politikams.

Išvada iš to, kas išdėstyta, yra tik viena.

Pasikliauti lanberginio tipo niekšų-koloborantų lojalumu rimtuose reikaluose liečiančius valstybinės sistemos stabilumą, yra tiesiog nusikalstama.

Jei kas ne taip jie parduos net nedvejodami. KGB vadovybė devintajame dešimtmetyje, matyt, pamiršo šią taisyklę. Tik vienas dalykas guodžia. Padėtis susidariusi su Talibano judėjimu Afganistane ir su buvusiu JAV agentu Osama Bin Ladenu liudija, kad CŽV padarė tą pačią klaidą.