Jurga Lago. Apie senų bobų nukvakimą. Pirmadienio pozityvas.

Autorius: Jurga Lago Šaltinis: https://www.facebook.com/jurga... 2020-06-30 08:08:00, skaitė 1363, komentavo 1

Vasara ir, aišku, kaimynystėje vyksta net du remontai – vieną butuką gelbsti garbaus amžiaus moteris, grįžusi į Vilnių iš Čikagos, kitą – penkiais laipteliais žemiau esantį - jauna veikli šeimyna, smagiai iš širdies viską griaunanti. Garbiąjai poniai Elei netgi šiek tiek padėjau, nes turiu vertingos patirties kalbinti mūsų statybininkus:

- Ar imsitės šito darbo? – klausiu trijų vyrų, vaikštinėjančių žinovų veidais po butą. 

- Hmm... čia bus žeuriai brangiai. 

- Nes šeimininkė sena?

- Ne, nes amerikonka. Nu ir miesto centras. Jo. Todėl.

Kada padarysime? Nu... Oi, ne, mes sąskaitų-faktūrų nerašome. Sakėme, kad esame įmonė? Nu čia per telefoną.

Elė svarsto – vyrai jai patinka. Susitarti ir sutaupyti ant valdiškų "eurogerovės mokesčių" ir valdininkų šėrimo su tokiais galima, sako.

Tada dar ateina toks žavus elektrikas su kombinezonu ir seksualiu užrašu "Makita" ant pilvo. Vos susišneku ir iš pradžių galvoju, kad gal koks užsienietis, bet kai ima rėkti per telefoną: "nu neskambinėk man į darbą, blet. Ot nervuoji, kiek kartų sakiau" - palinguoja galvą ir sako: "Ai, čia žmona... Čia, žinok, DAUG DARBO, nelabai norėčiau imtis, savaitės mano užimtos, o savaitgaliais aš važiuoju žvejoti.”

Ilgų karantino mėnesių kaip nebūta – aplink žmonės, kaip skruzdėlės bruzda: jaunoji šeimynėlė tempia namo santechnikos modernybes, dažų kibirėlius ir sofų katalogus. Vieną rytą ponia Elė ima mane už parankės, vedasi į kiemą ir baksnoja pirštu į šiukšlių konteinerius:

- Ar matai?

- Ką?

- Tie jaunuoliai, žemiau gyvenantys, lupa iš savo buto ąžuolinį parketą! Meta jį velniop, negaliu žiūrėti.

- Jų butas, jie daro ką nori. 

- Vyyyyrai! – šaukia ponia Elė.

Linguodami galvas, statybininkai jau velka senąjį parketą į Elės butą. Atgal, tik penkiais laiptais aukščiau.

Po poros dienų taip pat nuo konteinerio buvo parvilkti žali glazūruoti kokliai – beveik visa senovinė krosnis su dviem lipdytais angelais, pajuodusiom bronzinėm karūnom.

Statybininkai vaiposi ir man merkia akį – amerikonka labai taupi, o gal, nu žinai, nukvakusi… Bet darbas vyksta, vyrai sukasi. Abiejų butų durys jau naujos, o ir langai žiūri į pasaulį šviesiomis akimis. Vasara įsibėgėja, bet vieną vakarą išgirstu ginčą:

- Pirkite! Jums parduosiu, - pyksta ponia Elė.

- Čia MŪSŲ TURTAS, - baisisi jaunieji kaimynai.

- Bet jūs jį išmetėt!

- Bet iš mūsų buto...

- O aš išgelbėjau!

- Mes išnešėm, nes nežinojom.

- Pirkite, – tvirtai laikosi savo ponia Elena. - Ir, žinokite tie daiktai jūsų ruošiamai sanitarinei stočiai vistiek netiktų.

- Jūs, - jauniesiems trūksta žodžių, - mes moderniai matom aplinką!

- Tai ir matykit moderniai, o aš va matau, kaip matau. Tik vaikams taip moderniai neparodykit, nes ubagais išeis. 

- Tie daiktai vistiek mūsų!

- Ne. Namas žydų statybos. Jie realiai buvo žydų, paskui sovietų, paskui jūsų, o dabar mano. Turtas, kaip šuo - prisiglaudžia pas tą, kas jį saugo.

Kokliai žvilga ant ąžuolinio parketo ir visi trys statybininkai stovi tarpduryje išsižioję, jų akys plečiasi, didėja, kaip lėkštės. Ir jų akyse matau ponę Elę kylant vertinimo liftu iki pat statybinio dangaus.

---
Čia mano tekstas, spausdintas viename lietuviškame žurnale, kai jie dar mane spausdino, kuomet buvau politiškai korektiška. 

Ir žinot, ką? Kiek kartų gyvenime jau mačiau šitą istoriją? Kai iš dvasios ubago buvo virstama realiu ubagu? Kai “modernumas” buvo apgaulingas, o vertę pamatydavo tie, kas turėjo ne akis, o kultūros. Kraupiausia matyta scena - kai per tėvų “modernumą” vaiką paliko ant ledo (kai devynmetis sugebėjo įžvelgti tai, ko modernūs jo tėvai nė su žiburiu nematė). Gal kada papasakosiu.

Čia biški tinka Vilniui šiandien. Jo smagiai modernybei. Kurią paryžiai, madridai ir vienos išpašolvonindavo dar neatėjusią. 

Tinka šiandienos vilneiskam auklėjimui: džokeriškiems pliažams ir garažams.