Neramumai JAV: liaudies sukilimas ar „spalvota revoliucija“?

Autorius: Kristoferis Voiška Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/nera... 2020-06-08 00:42:00, skaitė 1947, komentavo 1

Besitęsiantys neramumai JAV didmiesčių gatvėse spėjo ne tik destabilizuoti Amerikos visuomenę, bet išprovokuoti ginčus ir lietuviškosios nesisteminės opozicijos gretose: vieni idealizuoja įvykius kaip tariamą liaudies sukilimą, kiti – priešingai – liaupsina Donaldą Trampą kaip kovotoją prieš globalizmą, šiuo požiūriu tapusį liberastinės „spalvotos revoliucijos“ taikiniu. Bet kaip yra iš tikrųjų?

Viskas prasidėjo Mineapolio mieste, kur protestus įžiebė žinia apie vietinių policininkų nužudytą negrą Džordžą Floidą. Kaip ir šešerių metų senumo Fergusono įvykiai, tai buvo atsakas į JAV visuomenėje neabejotinai egzistuojančią rasizmo problemą, į juodųjų atžvilgiu Amerikos policijos taikomus dvigubus standartus ir šiaip nežmogišką laikyseną. Prie to pridėjus chronišką socialinę nelygybę, skolose bankams skęstantį jaunimą bei COVID-19 isterijos fone iki 40 milijonų išaugusią bedarbių armiją, darosi aišku, kad vykstantis sujudimas turi objektyvų, žodžiu – realų ir, tiesą sakant, netgi pateisinamą pagrindą.

Natūraliai atsiranda palaikančiųjų. Anot jų, čia turime puikų pavyzdį nuolankiesiems lietuviams, kaip reikia ne sėdėti namuose prie televizoriaus ar šliaužioti ant pilvų priešais valdžią, bet išeiti pakovoti už savo teises. Racijos šiame požiūryje yra – ir jos nematyti būtų klaidinga. Tačiau tai tik viena reikalo pusė.

Maidano pavyzdys

O kokia kita? Pradėsiu tokiu palyginimu: prisimenu, kaip dar 2013 m. lapkritį sisteminėje žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie bruzdėjimus Ukrainoje. Simpatizuoti tuomet prezidentavusiam Viktorui Janukovičiui tikrai nebuvo jokio pagrindo: kaip ir mūsų landsbergistai, pastarasis tarnavo visų pirmiausia savo asmeniniams, o paskui – buvusią tarybinę šalį uzurpavusios neoburžujų mafijos interesams. Todėl, be abejo, tikras liaudies kilimas į kovą ten būtų sveikintinas dalykas. Bet iš karto teko suabejoti: jei tai, kas vyksta čia – iš tikrųjų yra tai, tada kodėl gi „laisvoji“, „objektyvioji“ žiniasklaida, kuri paprastai nepatingi kaip galima labiau apjuodinti kiekvieną „pasispardymą“ prieš sistemą, šiuo atveju protestų ne tik nekeikia, bet dargi atvirai juos liaupsina? Be abejo – kadangi ir tos žiniasklaidos, ir tų protestų šeimininkų būta vienų ir tų pačių: kaip buvo matyti iš Ukrainai tuomet pirštos ES partnerystės sutarties, kurios pasirašyti nenorėjo Janukovičius, šią šalį buvo nuspręsta paversti tiesioginiu JAV-NATO-ES imperijos satelitu, žodžiu – paimti Ukrainą į Vakarų įtakos zoną. 2014-ųjų vasarį įvykusio Maidano perversmo išdavos šitai patvirtino ir – kaip nekeista – paprastos liaudies padėtis ne tik nepagerėjo, bet žymiai pablogėjo, o vienus oligarchus tiesiog pakeitė kiti, tiktai dar labiau grobuoniški ir dar labiau įsiteigiantys Vakarams.

Bet prie ko visa tai ir dabartiniai įvykiai JAV? Iš tiesų, dar ir labai prie ko: jaučiasi nors ne toks pat, bet panašus sisteminės žiniasklaidos palaikymas (pavyzdžiui – protestus remia ir „Facebook‘as“, ir „Google‘as“). „Panašus“, nes – priešingai Maidanui – čia palaikymas išreiškiamas ne taip atvirai ir ne vienareikšmiškai. Pavyzdžiui – vykstančios riaušės ir smulkių krautuvių niokojimai nei slepiami, nei liaupsinami, bet „solidarumas su protestuojančiais“ visgi išreiškiamas. Kaip Maidano atveju, taip ir čia – egzistuoja visiškai realūs ir, kartoju, pateisinami liaudies reikalavimai. Tik bėda, kad jais eilinį sykį manipuliuojama.

