GEGUŽĖS 8 [9] D. IR VOKIEČIAI

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: lietuvos rytas... 2020-05-09 01:16:00, skaitė 1671, komentavo 26

„Viešpatie, aš vis dar grožiuosi mūsų didžios ir narsios tautos pasiekimais.
Gaila, bet tai jau ne ta tauta, kokia ji buvo kažkada, todėl, kad jai teko paaukoti milžiniškas aukas.
Bet netgi po šio siaubingo karo ir dar siaubingesnio pokarinio laikotarpio ji vis dėl to darė
stebuklus, kurie buvo nepasiekiami mūsų priešams! Aš didžiuojuosi tuo, kad esu vokietis!”

Iš buvusio Vermachto kareivio Werner Weinlein prisiminimų.

„Proto sapnas pagimdo siaubūnus“ – skelbia ispaniška patarlė. O prisiminiau aš ją dėl artėjančios Gegužės 8[9] d. ir to,kaip į ją žiūri dauguma vokiečių – tiek Vokietijos, tiek Rusijos. Apie tai aš jau rašiau praeitais metais ir būtinai rašysiu ateityje – kol būsiu gyvas.

Nes siaubinga, kai vokiečiai šią dieną pažymi kaip šventę! Siaubinga, bet šiandieninė VFR vyriausybė nors dar ne formaliai, bet jau faktiškai ir visiškai rimtai pažymi dieną, per kurią 1945 m. vokiečių armija besąlygiškai kapituliavo kaip Išlaisvinimo Dieną!

Siaubinga, kai mūsų politinis elitas agresyvios kairiosios ekstremistinės grupuotės “antifa” rankomis kas metai bando sužlugdyti renginius, skirtus 1945 m. vasario 13 ir 14 d. anglų-amerikiečių bombardavimų aukų atminimui pagerbti. Siaubinga, kad viena iš federalinių žemių Meklenburgas-Pomeranija – jau oficialiai gegužės 8 d. paskelbė Vokietijos Išlaisvinimo Diena. Visa tai taip pat siaubinga, kaip ir tai, kad Rusijos vokiečiai šią dieną švenčia kaip Pergalės Dieną. Nes 1945 m. gegužės 8d. vokiečiams nebuvo Vokietijos išlaisvinimo diena, kaip didelei daugumai Rusijos vokiečių nebuvo Pergalės Diena.

Nereikia apgaudinėti savo sąžinės užkariautojų primesta gražia versija apie tai, kad karas vyko su fašizmu, ir vokiečių tauta, taip pat kaip ir kitos Europos tautos, buvo “išlaisvintos” iš fašizmo.

Ji neišlaiko jokios kritikos. Jau per daug dokumentinių pėdsakų ir pasisakymų paliko Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų kurstytojai, kurie leidžia su tvirtu įsitikinimu pasakyti, kad karas vyko prieš pačią vokiečių tautą,o ne, pavyzdžiui, prieš Hitlerį ir fašizmą. Pateiksiu tik dvi plačiai žinomas tai patvirtinančias citatas. Antihitlerinio pasipriešinimo atstovui Vokietijoje buvo perduoti šie Vinstono Čerčilio žodžiai: “Jums turi tapti aišku, kad karas vyksta ne prieš Hitlerį ar nacional-socializmą, o prieš vokiečių tautos jėgą, kurią norime sutriuškinti visiems laikams, nepaisant to, ar ji bus kokio nors Hitlerio ar jėzuitų kunigo rankose”

Tai pripažino buvęs antihitlerinio pasipriešinimo dalyvis Oigen Gerstenmaier, nuo 1954 m. iki 1969 m. Buvęs Bundestago prezidentu: “Tai, ko mes vokiečių pasipriešinimo metu iš tikrųjų nenorėjome suprasti, vėliau mes visiškai supratome: karas vyko ne prieš Hitlerį, o prieš Vokietiją”.

