M. Kundrotas. Ar susikursime laisvės visuomenę?

Autorius: Marius Kundrotas Šaltinis: http://alkas.lt/2020/04/23/m-k... 2020-04-23 05:45:00, skaitė 1189, komentavo 1

Marius Kundrotas | FB nuotr.

Žmonės ir jų visuomenės skirstomos įvairiai. Vienas iš galimų skirstymų – tai laisvės visuomenė, baimės visuomenė ir geismo visuomenė. Beje, laisvės ir geismo visuomenės pernelyg dažnai painiojamos, o geismo visuomenė lengvai gali tapti baimės visuomene.

Laisvės sąvoka – viena sunkiausiai apibrėžiamų objektyviais kriterijais. Galima pasakyti, kad vienintelė tikrai žmogui įgyvendinama laisvė – tai pasirinkti priklausomybę. Nuo vienos ar kitos moralinės pozicijos, vieno ar kito gyvenimo būdo, vienos ar kitos santvarkos. Sovietų žmogus save galėjo laikyti ir dažnu atveju laikydavo laisvesniu už demokratinių Vakarų pilietį. Šiandien sovietų laikotarpį pagrįstai laikome tiek valstybine, tiek asmenine vergove.

Iš esmės apie laisvę galime kalbėti tik sąlygiškai. Vis dėlto yra pagrindo vieną laisvės sampratą laikyti artimesne tiesai, nei kitą. Senovės romėnai sakydavo, jog didžiausia pergalė – prieš save. Pasaulinės religijos laisvę suvokia kaip laisvę nuo ydingų geismų, gebėjimą save valdyti. Valdžia – kita laisvės pusė, tiktai valdžia dažniau suvokiama per galią kitiems, laisvė – per galią sau.

O štai laisvę nuo baimės skirtingos religijos suvokia įvairiai. Budizme baimės išvis nėra. Krikščionybėje Dievo baimė laikoma išminties pradžia, bet tobula meilė, kuriai esame kviečiami, išstumia baimę. Islame galbūt daugiau Dievo baimės, nei meilės jam, nors tai gali priklausyti nuo skirtingų interpretacijų.

Šiandien laisvė – itin mėgiama sąvoka, kuria grindžiama beveik visa Vakarų civilizacija. Bet ji dažniau siejama su atsidavimu geismams, su priklausomybe nuo jų, nei su jų suvaldymu. Laisvė šiame kontekste – tai laisvė daryti tai, ką nori. Tad Vakaruose vyraujančias visuomenes iš esmės tiksliau vadinti geismo, nei laisvės visuomenėmis. Tai – klasikinio liberalizmo kelias nuo Džeremio Bentamo ir Džono Stiuarto Milio laikų.

Baimės visuomenė iš esmės yra totalitarinė, kai kuriais atvejais – ir griežtai autoritarinė visuomenė. Tokia visuomenė bijo arba savo valdžios, arba išorinių, kartais – ir vidinių grėsmių, nuo kurių tariamai saugo sava valdžia. Blogiausia tai, kad baimės visuomenėje žmonės taip išprievartaujami, kad jiems tam tikra prasme ima patikti bijoti. Jie praranda gebėjimą spręsti laisvai ir dar stengiasi užginti šią laisvę kitiems. Nes visa, kas išeina už jiems įprasto ir priimtino mąstysenos ar gyvensenos modelio ribų, jiems kelia baimę, didesnę nei ta, prie kurios jie pripratę.

Šiems žmonėms baimę gali sukelti bet kas – tikra ar abejotina infekcija, svetimos šalies įtaka, vidiniai priešai – buržujai, kitatikiai, antisisteminiai elementai, radikalai ar net neformalai. Sovietų Sąjungoje net buvo posakis: šiandien jis groja džiazą, rytoj parduos tėvynę. Atitinkamai bijota gėlių vaikų – hipių, pankų ir kitų alternatyvių judėjimų. Net ilgi plaukai ar skiauterė kėlė baimę.

