Alvydas Butkus. Įkąsti šuniui

Autorius: Alvydas Butkus Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-04-26 21:09:00, skaitė 810, komentavo 2

Turbūt dažnas iš mūsų yra matęs holivudinius apokaliptinius filmus. Niūrioji fantastika. Dar nebūti žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, asteroidų ar jų skeveldrų lietus, cunamiai, mirtina arktinio šalčio banga, iš laboratorijos ištrūkęs dirbtinis užkratas, agresyviais zombiais virtę užkrėstieji ir t.t., ir pan. Panikuojanti visuomenė, atviri plėšikavimai, smurto protrūkiai. Kadangi filmai amerikietiški, dažname jų rodoma, kaip JAV prezidentas ir vyriausybė imasi būtinų veiksmų situacijai suvaldyti ir gyventojams gelbėti. Visi susitelkia ir bendromis pastangomis sunkumus galop įveikia. Žinoma, neišvengiant ir aukų, dažnai masinių.

Tokie filmai turi ir didaktinę potekstę: šitaip, girdi, reikia elgtis katastrofų atvejais, blogiukus smurtautojus filme tramdo teigiami herojai, šalies vyriausybė ir prezidentas vieningi, jokių vidinių trukdžių nesą, jei komandoje ir atsiranda koks kenkėjas, jis greitai išaiškinamas ir blogai baigia.

Viskas beveik tikroviška, išskyrus vieną „bet“. Nė viename iš tokių filmų nerodoma buvusi politinė priešprieša ar antipatija vienų kitiems. Nelaimė esą priverčia visa tai patraukti į šalį ir veikti vieningai. Tačiau gyvenimas parodė, kad taip nėra. Dabartinė pandemija irgi būtų verta holivudininkų dėmesio, tik ji pirmiausia turėtų būti dokumentinė.

Nesidairykim po pasaulį, pažiūrėkim, kas dedasi čia, namie, Lietuvoje.

Nelaimėje pažinsi ne tik draugą

Bendra dabartinė nelaimė, deja, ne tik nesuvienijo Lietuvos politikų, bet dar labiau juos supriešino. Kartu supriešino ir tų politikų šalininkus visuomenėje. Valdantieji paskelbė karantiną – blogai, nes tai pažeidžia žmogaus teises, laisves ir Konstituciją, griauna ekonomiką. Kad viso to nebūtų, opozicija pasiūlė... įvesti nepaprastąją padėtį – tada esą nebūtų pažeista Konstitucija ir pasiteisintų žmogaus teisių suvaržymai. Apsisukus durta pirštu į Švedijos pavyzdį, kuri karantino nepaskelbusi. Jei Lietuvos valdantieji būtų jo nepaskelbę, irgi būtų buvę blogai, nes tada būtų durta pirštu į kitas ES valstybes, kurios karantiną paskelbusios. Dabar opozicionieriai ėmė blaškytis, ar pagrįstai švelninamas karantinas: gal dar per anksti švelninti, o gal jį jau reikia visai atšaukti, užuot pratęsus. 

Kiekvienas vyriausybės žingsnis opozicijos vertintas neigiamai. Priekaištauta net dėl to, kad skubi apsaugos priemonių siunta į Lietuvą buvo atgabenta esą ne tuo lėktuvu arba ne iš tos šalies. Turbūt skęstantis toks opozicijos atstovas atsisakytų griebti jam mesto rusiško gelbėjimosi rato arba jei ratą jam mestų kinas, jis verčiau nuskęstų, bet rato negriebtų. Susiniauta ir svarstant algų pakėlimą su koronavirusu besigrumiantiems medikams – opozicijos siūlymas algas kelti 100 proc. visiems medikams ir Seimo rūmų darbuotojams, valantiems seimūnų apčiupinėtas rankenas, rodo arba visišką siūlytųjų nekompetenciją arba provokacinį  alyvos pilstelėjimą į ir be to didelį nesantaikos laužą.

Dar viena opozicionierių legenda pasakoja, kad valdantieji tramdo epidemiją tik todėl, jog  artėja Seimo rinkimai. Esą šitaip jie stengiasi pelnyti rinkėjų simpatijas. Suprask, jei ne rinkimai, valdantieji nedarytų nieko. Nesuprasi, ar čia opozicijos desperacija, ar eilinis visuomenės kiršinimas.

Tiesą pasakius, nedygsta angelų sparnai ir valdantiesiems. Nė kiek nemenkinant jų pastangų suvaldyti epidemiją (o tai jiems tikrai pavyksta), krinta į akis nesugebėjimas tesėti pažado finansiškai paremti sustingusį verslą, ciniška premjero nuomonė apie smulkiuosius verslininkus ir tiek pat ciniškas sveikatos ministro  sprendimas pakelti algas savo „be laisvadienių“ dirbantiems patarėjams. Šitų dalykų neužmirš ne tik opozicija ar žiniasklaida, bet ir rinkėjai.

Kai žmogus įkanda šuniui

Geltonosios žurnalistikos moto laikomas amerikiečių žurnalisto Džono Bogarto (John B. Bogart, 1848–1921), XIX a. pabaigos laikraščio The Sun leidėjo, posakis: „Kai šuo apkandžioja žmogų, – jokia naujiena. Naujiena, kai žmogus apkandžioja šunį“. Gelstanti Lietuvos žiniasklaida irgi dažnai laikosi šio principo, pirmenybę teikdama blogoms (anot jos, sensacingoms)  naujienoms. Dabartinės pandemijos metu, užuot likusi neutrali, ji pasirinko įtampos ir panikos kurstytojos vaidmenį. Visuomenė, išvarginta karantino, saviizoliacijos ir nežinios, maitinama tokiomis antraštėmis: „Lietuvoje patvirtinti 59 koronaviruso atvejai“; „"Lietuvoje per parą užfiksavo net 90 naujų atvejų, 52 iš jų – Nemenčinėje"; „Lietuvoje patvirtinti 1149 koronaviruso infekcijos atvejai...“ ir t.t. Lietuvoje dar joks žmogus nėra įkandęs šuniui, tad žiniasklaida sensacijų ieško epidemijos aukų skaičiuose. 

