Tarybiniai filmai apie Didįjį Tėvynės karą, kuriuos būtina parodyti vaikams

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://jonaskovalskis.com/202... 2020-05-09 13:54:00, skaitė 1329, komentavo 4

11 tarybinių fantastiškų filmų apie Didįjį Tėvynės karą, kuriuos būtina peržiūrėti patiems ir parodyti savo vaikams. Nei vienas Holivudinis “eilinis rajanas” ar “priešas prie vartų” jiems neprilygsta jau vien todėl, kad scenarijus jiems rašė, filmus statė ir juose vadino žmonės, kurie patys kariavo fronte ir savo akimis matė šio siaubingo karo baisumus.

1. „Skrenda gervės“, 1957 m., režisierius Michailas Kalatozovas.

Itin jausmingas, nepaprastos emocinės galios filmas pasakoja apie paprastus žmones, į kurių likimus negailestingai įsiveržė karas. „Skrenda gervės“ buvo vienintelis tarybinis filmas, apdovanotas Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele. Nikita Chruščiovas po filmo peržiūros liko nepatenkintas ir pagrindinę filmo personažę, kuria puikiai suvaidino Tatjana Samoilova, pavadino „kekše“. Prieš filmo premjerą Kanuose, Pablo Picasso pasakė Tatjanai Samoilova: „Aš tikiu, kad po šio filmo peržiūros jūs tapsite žvaigžde“, o pažiūrėjęs filmą jis pavadino jį genialiu.

2. „Jaunoji gvardija“, 1948 m., režisierius Sergejus Gerasimovas.

Tikra Donecko istorija paremtas filmas. Kai kurie iš filmo personažų gyvenime buvo visiems žinomais chuliganais, iki karo niekas iš jų net negalvojo apie žygdarbius, kai kurie nenorėjo klausytis jokių pamokymų, paklusti drausmei, buvo paprasti tarybiniai jaunuoliai, tačiau atėjo karas, juos visus suvienijo begalinis noras išvyti fašistus iš savo žemės ir jie tapo didvyriais. Septintojo dešimtmečio pradžioje filmas susilaukė rimtų pataisymų ir papildymų, kuriuos sąlygojo paaiškėjusios nauji faktai ir aplinkybės apie “Jaunosios gvardijos, veiklą, taip pat dėl TSKP sprendimų dėl Stalino asmenybės kulto pasmerkimo. Jaunagvardiečiųųjų egzekucija buvo filmuojama vėlai naktį, tačiau vis tiek susirinko tūkstančiai žmonių iš visų apylinkių, kadangi dauguma jų asmeniškai pažinojo fašistų nukankintus jaunagvardiečius. Nuo tų tragiškų įvykių buvo praėję tik 5 metai. Daugelis verkė, o žuvusių didvyrių tėvai filmavimo metu prarasdavo sąmonę.

3. „O aušros čia ramios…“, 1972 m., režisierius Stanislavas Rostockis.

Paprastos, trapios tarybinės merginos, svajojusios apie didelę meilę ir šeimą, karo yra negailestingai metamos į nelygią kovą su priešo galingais diversantais. Filme prieškario ir pokario laikas rodomas spalvotai, o karas – nespalvotai. Rašytojas Borisas Vasiljevas, pagal kurio apysaką filmas ir buvo nufilmuotas, į filmavimo aikštelę atėjo tik kartą ir pasakė, kad liks režisieriaus Liubimovo teatrinio pjesės pastatymo gerbėju, o filmo versijos idėja jam nepatinka. Filme buvo scena, kai jaunos priešlėktuvinės gynybos zenitininkės saulėje deginasi nuogos ant brezento. Režisierius turėjo šią sceną pašalinti. Gindamas šį epizodą Rostockis sakė: „Aš turiu parodyti, kad jie žudo ne šiaip sau žmones, bet gražias jaunas moteris, kurios turėtų gimdyti, dovanoti gyvybes“. Labai stiprus filmas.

4. „Aty baty ėjo kareiviai…“, 1977 m., režisierius Leonidas Bykovas.