Baimė lengvai pereina į agresiją. Baimės objektą siekiama sunaikinti, geriausiu atveju – nutildyti ir priversti slėptis. Nebūtina tikrą ar menamą priešą sunaikinti fiziškai. Šiuolaikinės baimės visuomenės – subtilesnės. Jose užtenka žmogų sunaikinti socialiai – atimti darbą, statusą, galimybę gauti išsilavinimą, tiesiog priversti emigruoti, o dar geriau – nutilti ir prisitaikyti.

Šiandien baimės visuomenės vyrauja autoritarinėse ir totalitarinėse Rytų šalyse. Bet paradoksaliu būdu šis visuomenės modelis grįžta ir į Vakarus. Įprastas liberalizmas virsta tuo, kas, stokojant tikslesnio pavadinimo, įvardijama leftizmu. Laisvė kiekvienam gyventi pagal savo geismus pereina į reikalavimą kiekvienam gerbti tokį kito pasirinkimą. Geismo visuomenė, prisidengusi laisvės visuomenės įvaizdžiu, tampa baimės visuomene.

Maža to – vienų žmonių pasirinkimai tampa labiau gerbtini, nei kitų. Tai – logiška, nes kiekviena visuomenė nusistato savus prioritetus, ką ji skatins, o ką smerks. Leftizmo išskirtinumas tas, kad jis teigia visuotinę laisvę ir dar lygybę, kai tai yra paprasčiausias melas.

Krikščionių pasirinkimai tampa mažiau vertingi, nei musulmonų, titulinės tautos atstovų – nei atvykėlių iš svetur, prigimtinės šeimos šalininkų – nei įvairios lytinės egzotikos. Draudžiama drausti. Bet iš esmės tai – tokie patys draudimai, kaip ir įprastose despotijose,  tik dabar jie eina po laisvės vardu. Po šūkiu „draudžiama drausti“ jau marširuoja tie, kurie nori uždrausti kritikuoti, vertinti, apskritai – mąstyti kitaip, nei tai daro išskirtinės, privilegijuotos grupės. Už kritiką ar net juodą humorą jau galima sulaukti net įkalinimo bausmės.

Kas šiame kontekste gali būti laikoma laisvės visuomene? Tai galima nusakyti tiek teoriniais principais, tiek praktiniais pavyzdžiais. Laisvės visuomenės – tai tos pačios Vakarų visuomenės iki Frankfurto mokyklos intelektualinio ir socialinio perversmo, kai nuspręsta, jog tolerancija kairiesiems turi būti atskirta nuo tolerancijos dešiniesiems. Principų lygiu tai galimybė žmonėms gyventi savaip, kartu su absoliučia kitų žmonių galimybe jų gyvenimą kritikuoti, vertinti ir apmąstyti savaip. Privaloma tolerancija visada reiškia tik despotizmą.

Laisvės visuomenėje žmogus turi teisę pasirinkti savo Dievą ar dievus, savo kultūrą ar subkultūrą, savo maisto ar gėrimo meniu, o kitas turi tokią pat teisę pasirinkti kitaip ir išsakyti savo nuomonę apie bet kokį kieno nors pasirinkimą. Laisvų žmonių sudaroma visuomenė taip pat turi teisę pasirinkti, ar priimti į savo visuomenę naujus narius, kurių teisė į tos visuomenės pilietybę nėra apspręsta pačia prigimtimi ar istorija.

Pagaliau, laisva visuomenė yra ta, kuri, suteikdama laisvę brandos sulaukusiems savo piliečiams rinktis savo gyvenimo būdą, normatyviniais aktais nustato siektiną gyvenimo būdą, kaip pavyzdį kitiems – savitvardą, išsilaisvinant iš ydingų, tvirkinančių geismų. Tik laisvi žmonės gali sudaryti laisvą visuomenę, o geismų vergai gali sukurti tik despotiją. Raudoną, rudą ar žydrą – jau visiškai antraeilis klausimas.