R.N.Kudenhove-Kalergi kaip vieningos Europos „dvasinis tėvas“ . Šešėlinė Europos Sąjungos istorija. Planai, mechanizmai, rezultatai. Četverikova O.N. (7 dalis)
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2020-07-11 13:34:00, skaitė 1223, komentavo 6
Remiantis Kudenhove-Kalergi supratimu, krikščionybė yra tik judaizmo regeneracija, nes eseniečiai ją ruošė etiškai, o Aleksandrijos žydai dvasiškai. Beveik viskas Europos etikoje yra įsišakniję judaizme, taigi, „jei kinai etiškai dominuoja Rytuose, tai žydai Vakaruose“. „Dvasiniais žydais“, Mozės mokymo įpėdiniai, buvo garsiausi krikščioniškų idėjų nešėjai, šiandien jie yra žydų socialistų lyderiai, kurie siekia „sunaikinti pirminę kapitalizmo nuodėmę, išgelbėti žmones nuo neteisybės, smurto, vergijos ir atvesti į rojų žemėje“.
Svarbiausia Kdenhove-Kalergi buvo pagrįsti lyderystę žydų, kuriuos jis atvirai vadina „Europos vadovaujančia dvasine rase“. Visa tai kilo iš jo savotiško supratimo apie hierarchinę visuomenės struktūrą. Iš visos europiečių masės, kurią Kudenhove-Kalergi vadina „kiekybės žmonėmis“, jis išskyrė dvi „kokybės žmonių“ rases, kurios tiki savo aukščiausia misija, į savo pranašumą pagal kraują, - kilmingą dvarininkiją ir žydus, sudarančius kartu būsimos europinės aristokratijos branduolį. Tačiau pagrindine šios aristokratijos grandimi vis tiktai yra žydai, kaip dėl „ypatingo savo etinio santykio su pasauliu“, taip ir dėl jų proto pranašumo – jie sudaro taip vadinamą „proto aristokratiją“ arba „dvasinę aristokratiją“, užimančią lyderių pozicijas kovoje už žmonijos valdymą. Tai lėmė pati jų istorija.
Pirmojo tūkstantmečio metu tai buvo religinė bendruomenė (religinė sekta), į kurią įsiliedavo kitų tautų atstovai, ir tiktai vėliau susivienijo į dirbtinę naciją, užsidarę nuo kitų. Kuomet krikščionys juos ėmė persekioti, judėjai išsivalė: silpnavaliai leidosi apkrikštijami, o neturėję suktumo ir gudrumo žuvo. To dėka užgrūdinta judėjų bendruomenė „išaugo, pagaliau, kad realizuoti aukščiausią tikslą, būdama išvalyta nuo silpnavalių ir silpnadvasių elementų. Vietoj sunaikinimo Europa sutaurino juos, paversdama dirbtino proceso dėka į vadų naciją“.
Taip susiformavo intelektualioji Europos elita, kurios tipiniais atstovais Kudenhove-Kalergi skaitė Lasalį, Trockį (kurį jis vadino „nacionaliniu didvyriu, beveik valstybės įkūrėju ir gelbėtoju“), Einšteiną, Bergsoną ir kitus. Tai pati „puikiausia mažuma“, kuri kovoja su „nepilnaverte dauguma“.
Apie šią daugumą Kudenhove-Kalergi rašo: „Ateities žmogus bus sumaišyto kraujo. Rasės ir klasės išnyks dėl įveikimo erdvės, laiko ir prietarų. Būsima eurazijos-negroidinė rasė, išoriškai panaši senovės Egipto, pakeis tautų įvairovę asmenybių įvairove [46].