Tragedija, komedija, lyrika ir herojiškumas susipynė filme apie komjaunuolių būrį, kuris savo gyvybės kaina sustabdė vokiečių tankų koloną. „Moralės sergėtojai“ apkaltino Bykovą „paleistuvystės propaganda“. Ir tai nepaisant to, kad vienintelė meilės scena filme trunka vos porą minučių, o personažai visą tą laiką apsirengę ir tiesiog kalbasi apie meilę. „Vyras neverkia, vyras nusiminęs“, – viena garsiausių šio filmo citatų.

5. „Į mūšį eina tik seniai“, 1973 m., režisierius Leonidas Bykovas.

Šiame filme yra viskas: kovos karštis ir pirmosios pergalės džiaugsmas, ir krauju sutvirtintos brolybės šventumas, ir pirmoji meilė, ir praradimo skausmo kartėlis … O „seniams“ ne daugiau kaip 20 metų. Filmas „Į mūšį eina tik seniai“ buvo nufilmuotas pagal tarybinių lakūnų prisiminimus. Pagrindinio filmo herojaus leitenanto Titarenkos (jis taip pat Maestro) prototipu buvo Tarybų Sąjungos didvyris Vitalijus Popkovas, tarnavo legendiniame 5-osios gvardijos naikintuvų pulke, kuriam vadovavo Vasilijus Stalinas. Jo eskadrilė buvo vadinama “dainuojančia”, kadangi turėjo savo chorą. Du karinius lėktuvus eskadrilei dovanojo legendinio tarybinio dainininko L. Utiosovo orkestras, o ant vieno lėktuvo fiuzeliažo puikavosi užrašas „Linksmi vaikinai“. Į filmo Ukrainos valstybiniame kine premjerą buvo pakviesti ne tik aukščiausi Ukrainos kinematografo šulai, bet oro mūšių asai, tarp kurių buvo ir tris kartus Tarybų Sąjungos didvyris, kuris 156 oro mūšiuose numušė 59 fašistinius lėktuvus Aleksandras Pokryškinas. Filmas jį taip sukrėtė, kad kai salėje užsidegė šviesa, Pokryškinas nesigėdydamas šluostėsi ašaras.

6. „Kareivio tėvas“, 1973 m., režisierius Rezo Čheidzė.

Filmas apie žmoniškumą, šeimą, žygdarbį, meilę ir pergalę. Scenarijaus autorius Suliko Žgenti Didžiojo Tėvynės karo pradžioje išėjo į frontą savanoriu, tarnavo jūrų pėstininku, buvo sunkiai sužeistas. Filmo „Kareivio tėvas“ pagrindinio veikėjo prototipas tarnavo viename dalinyje kartu su Suliko Žgenti. Rezo Čheidzė prisipažino, kad geriausias filmo įvertinimas jam buvo laiškas iš Sevastopolio, kuriame buvo papasakotas nuostabus įvykis. Į miliciją atėjo vyras ir prisipažino padaręs vagystę. Aiškindamas savo poelgio motyvus, jis pasakė: „Aš ką tik žiūrėjau filmą„ Kareivio tėvas “ir nusprendžiau – nuo šiol gyvensiu šiame pasaulyje dorai“. Režisierius Rezo Čheidzė: „Nedaug yra filmų herojų, kuriems yra pastatyti paminklai. O Kachetijoje (Gruzijos rajonas) vis dar stovi didžiulis paminklas kareivio Macharašvilio tėvui, pagrindiniam filmo personažui. Tai paminklas visiems tiems vyrams, moterims, seniems žmonėms, vaikams, kurie nugalėjo šitame siaubingame XX amžiaus kare. Kaime, kuriame buvo pastatytas šis paminklas, iš karo negrįžo net 300 vyrų”.

7. „Jie kovėsi už Tėvynę“, 1975 m., režisierius Sergejus Bondarčiukas.