Skelbiamas vis didėjantis užsikrėtusiųjų skaičius, sumuojamos mirtys, sumuojami pasveikimo atvejai, tačiau bendras tokios informacijos fonas ir tonas tik didina stresą, o šis, pasak medikų, silpnina bendrąjį imunitetą, sukelia šalutines ligas, depresiją, skatina smurtą prieš artimuosius ar net savižudybes. Isteriją skatina ir tokie pat isteriški bei pagiežingi LRT „Savaitės komentarai“ (R. Valatkos, R. Terlecko ir kt.), niekaip netinkantys dabartinei ekstremaliai situacijai. Nuolatinis Delfi rašinėtojas R. Sadauskas-Kvietkevičius, pavyzdžiui, rėžia be užuolankų: „Lietuva po karantino – praskolinta, susipriešinusi ir pikta“; „Paženklinti verygmečio Velykų“. Dar iš to paties šaltinio: „Pasibaigus karantinui prognozuoja nematytą emigracijos bangą: tai galėję pakeisti sprendimai jau pavėluoti“. Jokios teigiamos užuominos, jokios žinios, kad epidemija Lietuvoje slopsta. Kad reikia žiūrėti ne tik į užsikrėtusiųjų skaičių, bet ir į tai, kokią patikrintųjų dalį jie sudaro. 

O ši dalis tolygiai mažėjo ir nuo 16 bei 10 proc. kovo 22-23 dienomis ji nuo balandžio 4 d. nebeperkopė per 2 proc., o pastarosiomis dienomis laikosi mažiau nei 0.5 proc. Ar tai valstybinė paslaptis? Koks tikslas žiniasklaidai tai nutylėti ir, užuot vienijus bei savotiškai raminus visuomenę, brukti jai neviltį ir pesimizmą? Ko visu tuo siekiama? Kartais net pagalvoji, kad tai ne Lietuvos, o kažkurios priešiškos Lietuvai valstybės žiniasklaida.

 

Politologai, astrologai ir būrėjai

Ir vieni, ir kiti, ir treti duoną pelno ateities prognozėmis. Tiesa, iš politologų tuo užsiima ne visi, tik dalis jų. Nuo savo profesijos brolių astrologų, ekstrasensų ir būrėjų politologai skiriasi tuo, jog už pranašystes jiems algą moka valstybė. Kitas esminis skirtumas yra politologų politinis angažuotumas – skirtingai nuo ekstrasensų, jie yra šališki, tad ir jų prognozės yra tokios pat šališkos. Atkreipkit dėmesį, ką per LRT „Aktualijų studiją“ pranašauja sukviesti politologai bei ekspertai, kurie yra konservatorių ar liberalų šalininkai. Be abejo, visišką dabartinių valdančiųjų krachą ir absoliučią TS-LKD pergalę rinkimuose. Jei toks politologas kur nors paskelbs straipsnį su antrašte „Ar „valstiečiai“ įveiks dabartinę krizę?“ arba „Ar „valstiečiai“ laimės ateinančius rinkimus?“, galite nevargti ir negaišti skaitydamas tekstą, nes atsakymas jau yra aiškus iš antraštės – neįveiks ir nelaimės. 

Dar viena tokių politologų tezė, tiksliau, baimė, kad į valdžią gali ateiti, pasak jų iš sovietmečio paveldėto žargono, apsišaukę gelbėtojai, populistai, nacionalistai, fašistai, ultradešinieji, net neonaciai. Čia kad jums baisiau būtų. Sąjūdžio laikais politrukai, iškeikę minėtais epitetais sąjūdininkus, pridurdavo dar tokią frazę: рвутся к власти ‘veržiasi į valdžią’. Pasak vieno iš dabartinių politologų, šie „nacionalistai, populistai“ etc. pasiūlys Lietuvai trečią kelią. Koks tas kelias, nepaaiškino. Kokie du dabartiniai ir ar jie kartais ne šunkeliai, irgi nutylėjo.

P.S. Matant tebevykstantį politinį susipriešinimą net mirčių akivaizdoje, nepalieka įkyri mintis. 1940 m. birželio 14-15 naktiniame posėdyje Prezidentas A. Smetona pasiūlė priešintis SSRS kariuomenei ir pasitraukti į užsienį visai vyriausybei, kaip tai buvo padarę nacistinės Vokietijos užpulti lenkai. Tačiau šio siūlymo nepalaikė kiti posėdžio dalyviai (išskyrus keturis). Ar tą nepalaikymą lėmė antipatija A. Smetonai ir noras „įkąsti šuniui“? Jei taip, tai valstybė ir valstybingumas buvo tik kelintaeilis dalykas opozicionierių prioritetų hierarchijoje – svarbiausia buvo politinės ambicijos ir galimybė paprieštarauti ar net įgelti nekenčiamam oponentui. „Kas gali paneigti“, kad dabartinė politikų tarpusavio neapykanta ir opozicijos kaprizai lemtingą valandą vėl nepražudys pačios valstybės?