Ir taip, kas liečia antihitlerinės koalicijos vakarų sąjungininkus, tai mums siūloma švęsti jų pergalę prieš vokiečių tautą, jų sėkmę sutriuškinant Vokietiją, kurio jie siekė pačiame bekompromisiškiausiame kare, kurio tikslas buvo didžios nacijos besąlyginė kapituliacija? O kas liečia jų rytinius sąjungininkus – TSRS, tai mums siūloma švęsti pergalę totalitarinio stalininio režimo, pačio žiauriausio pagal savo apimtis prieš savo ir kitas tautas ir pačio baisiausio pagal aukų skaičių per visą 20 amžių prieš Hitlerio režimą, kuris pagal savo tautos aukų skaičių visiškai nepalyginamas su Stalino, o pagal charakterį, kaip pažymi dauguma tyrinėtojų, yra vokiečių tautai “gerybinė diktatūra?”

Siaubinga, kad vokiečiai švenčia šią dieną, dėl vienos paprastos priežasties: todėl, kad nugalėtojai turi savo istoriją, o nugalėtieji savo.

Ir neverta pralaimėjusių palikuonims prisiplakti prie nugalėtojų palikuonių. Akademikas I. Shafarevič savo pasisakyme Rusų Nacionaliniame Sobore 1992 m. birželio 12 d. ("Trečias pasaulinis karas“ [«Третья Отечественная война»] www.shafarevich.voskres.ru] jis pasakė labai subtilią pastabą dėl dar 80-siais metais Rytų Vokietijoje švenčiamos Pergalės Dienos: „Prieš daug metų man teko apsilankyti Rytų Vokietijoje... Išlipdamas iš traukinio aš pamačiau mieste plevėsuojančias vėliavas ir paklausiau savo kolegų, kas šiandien per šventė? „Pergalės Diena“ – atsakė man. Kai aš jų pasidomėjau, ką jie tą dieną nugalėjo, jie kiek suglumę atsakė, kad tai „pergalės diena prieš fašizmą“. Netgi esant tokiems fašizmo siaubams aš nepatikėjau, kad vokiečiai tiek persilaužė, kad jų širdys džiaugsmingai susitaikė su jų šalies suskaldymu. Aišku, vėliavos buvo iškabintos kaip pamokymas vokiečiams, priminimas apie jų pralaimėjimą. Tai buvo ne jų, o nugalėtojų šventė – okupavusios valstybės ir galbūt vokiečių valdžios, tarnavusios kaip šalies valdymo mechanizmas“.

1945 m. gegužės 8 d. Europoje pasibaigė pats siaubingiausias per visą žmonijos istoriją Antrasis Pasaulinis karas. Karas, dėl kurio sukurstymo kaltinama Vokietija, kurio ji nenorėjo ir daug kartų bandė užkirsti tam kelią ir netgi sustabdyti, kai jis jau vyko; karas, kurį, kaip rodo nepaneigiami istoriniai faktai, sukurstė ne ji, o Anglija ir Prancūzija 1939 m. rugsėjo 3 d. Tie, kurie bando šiandien papuošti šiuos įvykius,vaizduodami juos kaip „laimę“ vokiečių tautai, kas padeda platinti pasakėles apie „išlaisvinimą“, tie, kurie dalyvauja platinant melą norėdami užsidirbti pagyras iš oficialiosios politikos pusės, yra vokiečių tautos nacionalinės savimonės ir savigarbos įtvirtinimo duobkasiai. Bet šie žmonės turi žinoti, kad padėdami nugalėtojų palikuonims įpiršti mintį apie tai, kad pergalės prieš Vokietiją diena gali būti šventė mums – vokiečiams iš tikrųjų dirba tam, kad Vokietijoje sukurti didžiausią VEIDMAINYSTĘ. To dar nebuvo istorijoje, kad tauta nuoširdžiai, kartu su nugalėtojais švęstų pergalę prieš save. O jeigu tai įvyktų, tai galima būtų paaiškinti tik vienaip – nugalėtosios tautos palikuonių proto sapnu.

