Ar tikrai lietuvių kalba valstybinė?

Autorius: Mindaugas Tamošiūnas Šaltinis: http://www.baltai.lt/?p=24949... 2020-03-19 10:17:00, skaitė 845, komentavo 7

Na, sakysite, keistas senio (g.1932) klausimas. Klausia tarsi būtų iš dangaus nukritęs… Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje aiškių aiškiausiai parašyta: valstybinė kalba – lietuvių kalba. O kiek būta dar papildomų šio Konstitucijos straipsnio aiškinimų! Ne kartą jo prasmę yra aiškinęs Konstitucinis Teismas. Teisininkė prof. habil. dr. Milda Vainiutė yra paskelbusi net išsamų, labai dalykišką mokslinį straipsnį „Lietuvių kalbos kaip valstybinės konstitucinis statusas: pagrindiniai aspektai“ (Jurisprudencija/Jurisprudence, 2010, 4 (122), p. 25-41).

Autorė įtikinamai pagrįstose išvadose pažymi, jog „Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje akcentuoja, kad „lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija“. Taigi lietuvių kalbos vartojimas privalo būti užtikrintas visose viešojo gyvenimo srityse. Minėtas 14 straipsnis priklauso Konstitucijos I skirsniui. Taip pabrėžiama lietuvių kalbos svarba ir jai suteikiama ypatinga teisinė apsauga. Šis straipsnis gali būti keičiamas tik referendumu!“

Be kita ko, autorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors rusų kalbos poveikis dabar akivaizdžiai silpsta, bet jos vietą užima anglų kalba. Tad grėsmė lietuvių kalbai išlieka.

Iš tikrųjų, kai skaitai Konstituciją, jokių abejonių dėl lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, nekyla. Abejoti priverčia gyvenimo tikrovė. Štai eini sostinės Vilniaus Gedimino prospektu ir nesinori tikėti savo akimis: aplinkui šviečia daugiausia svetimkalbės (angliakalbės) iškabos, vadinamieji prekių ženklai. Beje, jais dabinasi ne tik užsienio, bet ir lietuviškos firmos, net valstybinio kapitalo įmonė Lietuvos paštas (PayPost skyriai).

Kol vyksta darbai, ant statybvietės aptvaro kartais parašo ir lietuviškai: Pvz., „Čia bus „Gyvybės erdvė – Live Square“. Tačiau pasibaigus statybai, su aptvaru dingsta ir valstybinė lietuvių kalba… Ant iškilusio pastato šviečia tik „Live Square“ ir „Spaces“. Štai kas dedasi atkurtos nepriklausomybės 30-aisiais metais sostinės širdyje, šalia istorinės Lukiškių aikštės… Prie Vinco Kudirkos aikštės viešpatauja dieną naktį šviečiantis „La Crepe“ (pakartotas net 6 kartus! Ant vitrinų stiklo raudoname fone vėl tas pat), o lietuviškam „Lietiniui“ (tokia minėto pancūziško žodžio prasmė) vietos neatsirado. Tik eidamas pro šalį, ant vitrinų ir durų stiklo pamatai (gali ir nepamatyti) neryškų lietuvišką užrašėlį „Dangiški blyneliai“. Ir tai ne užsienio, bet UAB Vičiūnų restoranų grupės, pasivadinusios „Amber Food“ (!), blyninė. Toks visas su retomis išimtimis yra Gedimino prospektas ir ne tik jis. Lietuvių kalba beveik visur priversta tūnoti kamputyje svetimkalbių „ženklų“ prislėgta.

Negana to, užėjęs į knygyną ar biblioteką nebegali perskaityti į lietuvių kalbą išverstų, bet lietuviškai (pagal tarimą) neberašomų užsienio autorių pavardžių. Su tais pačiais sunkumais susiduri skaitydamas visus kitus viešus lietuviškus tekstus: spaudą, knygas. Jie prikaišioti nepaskaitomai („autentiškai“) rašomų svetimų tikrinių vardų. Tiesa, pasitaiko ir malonių išimčių (pvz., „Respublika“), kai tie vardai rašomi lietuviškai.