Demokratai prieš Trampą: kova valdančiosios klasės viduje

Kas, kaip ir kodėl – atsakyti ne taip jau sudėtinga. Dabarties įvykiai tėra simptomas JAV valdančiosios klasės viduje vykstančios kovos, pasireiškiančios priešprieša tarp 2016 m. gale Baltuosiuose rūmuose šeimininkauti pradėjusiojo D. Trampo šalininkų ir jo priešininkų JAV Demokratų partijoje, kurie norėtų – jei ne Trampą tiesiog nuversti, tai artėjančiuose prezidento rinkimuose jį pakeisti Džo Baidenu. Kodėl? Nes jiems nepriimtina Trampo politinė linija, o tiksliau – nepatinka jiems pastarojo bandymas pakeisti ligšiolinės „globalizacijos“ taisykles.

Reikia turėti omeny, kad 1990-aisiais, žlugus Tarybų Sąjungai ir pasaulinei socializmo sistemai, Jungtinių Valstijų elitas tik sustiprino savąjį neoliberalinį kursą, kurio esminį momentą sudarė dar XX amžiaus pradžioje Lenino aprašyto imperializmo (veikale „Imperializmas – aukščiausia kapitalizmo stadija“) logiką tobulai atitikęs gamybinių procesų iškėlimas į trečiąsias šalis, o konkrečiai – Kiniją, tapusia didžiausiu pasaulyje pigios darbo jėgos rezervu. Toks buvo JAV žingsnis Rytuose. O Vakaruose turėjome garsiąją Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartį. JAV įtvirtino visišką savo hegemoniją. Taip naują pagreitį įgavo šių laikų „globalizacijos“ žaidimas, kurį JAV valdantieji sluoksniai net neįsivaizdavo, kad galėtų pralaimėti. Tačiau, kaip moko liaudies išmintis – lazda turi du galus. Ir čia, kaip kad neretai nutinka gyvenime – lazda atsisuko kitu galu…

Kinija, pradžioje JAV požiūriu tebuvusi pigios gamybos poligonu, savyje sukoncentravusi milžinišką dalį tiek sunkiosios, tiek lengvosios pramonės, nors ir žvėriško, grynai kapitalistinio savo piliečių išnaudojimo kaina, įgavo neprilygstamą strateginį pranašumą – šiai dienai ir Jungtinės Valstijos, ir šiaip Vakarai didžiąja dalimi priklausomi nuo kiniško importo, ką bekalbėti apie JAV valstybinę skolą Kinijai. Prie šito pridėjus Kinijos įtakos augimą Eurazijos ir Afrikos žemynuose bei vis brangstančias Jungtinių Valstijų išlaidas „pasaulio policininko“ funkcijai atlikinėti, aiškėja, kad dabar, įsibėgėjus XXI amžiui, Jungtinės Valstijos ima pralaiminėti žaidimą, kurį pačios pradėjo ir kurio taisykles taipogi pačios sukūrė. Žodžiu, situacija jankiams slysta iš rankų.

Šito, būtent – pasitraukimo iš viešpataujančių pozicijų – jokia imperija gražiuoju nepriima. Ne išimtis ir JAV: todėl dėsninga, kad valdantieji Amerikos sluoksniai vis labiau ir labiau kursto Kinijai priešiškas nuotaikas. Trampas gi pats ėjo į rinkimus, dėl Jungtinių Valstijų bėdų kaltindamas Kiniją. Vadinamasis prekybinis karas tarp JAV ir Kinijos – praktinė šio nusistatymo išdava. Iš tiesų, Trampas atstovauja tai JAV buržuazijos daliai, kuri norėtų susigrąžinti bent dalį pramonės atgal ir tuo būdu atsikovoti Kinijai užleistas pozicijas. Bet tam reikalinga pakankamai radikali geopolitinė rokiruotė, kuri, panašu, dabar ir vyksta – arba bent mėginama ją vykdyti. Tai aiškiai parodė ir vadinamasis COVID-19 karantinas: Trampo mėginimai paversti Kiniją atpirkimo ožiu dėl koronaviruso tiktai išduoda giliau slypinčius ekonominius prieštaravimus.

Tokį Trampo politikos kursą, kaip žinia, palaiko toli gražu ne visas JAV elitas. Dalis jo vis dėlto tiki nusistovėjusiu, į vaivorykštinę vėliavą įpakuotu Amerikos imperializmo variantu. Tai daugiau transnacionalinė kapitalistų klasės dalis, kuriai politiškai atstovauja tokie veikėjai, kaip Hilari Klinton ir vadinamasis „filantropas“ Džordžas Sorošas. Akivaizdu, kad šios jėgos Trampu, kaip joms neparankiu, o potencialiai pavojingu elementu, siekia atsikratyti.

Trampas – „kovotojas prieš globalizmą“?