Štai ką apie tai rašė žinomas vokiečių istorikas Helmut Divald (13.08.1929 – 26.05.1999) savo straipsnyje „60 nelaisvės metų“: „1945 m. gegužės 8 d. vokiečiams buvo kančių, kankinimų ir liūdesio diena. Vokietija, vokiečių tauta pačio didžiausio visų laikų karo šešių metų eigoje kovojo dėl savo išlikimo. Kareivių narsa ir pasiruošimas pasiaukoti, dvasios stiprybė ir vyrų bei moterų nepajudinamumas, nepaisant sąjungininkų bombonešių baisaus oro teroro, našlaičių motinų ašaros – tie, kurie bando gėda uždengti atsiminimus apie tai, paralyžuoja mūsų ryžtą savigarbai ir savivertei.

1945 m. nugalėtojai skelbia, kad jie kariavo kryžiaus žygį prieš Vokietiją, kurį laimėjo su tikslu "išgelbėti humanizmą". Kariavo šiame žygyje ir naudodami tokias priemones, kaip bombų karą, kuriame lygiai su veikiančiosios armijos kareiviais, priešai buvo ir moterys bei vaikai, bėgliai ir seneliai. Vokiečių armijos karinės kapituliacijos diena atnešė sąjungininkams taiką. Bet milijonams vokiečių ji atnešė pragarą žemėje... Tai metai po kapituliacijos, kurių eigoje nuo Rytų Prūsijos iki Jugoslavijos vokiečius žudė ir nužudė, prievartavo, kankino, išvydavo iš Tėvynės; tie metai kuriuos mums bandoma parodyti kaip apie „išlaisvinimo“ laiką ir ateities „lopšį“, tie metai, kurie atseit pirmą kartą per „mūsų tūkstantmetę istoriją mums suteikė laisvę ir teisę į žmogiškąjį orumą“, kuriuos mes turim švęsti kaip šventę? Prisiminkime tai gegužės 8 d.“

Helmut Divald toliau šiame straipsnyje primena, kad nugalėtojai paskelbė vokiečių tautą kalta dėl karo sukurstymo ir visuotinai kaltais dėl visų įmanomų ir neįmanomų nusikaltimų, kurių vokiečių tauta nepadarė todėl, kad visa tauta niekada negali daryti nusikaltimų, bet tik atskiri žmonės.

Ir aš visiškai sutinku su jo išvada: „Mes neturime jokio pagrindo švęsti gegužės 8 d. Tegul švenčia tie, kurie laiko save nugalėtojais. Bet kaip buvę mūsų priešininkai, kurie šiandien vadina save mūsų draugais, suderins tai su savo „draugiškais“ veiksmais 1945 m. tai jau ne tik jų reikalas. Mums tai galimybė priminti jiems apie tai, kad ateitis, kurią tada, 1945 m. nugalėtojai mums suteikė, buvo mūsų Reichui kapas, o Vokietijai ir vokiečių tautai -katastrofa ir šalies suskaldymas. Buvusių sąjungininkų pergalės paradai mums vėl ir vėl primins, kad mes 1945 m. Nugalėtieji, kad mūsų šalis – okupuota šalis o mūsų suverenitetas – tai tik nugalėtojų malone garantuotas apribotas suverenitetas.

Naujosios po 1945 m. gegužės 8 d. metinės – tai nugalėtojų šventės. Tai ne mūsų šventė, tai ne vokiečių šventė. Todėl šią dieną mes neturime teisės priminti tą tiesą, kuri nepriklausoma nuo bet kokios datos . Pralaimėjimai, taip pat kaip ir pergalės yra tiek atskirų žmonių, tiek ištisų tautų istorijos dalis. Tiktai tada, kada žmogus atskirai arba visa tauta atsisakys kovoti už save ir savanoriškai priims vergo likimą, tada jau galima pasakyti, kad viskas prarasta“.

Jeigu vokiečiai dar nepripažino savęs beasmeniais ir besmegeniais savo nugalėtojų vergais, tai jie negali švęsti gegužės 8[9] d. kaip Išlaisvinimo Dienos arba kaip Pergalės Dienos.

Gerai pažiūrėkime, nuo ko vokiečiai buvo išlaisvinti 1945 m. gegužės 8 d.