Kudenhove-Kalergi mato tokią Europos ateitį: europiečiai susimaišo su kitomis rasėmis ir tautomis, ir išnyksta kaip individualybės, o jų elitos pakeičiamos žydų dvasine vadų kasta. Kaip nurodė Kudenhove-Kalergi, jau dabar Europa religijos požiūriu yra žydų užkariauta, bet kariniu požiūriu ji užkariauta vokiečių. Tačiau pokyčių dėka, kuriuos patirs vakarų idealai kelyje su žydais taikingesnėje ateities Europoje, aristokratija praras savo karingą charakterį ir pasikeis dvasiškai – religiškai. „Taikiems ir socializuotiems Vakarams nebereikės jokių valdovų – bet tiktai vadovų, auklėtojų ir pavyzdžių sekimui“. Tai yra politinė valdžia tradicinio elito bus pakeista dvasine žydijos valdžia. Socializmas, prasidėjęs panaikinimu aristokratijos ir visų žmonių valdymu, atves į sukūrimą naujos aristokratijos ir į aukščiausią žmonijos diferenciacijos tašką. „Čia, socialinėje eugenikoje, slypi aukšta istorinė misija, kuri šiandien dar nepripažinta: judėti nuo neteisingos nelygybės į teisingą, nuo nuolaužų pseudoaristokratijos į tikrą naują aristokratiją“ [47].
Tokie buvo pagrindiniai Kudenhove-Kalergi „Praktinio idealizmo“ teiginiai, kurie stebėtinai sutapo ir atkartojo Achad-Gaamo „dvasinio sionizno“ idėjas, tarytum aiškinant jas Europos visuomenei ir priderinant europinei sąmonei. Mes nežinome, ar Kudenhove-Kalergi buvo susipažinęs su „dvasinio sionizmo“ lyderio darbais, nes mums nežinomos knygos parašymo sąlygos, tačiau faktu yra jo glaudūs ryšiai su T.G.Masariku ir jo globėju iš Volstrito Polu Varburgu ir Bernardu Baruchu.
1924 m. įvyko pirmasis Kudenhove-Kalergi susitikimas su Masariku, kuris, kaip jau buvo nurodyta, gerai pažinojo jo tėvą. Šio susitikimo metu jie aptarė aštresnius klausimus, surištus su tarptautiniais santykiais Europoje (pablogėjimas prancūzų-vokiečių ir čekų-vokiečių santykių), ir Masarikas padarė išvadas ir dėl Kudenhobe-Kalergi, ir dėl perspektyvų vystymosi paneuropizmo kaip vienintelio galimo kelio sprendimo europinių problemų. Ir čia mes matome dar vieną atitikimą: modelį sukūrimo Čekoslovakijos valstybės (apjungimą „laisvų nacijų laisvoje valstybėje“ apie žydų nacijos lyderio branduolį) faktiškai atsikartoja pan-Europos modelyje (sudaryta iš įvairių etnosų „Europos nacija“ vadovaujant jos dvasiniam lyderiui - „dvasinei žydų rasei“). Kaip rašė tyrėjas P.Andrle, „Kudenhove-Kalergi viešai pavadino Masariką paneuropiečiu, jaučiančiu būtinybę sukurti naują, vieningą Europą“, ir, nors šis atsisakė nuo Kudenhove-Kalergi pasiūlymo tapti „Džordžu Vašingtonu Jungtinių Europos valstijų“ (skaitė tai nesavalaikiu), jis vienareikšmiškai pasakė „taip“ „pan-Europos“ idėjoms. „Būtent to dėka pirmuosius savo egzistavimo 20 metų paneuropinis judėjimas buvo pilnai elementu Čekoslovakijos politikos – kaip kai kurie istorikai benorėtų sumenkinti šį vaidmenį“ [48].