1942 m. liepos mėn. Stalingrado apylinkės. Daugybėje mūšių daug karių praradusi ir išsekusi tarybinė kariuomenė kaunasi sunkiuose gynybiniuose mūšiuose, patiria milžiniškus nuostolius … Ir mokosi kautis už Tėvynę iki paskutinio atodūsio, paskutinio kraujo lašo. Fantastiška tarybinių kino žvaigždžių , liaudies artistų V.Šukšino, J.Nikulino, S.Bondarčiuko, V. Tichonovo, Burkovo vaidyba. Filmas buvo nufilmuotas tose vietose, kur vyko tikri mūšiai, ir filmavimo grupė, kasdami apkasus nuolat rasdavo žuvusių karių kaulus, kurie buvo nedelsiant atiduoti perlaidoti. Išminuotojai nuolat aptikdavo minų liekanas. Norėdami atkurti sprogimus batalinių scenų metu pirotechnikai sunaudojo penkias tonas trotilo.

8. „Žmogaus likimas“, 1959 m., režisierius Sergejus Bondarčiukas.

Filmas pasakoja apie rusų kareivį, kuris karo metu patyrė siaubingus  išbandymus nacistų koncentracijos stovykloje, liko benamis, neteko šeimos,  tačiau nežiūrint į visą gyvenime patirtą košmarą sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir išliko žmogumi, išsaugojo tarybinio žmogaus orumą, kilnumą, pasiaukojimą. Jaunajam aktoriui, suvaidinusiam Vanios vaidmenį, buvo tik 5 metai. Režisierius ilgą laiką negalėjo pasirinkti nė vieno iš vaikų, kuriuos tėvai atvedė į peržiūrą. Bet Bondarčiukas atsitiktinai pamatė Pavliką Boriskiną, kai jis su tėvu atvyko į Kino namus pasižiūrėti kažkokio filmo vaikams. Žymusis italų režisierius Roberto Rossellini, pažiūrėjęs filmą, su susižavėjimu pareiškė: „Tai yra pats stipriausias ir didingiausias, kuris kada nors buvo nufilmuotas apie karą“.

9. „Ivano vaikystė“, 1962 m., Režisierius Andrejus Tarkovskis … 12-mečio Ivano vaikystė baigėsi tą dieną, kai naciai sušaudė jo motiną ir seserį. Vladimiro Bogomolovo apysaka „Ivanas“, kurios pagrindu buvo nufilmuotas šis filmas, pirmą kartą buvo paskelbta žurnale „Znamia“ 1957 m. Vėliau istorija buvo perspausdinta 200 kartų ir išversta į 40 kalbų. Filmas „Ivano vaikystė“ buvo pirmasis tarybins filmas, laimėjęs „Auksinį liūtą“. „Mes nežinojome tokio karo, dar niekas tokio karo mums neparodė“, – apie filmą po peržiūros sakė Karenas Šachnazarovas.

10. „Eik ir žiūrėk”, 1985 m., režisierius Elemas Klimovas. Filmas, paremtas tikrais įvykiais ir dokumentiniais faktais, pasakoja apie Baltarusijos kaimo Chatynė sudeginimo kraupią istoriją. Originalus filmas turėjo būti pavadintas „Nužudyk Hitlerį“. Filmo pavadinimas buvo vienintelė cenzūros revizija, su kuria sutiko režisierius. Po filmo premjeros spauda rašė: „Klimovo filmas, be jokių abejonių, tvirtina – jei Dievas egzistuoja, jis 1941 metais padarė labai ilgą pietų pertrauką.“ Sukrečiantis savo natūralumu ir žmonių žiaurumo scenomis. Vaidina ir lietuvių aktoriai.

11. “Kare kaip kare”, filmas pasakoja apie  karo rūsčios kasdienybės rutiną. Leitenantas Maleškinas, tik baigęs karo mokyklą, yra paskiriamas tanko vadu. Tanko ekipažas – karo išbandymus patyrę kariai. Ramios pafrontės buities scenas keičia žiaurių mūšių scenos, kuriose žmogus parodo visą savo tikrąją esmę, nusimeta visas kaukes ir tampa tuo, kuo yra iš tiesų. Kartais linksmas, kartais liūdnas, tačiau įdomus nuo pirmos iki paskutinės minutės.

 Nuo savęs noriu rekomenduoti dar vieną genialų filmą Vladimiro Motyliaus 1967 metų tragikomediją "Ženia, Ženėčka ir "Katiuša"". Tarybinė kritika režisierių apkaltino "nerimtu požiūriu" į tokią tragediją, kaip karas, tačiau žiūrovai filmą priėmė puikiai.