1945 m. gegužės 8 d. vokiečiai buvo išlaisvinti iš savo nacionalinės valstybės – Vokietijos Reicho. Nacionalinė valstybė – tai tautos nacionalinės valios vidaus ir užsienio politikoje ir savo interesų formavimo instrumentas. Reichas buvo suskaldytas dalimis: į Vakarų Vokietiją vėliau pervadintą VFR, Viduriniąją Vokietiją, vėliau tapusia VDR, Austriją,kurios gyventojai svajojo apie vienybę su visa vokiečių tauta ir kurią buvo gavusi 1938 m. ir vėl prarado 1945 m. ir Rytų Vokietiją, iš kurios vokiečiai buvo išvyti, o pati teritorija prijungta prie TSRS ir Lenkijos. Dar niekada per visą žmonijos istoriją savo nacionalinio valstybingumo likvidacija nebuvo dingstis švęsti ir puotauti. Atvirkščiai, tokiais tapdavo įvykiai, susiję su nacionalinių valstybių sukūrimu ir kaip taisyklė jos buvo švenčiamos kaip nacionalinės nepriklausomybės dienos. Kitoks šių įvykių vertinimas, pasikartosiu, yra siaubingas ir nenatūralus!

Vokiečių tauta po 1945 m. gegužės 8 d. ne tik kad buvo „išlaisvinta“ nugalėtojų nuo teisės patiems tvarkyti savo likimą, bet ir nublokšta atgal keletą amžių į absoliučios vergijos padėtį.

„Darbas, gyvenimas ir visų vokiečių nuosavybė yra visiškoje mūsų, nugalėtojų žinioje" – paskelbė VinstonasČerčilis.

Vokiečių tauta buvo „išlaisvinta“ nuo 3 mln. moterų ir vaikų, kurie buvo nužudyti jų išvijimo iš žemių, kurios jau 700-1000 m. eigoje buvo jų gimtaisiais namais, proceso metu. Kaip minimum 350 tūkst. žmonių prarado vokiečiai, iki to laiko jau 150 m. gyvene Rusijoje t.y. kiekvieną trečiajį ar ketvirtajį žmogų. Ar gali normalus žmogus švęsti savo giminių nužudymą?

Vokiečių tauta buvo „išlaisvinta“ ne tik nuo viso savo turto, kurį turėjo žemėse, iš kurių juos išvijo, bet ir nuo pačių šų žemių, kurios sudarė 1/3 Vokietijos teritorijos. Ir toli gražu ne pačią blogiausią teritorijos dalį: industriškai gerai išvystytus Silezijos rajonus, Dancigo miestą, Rytų Prūsiją. Vokiečiai, apgyvendinę šias žemes, prarado savo senąją Tėvynę. Tokį patį likimą patyrė ir Rusijos vokiečiai, kurie taip pat kaip ir išvyti iš Rytų ir Pietų Europos, iki šiol neatgavo savo Tėvynės atgal. Ar galima švęsti savo Tėvynės praradimo dieną?

Vokiečių tauta buvo „išlaisvinta“ nuo milijonų vyrų, moterų ir vaikų Vokietijos barbariškų bombardavimų proceso metu, kurie jau buvo ypatingai beprasmiški ir nežmoniški karo pabaigoje, nes karo eiga jau buvo nulemta. Ar galima mums vokiečiams švęsti bombardavimo dienas ir kartu su antivokiškais idiotais rėkti „Vokietija padvėsk!”

Vokiečių tauta buvo „išlaisvinta“ nuo milijonų vyrų, pasidavusių į nelaisvę nugalėtojo malonei, kuris šios malonės jiems nesuteikė, o sąmoningai sunaikino badu – amerikiečių ir anglų lageriuose Reino pievose, o taip pat prancūziškuose, jugoslaviškuose, tarybiniuose ir lenkiškuose konclageriuose. Ar galima mums, atsimenant šių „pienburnių“ šeimos tėvų ir pagyvenusių vokiečių vyrų kančias, švęsti pergalės dieną prieš juos?