Tais pačiais metais įvyko ir kitas susitikimas, apie kurį papasakojo pats Kudenhove-Kalergi: „1924 metų pradžioje mes gavome pranešimą iš barono Lui Rotšildo: vienas iš jo draugų, Maksas Varburgas iš Hamburgo [49], perskaitė mano knygą (matyt „Pan-Europa“ - O.Č.) ir nori su mumis susipažinti... Mano didelei nuostabai, Varburgas tuojau pat pasiūlė 60 tūkstančių auksinių markių vystymui judėjimo per pirmuosius tris metus... Maksas Varburgas, kuris buvo vienas iš pačių žymiausių ir išmintingiausių žmonių, kuriuos aš kada nors pažinojau, nutarė savo principu finansuoti panašų judėjimą. Jis visą savo gyvenimą nuoširdžiai domėjosi pan-Europos idėja... Maksas Varburgas organizavo mano kelionę į JAV 1925 m. susitikti su Polu (Pauliu) Varburgu ir finansistu Bernardu Baruchu [50].
JAV Kudenhovas-Kalergi taip pat susitiko su pulkininkų Hauzu, Ovenu Jangu ir Valteriu Lipmanu, su kuriais aptarė visos Europos kūrimo idėją. Jis rado puikų savo idėjų rėmėją ir kartu globėją Nicholas Murray Butler asmenyje, kuris vadovavo Kolumbijos universitetui, Carnegie fondui ir Amerikos piligrimų draugijos skyriui. Būtent Butleris parašė pratarmę amerikiečių „Pan-Europe“ leidimui. Kudenhove-Kalergi vizitas buvo ypač vaisingas, nes prieš jam išvykstant buvo įkurtas visos Europos Sąjungos Amerikos jungtinis komitetas, kuriam vadovavo Užsienio ryšių tarybos vadovas ir Niujorko tarptautinio švietimo instituto direktorius Stefanas Dugganas [51]. (Institutas, įkurtas 1919 m., vykdė akademinius mainus tarp universitetų ir studentų iš įvairių šalių, siekdamas „užtikrinti tarpusavio supratimą tarp tautų“.)
Po šių susitikimų 1925 m. ir buvo paskelbtas „Praktinis idealizmas“, kuriame išdėstytos nuomonės, atkartojančios „dvasinio sionizmo“ idėjas, o pan-Europos Sąjungos būstinė persikėlė į Vieną, o 1926 m. ten pat dėka atitinkamos idėjinės ir finansinės paramos Kudenhove-Kalergi organizavo pirmą visos Europos kongresą ir tapo judėjimo prezidentu. Be to, labiausiai pan-Europos sąjunga dirbo Čekoslovakijoje, padedama Masaryko ir Čekoslovakijos ministro pirmininko E. Beneso.
Judėjimas nuosekliai formavo savo kadrus iš intelektualų, filosofų ir politikų, kurie galėtų pasireikšti ateityje kaip pripažinti dvasiniai autoritetai. Skaitoma, kad jų pritraukimui buvo naudojami ir slapti Siono Priorato kanalai [52]. Kudenhove-Kalergi judėjimą labiausiai entuziastingai palaikė tokie inteligentijos atstovai kaip Bernardas Shaw, Paulius Valerie, Heinrichas ir Thomas Mannas, Jose Ortega y Gasset, Stefan Zweig, Rainer Maria Rilke, Sigmund Freud, Albertas Einšteinas, Miguel a Unamuno, taip pat politikai Ignas Scheepelis (Austrijos kancleris), Edwardas Benesas (ištikimas T. Masaryko pasekėjas), Leonas Blumas, Gustavas Stresemannas (Vokietijos užsienio reikalų ministras) ir tada ką tik įžengę į didelę politiką Konradas Adenaueris ir Bruno Kraiski. Aktyviausiai judėjime dalyvavo Prancūzijos ministras pirmininkas Aristide'as Briand'as, kurį patraukė prancūzų hegemonijos idėja būsimoje Jungtinėje Europoje ir ji tapo pan-Europos sąjungos garbės pirmininku. 1929 m. jis paskelbė atitinkamą memorandumą apie Jungtines Europos Valstijas.