„Autentiškos“ svetimvardžių rašybos nesąmonę nepaprastai ryškiai atskleidžia dabartinio JAV prezidento Donaldo Trampo pavardė. „Autentikams“ jis Trumpas! Valstybinei lietuvių kalbos komisijai ir Kalbos inspekcijai ši nesąmonė priimtina… Drąsios… nebijo susilaukti JAV protesto notos… O ką ten tie Lietuvos piliečiai ir jų konstitucinė teisė visą viešą informaciją gauti taisyklinga valstybine lietuvių kalba. Kalbos komisijai tai dėmesio neverti dalykai… Manau, dėl to jaučiasi bejėgė ir Valstybinė kalbos inspekcija, nes jos ryžtingesnių žingsnių nematyti. Štai kas atsitiko su lietuvių kalba nepriklausomybę atgavusioje Lietuvos valstybėje.

Taigi atsakymas į antraštėje iškeltą klausimą toks:

de jure lietuvių kalba tikrai valstybinė, bet de facto ne! Ji valstybinė tik iš dalies.

Tiesioginė atsakomybė už tai tenka Lietuvos Respublikos Seimui, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai ir Kalbos inspekcijai. Atsakinga turėtų jaustis ir buvusi Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji liko abejinga 2011 m. gegužės 4 d. gavusi 12 visuomeninių organizacijų viešą kreipimąsi dėl visiems priimtino sprendimo tikrinių svetimybių vartosenos klausimu (plačiau žr. Išblėso su Lietuvos Respublikos Prezidente sietos viltys. Liudija dokumentai// Tautotyros metraštis, 2011 metai. T.II. V.,2012, p.139-163).

Nors ir sakoma, kad viltis – kvailių motina, bet ji vis vien rusena. Dabar vilties kupinas visuomenės žvilgsnis krypsta į Jo Ekscelenciją Gitaną Nausėdą.

Ko verta valstybė, tiksliau, jos valdžia, nesugebanti įgyvendinti Konstitucijos nuostatų ir piliečių konstitucinės teisės visą viešą informaciją gauti taisyklinga valstybine lietuvių kalba? Šį klausimą palieku atvirą.

Susiduriame su nesuvokiamu reiškiniu. Tarybinės aneksijos laikotarpiu mūsų kalbininkai sugebėjo nelietuviškų tikrinių vardų rašybą iš esmės sutvarkyti pagal Didžiojo Tautos žadintojo Vinco Kudirkos (1858-1899) „Statrašos ramsčiuose“ nustatytą labai išmintingą taisyklę: juos rašome lietuviškai pagal tarimą, o autentišką formą prireikus pateikiame čia pat skliausteliuose arba rodyklėse atitinkamos kalbos rašmenimis. Atgavus nepriklasusomybę, mūsų „europintojai“ šį principą atmetė. Ėmė svetimvardžius paraidžiui nurašinėti, tiesa, „papuošdami“ juos lietuviškomis galūnėmis. Beje, paraidžiui nurašinėja tik lotyniško pagrindo rašmenimis. Kitokių rašmenų „autentikai“ nepripažįsta. Nemaloniai pakvimpa rasizmu… Prie nepaskaitomų žodžių segamos lietuviškos galūnės – štai koks Valstybinės lietuvių kalbos komisijos „europietiškumas“! O jūs, skaitytojai, žinokitės… Linksniuokite į sveikatą lietuviškas galūnes ir būkite patenkinti!

Deja, visuomenės ir žinomų kalbininkų, teisininkų pastangos (jų būta daug) argumentų kalba įtikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją grįžti prie Vinco Kudirkos nustatyto informatyvaus nelietuviškų tikrinių vardų rašybos principo buvo ir tebėra bevaisės. Kalbos komisija neįsiklauso net į žymiausio mūsų informatikos mokslų atstovo akademiko Adolfo Laimučio Telksnio nuomonę! Lietuvos piliečių konstitucinė teisė visą viešą informaciją gauti taisyklinga valstybine kalba toliau sistemingai ir įžūliai pažeidinėjama. Padėtis be išeities?

Gal ir taip. Tiesa, Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda iškėlė gražią, patrauklią idėją: kurkime gerovės valstybę! Puiku. Kurkime! Tačiau imdamiesi tokios valstybės kūrimo darbų, pradėkime nuo pamatų: pirmiausia subręskime, išmokime kalbėtis ir susikalbėti argumentų kalba, išsiugdykime gebėjimą nuosekliai įgyvendinti visas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas. Jeigu tai pavyktų, kitokios gerovės valstybės gal ir nebereikėtų…