Vokiečių tauta vien tik iš TSRS okupacinės valdžios pusės buvo „išlaisvinta“ nuo 2 mln. vienetų meno kūrinių, iš visų sąjungininkų pusės nuo šalies aukso atsargų, nuo milžiniško kiekio brangenybių, nuo didelio kiekio patentų, mokslinės medžiagos ir tūkstančių mokslininkų ir specialistų, kurie buvo išvežti į JAV ir TSRS. Ar gali vokiečiai švęsti savo šalies apiplėšimą?

Keletas milijonų moterų buvo „išlaisvintos“ nuo savo garbės masinių išprievartavimų proceso metu, o apie 200 tūkst. iš jų ir nuo savo gyvenimo. Ar galima švęsti savo tikros močiutės išprievartavimo dieną?

Galima, jeigu prarasti protą, jeigu prarasti atmintį, jeigu sutikti su mums peršamu palaimintųjų kvailelių, neatsimenančių nei to, kas buvo, nei kokiai tautai jie priklauso vaidmeniu. Negalima – jeigu mes save laikome normaliais krikščioniškos civilizacijos, kurioje pagrindinis priesakas skelbia: „ Gerbk savo Motiną ir Tėvą“, žmonėmis.

Na, bet jeigu atsitiks taip, kad kaimyninės tautos turės žiūrėti į vokiečius kaip į tautą, praradusią protą, turės atsargiai su jais elgtis ir bendrauti, nes iš proto netekusių galima sulaukti įvairiausių netikėtumų. Ir tai nesvarbu kad protą` jie prarado ne dėl ligos, o tapo praradusiais protą savanoriškai, kaip mužikai priėmę peršamą nugalėtojų propagandą.

Tai trumpai apie tai, ką davė Vokietijos vokiečių tautai 1945 m. gegužės 8 d.

Gegužės 8 d. tapo ilgamečio pokarinio naikinimo periodu , naikinimo ir visos vokiečių tautos patyčių ir diskriminacijos periodu. Šiame plane Rusijos vokiečių likimas mažai kuo skyrėsi nuo visų vokiečių likimo. Juk 1945 m. gegužės 8 d. nors ir palengvino Rusijos vokiečių likimą, bet iki 1956 m. jie kartu dalinosi su visais vokiečiais karą pralaimėjusios Vokietijos dalia. O po 1956 m. dar ir iki dabar jie neatgavo savo Tėvynės atgal ir jau ¾ Rusijos vokiečių buvo priversti išvažiuoti į VFR su viltimi, kad taip pasipriešins prievartinei asimiliacijai. Kalbėti, kad tai mums šventė, „Pergalės Diena“ ir dar iš didžiosios raidės – tai įžeisti istorinę tiesą. Aš nežinau, kaip šiandien elgčiausi ir rašyčiau, jeigu gyvenčiau Rusijoje. Bet jeigu turėčiau tokias pačias žinias apie istorinius įvykius, kurias turiu šiandien, galiu vienareikšmiškai pasakyti- padaryčiau tokias pačias išvadas ir negalėčiau mužikiškai vaizduoti šią dieną šventinę nuotaiką. Galvoju, kad jau laikas mums visiems prisiminti, kaip viskas vyko iš tikrųjų ir pagalvoti: ar verta mums toliau dalyvauti šiose melo bakchanalijose prieš savo protėvių atminimą, prieš savo tautą ir kartoti melagingos propagandos klišes ir žodžius?

Ypatingais žodžiais norėtųsi kreiptis į mūsų draugus, į mūsų ne vokiečių tautybės sutuoktinius [-es]. Mes jus mylime ir gerbiame, kaip mums artimus žmones ir niekuo nenorim jūsų nuskriausti ar įžeisti, o atvirkščiai, visada norime jus apginti, jeigu tai bando daryti kiti. Bet mes tikimės, kad ir jūsų jausmai mums nuoširdūs. Ir jeigu taip yra, tai aš prašau jūsų: nereikalaukite iš mūsų – vokiečių šią dieną parodyti tuos jausmus, kurių mes parodyti negalime. O jeigu kas nors iš kvailumo, naivumo ar paprasčiausio nežinojimo panorės tai parodyti, pasakykite jam: „Kaip tau ne gėda, juk tu vokietis!“.