Svarbu tai, kad Vokietijoje Kudenhove-Kalergi idėją palaikė ne tik Maksas Varburgas, bet ir Helmaras Šachtas, pasisakęs pirmajame dideliame visos Europos Sąjungos susitikime Berlyne, vykusiame Reichstage. Vėliau, kalbėdamas 1932 m. spalio mėnesį kito visos Europos kongreso Bazelyje atstovams, jis pasakė: „Per tris mėnesius Hitleris ateis į valdžią ... Hitleris sukurs pan-Europą. Tiktai Hitleris gali sukurti pan-Europą “[53]. 1933 m. Kudenhove-Kalergi susitiko su K. Haushoferiu, o 1936 m. - su grafais Čiano ir B. Musoliniu, kurie iš pradžių skeptiškai vertino visos Europos idėją, tačiau po susitikimo pakeitė savo požiūrį į ją [54].
Kudenhovas-Kalergi paskelbti pan-Europos planai buvo platūs. Jie numatė Europos himną (L. Van Beethoveno „Džiaugsmo odė“), Europos vėliavą (raudonas kryžius auksinio apskritimo fone, apsuptą 12 žvaigždžių), Europos valiutą, Europos centrinį banką, Europos akademiją, kuri turėjo būti Prahoje, Europos pilietybės įvedimą, vieningą Europos politinę partiją, Europos referendumą, bendras ginkluotąsias pajėgas, bendrą konstituciją, bendrą užsienio ir saugumo politiką.
Tuo tarpu Kudenhove-Kalergi projektas neapsiribojo viena kontinentine Europa, jis numatė glaudų bendradarbiavimą su Didžiąja Britanija, kuriai buvo manoma sukurti kitą organizaciją - europinį bendradarbiavimą. Kai Kudenhove-Kalergi 1925 metų pavasarį lankėsi Londone, jis užmezgė ryšį su Wickham Stead, kuris suvedė jį su žmonėmis, surištais su Sičiu: lordu Robertu Sesiliu, Ramziu MacDonaldu, Lioneliu Kiortisu, Herbertu Wellsu, Bernardu Shaw. W. Stead'as netgi suformavo atitinkamą komitetą, kuris turėjo užmegzti bendradarbiavimą su Pan-Europa [55].
Tokiu būdu, Kudenhove-Kalergi projektai aiškiai apibrėžė vieningos Europos sukūrimo kelius ir jos pačius kontūrus, todėl jį ne atsitiktinai vadina Europos Sąjungos „dvasiniu tėvu“. Tačiau, nors „Europos kūrimo“ koncepcija ir buvo parengta, ji šešėlinės valdžios buvo vertinama kaip programa-maksimum, kurios realizavimui buvo reikalingas ilgas paruošiamasis periodas. Juk buvo kalbama apie nacionalinių-valstybinių darinių demontavimą, kuris buvo galimas tik su sąlyga sukūrimo vieningos finansinės-ekonominės erdvės su tvirtu valdymo centru, kuris pabaigtų su nacionaliniais geopolitiniais projektais Europos valstybių ir primestų europiečiams vieningą imperinį požiūrį į jų ateitį, siekiant, kad jie priimtų idėjas bendraeuropinės vyriausybės kaip vienintelės teisingos ir neturinčios alternatyvos. Tais tikslais buvo naudojamas ir nacistinis projektas Europos apjungimo jėga, kuris aktyviai dalyvaujant Vatikanui turėjo iškelti į visas valdymo pakopas „imperinio mąstymo tipo“ žmones, sugebančius ateityje sukurti branduolį naujos bendraeuropinės elitos.
4. Nacistinė Vokietija ir finansinės užkulisės planai.
Apie tai, kad Trečiasis Reichas buvo anglų-amerikiečių ir sionistų finansų sluoksnių projektas, parašyta daugybė tyrimų, kurių autoriai išsamiai aprašė nacių atėjimo į valdžią mechanizmus [56]. Taigi moksliniu požiūriu šių nuostatų neįmanoma paneigti, jas galima tik ignoruoti arba nutylėti, kaip tai daro dabartinis Vakarų intelektualinis elitas, puikiai suprantantis kuo gresia oficialus pripažinimas atsakomybės aukščiausių pasaulio finansinių elitų už Antrojo pasaulinio karo žudynes ir už „pažangius“ nacių eksperimentus. Kokių gi strateginių tikslų siekė korporacijų elitas, talkinęs nacių režimo įsigalėjimui?