Šiame kontekste ir girdime visokių Trampo mylėtojų išvedžiojimus, esą Trampas – „kovotojas prieš globalizmą“ ar tariamą „satanistinį pedofilų elitą“ ir pan., neva Trampas ginąs „tradicines vertybes“, „nacionalines valstybes“ ir t. t. prieš šias piktąsias jėgas. Lietuviškoje informacinėje erdvėje tokias pažiūras garsiausiai transliuoja po „Varlino“ slapyvardžiu besireiškiantis amerikietiško „Qanono“ judėjimo atstovas. Bet toks situacijos vertinimas yra iliuzinis: Trampas, šiaip ar taip, pats yra sistemos dalis, tiesiog pastarojo strategija ir taktika, siekiant Jungtinių Valstijų imperijos interesų realizavimo, šiuo atveju skiriasi nuo tų, kuriuos kelia „kairysis“ Vakarų imperialistinio elito flangas. Dar daugiau: pastarojo pretenzijos ar į nacionalines, ar kitokias vertybes, tolygios demagogijai, turint omeny, kad jisai pats yra ne kartą laiminęs tiek JAV intervenciją kitų valstybių reikaluose (arba, pavyzdžiui, terorizmui valstybiniu lygiu prilygusį Irano generolo Kasemo Suleimanio nužudymą), tiek pats stovėjęs laikydamas rankose vaivorykštinę LGBT vėliavą ir aiškindamas, kaip jam svarbu užtikrinti šios ideologijos šalininkų „teises“ Amerikos visuomenėje. Pagaliau, ne kas kita, o būtent Vakarai ir JAV yra tikrų tikriausias postmodernistinio projekto (į kurį įeina ir LGBT, ir visos kitos panašios ideologemos) nešėjai bei vykdytojai.

Tačiau ką gi, ar ne „spalvota revoliucija“ dabar vyksta JAV? Bent iš dalies – iš tikrųjų yra taip. Vykstantys protestai sėkmingai kuruojami, kurstomi ir kreipiami reikiama linkme tų pačių amerikietiškų „spalvotųjų revoliucijų“ technologų, kurie nešė tariamą laisvę ir demokratiją Ukrainon bei į arabų kraštus. Šiuo požiūriu, didžioji masė protestuotojų, net jei jų gaivališkas nepasitenkinimas ir reikalavimai savaime būtų tūkstanteriopai pateisinami – objektyviai atlieka sorošinio JAV elito flango „naudingųjų idiotų“ rolę. Tarp jų netrūksta ir taip vadinamų „kairiųjų“ – minėtieji Trampo gerbėjai jų atžvilgiu mėgsta pabrėžti, esą čia siautėja „komunistai“, „marksistai“ ir visokie kitokie „blogiukai“. Be abejo, šią etiketę jie klijuoja ir Trampo „teroristais“ įvardytus „antifa“ judėjimo šalininkus. Bet realiai visi šie veikėjai – tai jokie ne komunistai ar marksistai, o tiesiog kraštutiniai, į „kairuolišką“ ekstremizmą linkę liberalai. Tuo tarpu komunistinio judėjimo, kaip realaus politinio faktoriaus, Vakarų pasaulyje seniai nebėra (kokios to priežastys kaip ir tai, kokios šio judėjimo atgimimo prielaidos bei perspektyvos – jau atskira tema). Pavyzdžiui, pagrindinė JAV Komunistų partija pati agituoja už Demokratų partijos liniją, remia LGBT ideologiją ir šiaip neturi jokių pretenzijų pakeisti Amerikos santvarką – tiesiog suteikti šiam kapitalizmo bastionui labiau „tolerantišką“ koloritą. Šiaip ar taip, savarankiškos politinės jėgos jie nesudaro. Kaip tariami kairieji Europoje, taip šie veikėjai irgi gauna atitinkamų Sorošo fondų finansinį palaikymą ir yra tik vienos iš dvejų besipešančių buržuazinio elito stovyklų žaisliukai. Šiuo atveju – žaisliukai „kairiosios“ elito stovyklos kovoje prieš Trampą ir jo iškeltą Amerikos imperijos gelbėjimo strategiją.

Kas vyksta Lietuvoje?

Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, tuo tarpu, tėra viso šio politinio žaidimo atspindys: vieniems svaigstant apie Trampą, kaip tariamą pasaulio gelbėtoją, pastarųjų oponentai surinko nemažą, daugiausiai paauglių sudarytą minią prie Amerikos ambasados. Įsidėmėtina, kad pastarąjį mitingą rėmė ir „Delfis“, ir „15 min“, ir visi kiti pagrindiniai liberalkonservatoriški propagandos organai. Žodžiu – Lietuvos sisteminė žiniasklaida pasirinko labai konkrečią barikadų pusę. O be reikalo taip gi nebūna. Ne atsitiktinumas, kad minėtieji paaugliai pagrinde priklauso tai kosmopolitinei, liberalizuotai ir, tiesiai tariant, mankurtizuotai (nebežinančiai nei savosios tautos, nei kultūros, nei istorijos) pasaulio pseudo-piliečių masei, kuriai priklausantieji lengvai mobilizuojami eiliniu Sorošo ir Ko kontoros užsakymu.