Kas liečia tai, kas yra per diena gegužės 8-oji šalims nugalėtojoms, tai spręsti joms pačioms. Šiandieninėje Rusijoje – tai vienintelė šventė, pripažįstama beveik visų Rusijos gyventojų. Ir jeigu šiuolaikiniai rusai įsitikinę,kad tai, kas buvo padaryta 1945 m. gegužės 8 d. su jų kaimynu Vokietija - tai yra teisinga, tai yra tiesa ir tai padidins Rusijos ir rusų tautos jėgą, gerbūvį, tai pagerino jos ateities perspektyvas- na ką gi, tegul jie pažymi šią dieną kaip šventinę. Galų gale jie tam turi moralinę teisę: jų protėviai iš tiesų pasiekė karinę pergalę prieš Vokietiją ir vokiečių tautą. Sąjungoje su pačia galingiausia politine ir ekonomine šio paskutinio šimtmečio jėga – pasauliniu finansiniu kapitalu. Apie tai gegužės 8[9] d. taip pat ne pašalinis reikalas prisiminti.

Bet man artimesni tie, kurie kaip Rusijos istorikas Aleksandr Usovsky iškelia sau klausimą: „Ką mes švenčiam gegužės 9 d.? Kokia tokia proga mūsų aikštėse griaudi paradinių eilių batų pakalos? Mes pažymim MŪSŲ Pergalę? Kas jums pasakė kad ji mūsų?“ [„Kas įvyko 1941 m. birželio 22 d.?“]

Užduodant sau tokį klausimą naudinga atsiminti kai kuriuos būsimos antihitlerinės koalicijos politikų pasisakymus.

Pvz. Čerčilio žodžiai: „Jeigu Vokietija taps ekonomiškai per daug stipri, ją reikės sudaužyti. Vokietiją vėl reikės nugalėti, ir šį kartą galutinai“.
[1934 m. pokalbis su Heinrich Brüning].

„Tai anglų karas, ir jo tikslas – Vokietijos sunaikinimas“.
[1939 m. rugsėjo 3 d. Britanijos paskelbimo karo Vokietijai diena].

Arba anglų istoriko, generolo-majoro Fuller žodžiai: „Ne politinis Hitlerio mokymas mus pastūmėjo į karą. Dingstimi buvo jos sėkmingas ekonominis augimas naujosios ekonomikos kūrime. Šio karo šaknimis buvo pavydas, godumas ir baimė“ [J.F.C. Fuller – knyga "Der Zweite Weltkrieg" [Antrasis Pasaulinis karas] Wien 1950].

Arba sekantys žodžiai: „1939 m. mes ėjome į karą ne tam, kad išgelbėtume Vokietiją nuo Hitlerio... kontinentą nuo fašizmo. Taip kaip ir 1914 m., mes įsirašėme į karą su ne mažiau kilnia priežastimi – todėl, kad negalėjome sutikti su Vokietijos, kaip pirmosios valstybės Europoje vaidmeniu“.
[Sunday Correspondent, London, 17.9.1989 (vgl. "Frankfurter Allgemeine", 18.9.1989).

Ir galų gale galbūt galutinis karo charakteris ir supratimas, kieno interesais jis vyko ir tai, kokį vaidmenį jame atliko TSRS ,ir tai, kokia proga griaudi Rusijos miestų aikštėse „paradinių eilių batų pakalos“ ateis tada, kai rusai atsimins štai šiuos Vinstono Čerčilio žodžius: „Neatleistinas Vokietijos nusikaltimas prieš Antrajį Pasaulinį karą buvo bandymas išplėšti savo ekonomiką iš pasaulinės prekybos sistemos ir sukurti savo prekių apsikeitimo sistemą, kurioje pasaulinis finansinis kapitalas neturėtų galimybės gauti savo pelną“.

T. y. tada kai žmonės užduoda tokius klausimus, kaip Aleksandr Usovsky tai yra ir viltis, kad ras ir atsakymus į juos. O kai bus rasti atsakymai į šiuos klausimus, tai atsivers tikrasis kelias tikram Europos tautų susitaikymui, tame tarpe ir rusų bei vokiečių tautų susitaikymui.

Heinrich Daub.

"Ost-West Panorama".