Pagrindine geopolitine užduotimi buvo TSRS kaip savarankiškos valstybės sunaikinimas, kuri kėlė realią grėsmę ir pasaulinės finansinė oligarchijos valdžiai.
Vakarams nereikėjo labai stengtis, kad nukreipti Hitlerį prieš Sovietinę Rusiją, jo agresyvūs planai TSRS atžvilgiu, išdėstyti knygoje „Mano kova“, buvo gerai žinomi. Joje tiksliai nurodoma, kad jeigu Prancūzija yra pagrindinis Vokietijos priešininkas (besivaržantis dėl kontrolės Europai), o Didžioji Britanija ir Italija – jos pagrindiniai sąjungininkai, tai Rusija – tik teritorija, kurią reikia užgrobti ir paversti kolonija. Hitleris rašė: „Mes, nacionalsocialistai, visiškai sąmoningai nutraukėme visą prieškario Vokietijos užsienio politiką. Norime grįžti į tą tašką, kuriame mūsų senasis vystymasis buvo nutrauktas prieš 600 metų. Mes norime sustabdyti amžinąjį vokiečių veržimąsi į Europos pietus ir vakarus ir konkrečiai rodome pirštu į teritorijas, esančias rytuose. Mes galutinai nutraukiame prieškario kolonijinę ir prekybos politiką ir sąmoningai pereiname prie naujų Europos žemių užkariavimo politikos. Kalbėdami apie naujų žemių užkariavimą Europoje, mes, žinoma, pirmiausia turime galvoti tik apie Rusiją ir tas pasienio šalis, kurios jai pavaldžios.“
1941 metų rugsėjo mėnesį Hitleris patikslino: „Europos ir Azijos siena eina ne per Uralą, bet ten, kur baigiasi tikrų vokiečių gyvenvietės ... Mūsų užduotis yra šią sieną perkelti toliau į rytus, jei reikia - anapus Uralo ... Nuo žemės paviršiaus turėtų išnykti nuodingas lizdas - Peterburgas, iš kurio Azijos nuodai taip ilgai sruvo į Baltijos jūrą ... azijatai ir bolševikai bus išvaryti iš Europos, pasibaigs 250 -metis azijiečių epizodas ... Rytai bus Vakarų Europos realizacijos rinka ir žaliavų šaltiniu. “
Kaip žinoma, pagrindinės „Rytų politikos“ kryptys buvo išsamiai aprašytos „Generaliniame plane „ Ost““, kuris ilgą laiką buvo laikomas prarastu. Šio plano tekstas buvo rastas tik devintojo dešimtmečio pabaigoje ir buvo Vokietijos federalinio archyvo pilnai paskelbtas 2009 m. [57]. Dokumentą 1941 m. sukūrė pagrindinis Imperinio saugumo direktoratas. Jame buvo numatytas masinis Rytų Europos ir SSRS vakarinių žemių gyventojų etninis valymas ir „gyvenamosios vietos išlaisvinimas“ vokiečiams. Prieš jį buvo projektas, sukurtas Reichsministerijos okupuotų teritorijų, kuriai vadovavo A. Rozenbergas.