Iš tiesų, kas pas mus įvyko labai mažai kuo skiriasi nuo eilinio Tapino mitingo. Tai – liberastinių, šiuo konkrečiu atveju, amerikietiškų politinių technologų žaidimo dalis. Nei sistemai, nei kam kitam tokie pasirodymai grėsmės nekelia. Kaip, pavyzdžiui, visokie „tušti narvai“ ir kitokie „iš viršaus“ organizuojami arba mažų mažiausiai pašventimami atitinkamai „europeizuoto“ jaunimėlio susibūrimai. Galvoti kitaip, pavyzdžiui – neva čia bręsta kažkoks tai antisisteminis, antiamerikoniškas ar antikapitalistinis potencialas – kaip bando daryti kai kurie mūsų draugai, yra didžiulė, paviršutinišką dalyko supratimą ir šiaip naivumą išduodanti klaida. Kita vertus, neadekvatus yra ir priešingosios stovyklos reiškiamas palaikymas Trampui, faktiškai atstovaujančiam tai pačiai sistemai; ir šiuo, ir ankstesniuoju atveju taip vadinami mūsų „antisistemininkai“ – nesvarbu, ko subjektyviai benorėtų, objektyviai tampa smulkiomis sistemos (o šiai dienai „sistema“ globalia prasme – tai JAV imperija su savo satelitų tinklu) „šistiorkėmis“.

Norint nebūti „šistiorkėmis“, reikia, aišku, laikytis savarankiškai nuo valdančio kapitalistinio elito žaidimų. O tai pirmiausiai reiškia objektyviai ir dalykiškai suprasti, analizuoti informaciją ir susigaudyti realiai vykstančiuose procesuose. Tiktai tokiu supratimu galėtų remtis bet kokia tikslinga politinė ar visuomeninė veikla. Tuo tarpu, žvelgiant iš realiai antisisteminių pozicijų – tokia veikla tegali būti tokia, kuri nukreipta prieš JAV-NATO-ES imperiją ir jos siekius viešpatauti pasaulyje.

Šiuo požiūriu, JAV vykstantys neramumai turėtų būti stebimi šaltai ir, kiek tai įmanoma, pragmatiškai, t. y.: jei protestai, mitingai ir netgi riaušės Amerikoje destabilizuoja šią – ne tariamąją, o tikrąją Blogio imperiją – puiku! Tegul! Duok dieve jiems sėkmės! Bet pilnai susitapatinti su viena ar kita besipešančia puse čia tikrai negalima, nors būtent tai, kaip matyti, būdinga daugeliui sistemos oponentų Lietuvoje.

Tačiau ką kelti vietoje to? Tai yra, vietoje vienos antitrampinės, sorošinės „kairiosios“ ir kitos – protrampinės, „dešiniosios“ pozicijos? Mano galva, kiek tai liečia Lietuvą ir Rytų Europos kraštus apskritai – vienintelė tikrai esminė, o kartu ir konstruktyvi, alternatyva galėtų būti tiek geopolitinio, tiek socialinio-politinio, žodžiu – santvarkos – vektoriaus pakeitimo siekis. Konkrečiai šnekant: tai – pirma – siekis realaus, o ne vien deklaruojamo suvereniteto, atkuriant glaudžius, sveikus ryšius su mums artimais kaimyniniais kraštais ir – antra – perėjimas nuo vakarietiško, neoliberalaus kapitalizmo modelio prie naujų, tiek tarybinio patyrimo laimėjimais, tiek kritiniu XX amžiuje padarytų klaidų apmąstymu paremtų socializmo, kaip tikrai suvisuomenintos ekonomikos, formų. Kiekvienu kitu atveju, laukia tik lipimas ant tų pačių amerikoniškai kapitalistinių grėblių.

Todėl būtent apie tai ir reikėtų galvoti, būtent tokia kryptimi ir idėjas, ir praktines veiklas vertėtų vystyti tiems, kurie realiai trokšta teigiamų ir tikrai radikalių pokyčių mūsų visuomenėje ir pasaulyje. Jeigu šiai krypčiai JAV vykstantis chaosas nors kiek pasitarnaus – puiku. Bet svarbiausia – visada išlaikyti blaivų protą, nepasiduoti patogioms iliuzijoms ir, pagaliau, nemesti kelio dėl takelio.

Kristoferis Voiška