Algimantas Rusteika. Revoliucijų nebus, čia ne vaikystės pasaka

Autorius: Algimantas Rusteika Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-06-09 20:56:00, skaitė 1104, komentavo 2

Vienas lauke ne karys. Jei nori bent kiek, bent ką nors per milimetrą pajudinti, turi tą daryti kartu su kitais. Arba liksi iki senatvės vienišu svajotoju ar feisbuko burbulo herojumi, kurį šimtai laikina ir kuris yra nulis.

Visada šito bijojau, nes, vos susitapatinęs su kokia nors organizuota jėga, prarandi laisvę. Imi nejučia jaudintis – ar tai, ką galvoji ir viešai pasakysi, bus naudinga tavo komandai, ar žmonės, kuriems nepatiks tavo mintys (o jei būsi tikras – tikrai daugumai nepatiks), neims galvoti blogai apie mus visus, ar neprarasim palankumo, sėkmės galimybių, ar nepakenksiu bendram tikslui ir t.t. ir pan.

Ir nutariau savo laisvę saugoti. Sakyti, rašyti ir galvoti ką noriu, nepaisant to, ar mums tai naudinga, ar ne. Nes kitaip bet kokia kūryba ir bet koks viešas bendravimas tampa valdišku turgum ir praranda prasmę. Kam nepatinku, tebūnie, bet net ir tie pajunta tikrumą ir ilgai nepyksta, jei sugebi būti nuoširdus.

Ir kuo toliau, tuo labiau praktiškai įsitikinu, kad protas ir moralė dažnai vaikšto atskirai, nes, matyt, moderniai beprotiškas gyvenimas taip į vietas sudėlioja. Masiškai egzistuoja tokia pusiau komunistinė, pusiau krikščioniška sakmė apie kvailus, baisius, nedorus elito senjorus pomidorus ir dvasingus, kilnius pažemintuosius ir nuskriaustuosius.

Bet štai susiduri iš arti su kokiu sėkmingu niekšu ir pamatai, koks jis išsilavinęs, protingas, dažnai netgi įdomus, tiesiog sąmoningai netramdantis savo tamsių instinktų, kuriuos ir tu juk turi. Kartais labai tikrai gyvenantis plokščio egoizmo pasaulėlyje ir tame besielgiantis nuoširdžiai.

Ir susiduri su tais neteisingumo paveiktais ir atstumtaisiais, kurie sukuria savo darbu viską ir kurių niekas negirdi, kurie niekam nerūpi ir kuriuos reikia ginti nuo šio pasaulio plėšrūnų. Ir pamatai, kokie jie buki, sukti ir primityvūs, kokie vergai, mylintys savo grandines, pavydūs ir išduodantys. Ir kaip jiems patinka šaukti „Ant kryžiaus jį!“, o po to suklaupus jam melstis.

Jūs net neįsivaizduojat, kiek pasisukęs porą metų „opozicijos pasaulyje“ sutikau durnių, pasipūtėlių, tuščių, save įsimylėjusių „autoritetų“ ir melo. Kiek čia daug netikrų pranašų, pasislėpusių po ėriukų kailiais, parsiduodančių dėl savo šeimos ir moters. Kiek susireikšminusių vidutinybių, kiek ambicijų ir banalybės po vėliavomis. Ir kiek paprastų žmonių numirusios vilties.

Jokių revoliucijų nebebus, žmonės, nes nebėra kam jų daryti. Niekas tikrų permainų nenori ir nelaukia, nes tam reikėtų paaukoti bent centą ar valandą darbo per mėnesį – bet argi kuris paaukosit? Mes geriau žiūrėsim su bokalais teliką ir sakysim, kad jūs ne taip darot, kaip reikia, ar ne?

Ar tai reiškia, kad viskas baigta? Toli gražu ne. Tiesiog reikia atsikratyti pagaliau tų idiotiškų iliuzijų ir dūmų. Priimti pasaulį, savo valstybę, žmones ir save pačius tokius, kokie esam. Žaisti su tokiomis kortomis, kokias gyvenimas mums išdalino. Ir nesitikėti stebuklo, čia ne vaikystės pasaka.

Viskas dar galima. Tiesiog supraskim, kad gyvenimo pokyčiai yra viso gyvenimo darbas, o ne momentinis atsitikimas. Didžiausia bėda ne ta, kad nėra žmonių, kurie pradeda. Didžiausia nelaimė ta, kad tais, kurie tikrai nori pradėti, niekas nebetiki.