Savo ruožtu Rytų Europos tautinės-etninės pertvarkos planai buvo pagrįsti daugybe mokslo ekspertų darbų, kuriuos finansavo Mokslo-tyrimo bendruomenė (DFG) – centrinė organizacija moksliniams tyrimams Vokietijoje remti, jungusi daugumą Vokietijos universitetų, neuniversitetinių tyrimo centrų, mokslines sąjungas ir Mokslų akademiją. DFG buvo įkurta 1920 metais kaip „Vokietijos mokslo savitarpio pagalbos draugija“ ir iš pradžių jai vadovavo nacionalistiškai-konservatyviai nusiteikę profesoriai, kurie padėjo pagrindus būsimai ekspansionistiniai ir rasinei politikai. Esant nacionalsocializmui visuomenė mobilizavo savo resursus režimui su tokiu pačiu pasirengimu, su kokiu bendrai dauguma mokslininkų ėjo tarnauti nacional-socialistinei valstybei. 1949 metais VFR visuomenė organiškai įsiliejo į pliuralistinę demokratiją, o nuo 1990-jų pabaigos DFG prezidiumas palaikė eilę iniciatyvų, nukreiptų į visapusišką permąstymą „tolerancijos dvasia“ savo istorijos [58].
46. В связи с этим Куденхове-Калерги уточняет: «Предтечей планетарного человека будущего в современной Европе является русский — человек, представляющий собой славяно-татарско-финскую помесь. Поскольку среди всех европейских народов он имеет в себе менее всего расового, русский является типичным человеком души».
47.Coudenhove Kalergi. Ор. cit.
48.http://www.paneuropa.ru/home.php?id=7&id2=0&id3=32&lang=
49.М. Варбург был директором габсбургского банка «М.М. Варбург и Ко». В 1938 г. по совету Ялмара Шахта М. Варбург уехал в США.
50. См.: Coudenhove-Kalcrgi R. Eine Idee erobert Europa. Meine Lebenserinnerungen. 1958. https://wiki-spooks.com/ISGP/organisations/introductionApB/1923_. Pan_Europa_Union_02.htm
51. Ibid
52.Печников Б.А. Рыцари церкви. M, Политиздат, 1991, с. 67.
53.Synarchism: The Fascist Roots of the Wolfowitz Cabal History of the synarchist movement and its resur-gence by Jeffrey Steinberg, 2003-05-30 http://modernhistoryproject.org/mhp?Article=Synarchism
54.http://www.interlingua.fi/iafiup.htm
55.Passerini L. Europe in Love, Love in Europe: Imagination and Politics in Britain be-tween the Wars. London, New York. L.B.Tauris Publishers, 1999. http://books.google.ru/boo ks?id=LV2PABIiE 1 UC&pg=PA55&lpg=PA55&dq=robert+cecil+paneuropa&source=bl&ots =l_ViVuMWtZ&sig=CaWXloFg7tt-iUObl3R6eoo3-So&hl=ru&sa=X&ei=axuCT9GXKoGCOs-dkIAH&sqi=2&ved=0CCYQ6AEwAQ#v=onepage&q=robert%20cecil%20paneuropa&f=falsc
56. См. об этом: Препарата Г.Д. Гитлер, Inc. Как Британия и США создавали Третий рейх. М., 2007; Хайем Ч. Торговля с врагом. М., Прогресс, 1985; Sutton A. Wall Street and the Rise of Hitler; Mullins E. Secrets of the Federal reserve. The London connection, 1952.
вернуться
57. См. http: //gplanost.x-berg.de/gplanost.html
вернуться
58.http://cordedkrieg.livejoumal.com/494746.html
Vertimo pradžia:
1d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos.html
2d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/pradzia-httplebionka.html
3d.http://lebionka.blogspot.com/2020/06/cetverikova-on-seseline-europos_28.html
4d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos.html
5d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/cetverikova-on-seseline-europos_4.html
6d.http://lebionka.blogspot.com/2020/07/rnkudenhove-kalergi-kaip-vieningos.html
Vertimo pradžia (portale www.manolietuva.com):
1d.https://manolietuva.com/?p=3037
2d.https://manolietuva.com/?p=3044
3d.https://manolietuva.com/?p=3057
4d.https://manolietuva.com/?p=3104