Kauno savivaldybėje – žygis prieš Petrą Cvirką

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-08-01 12:55:00, skaitė 1372, komentavo 14

Ir taip jau patologiškai antitarybinėje Lietuvoje – naujas antitarybinis ekscesas: anot „Kauno dienos“, Visvaldo Matijošaičio valdomoje Kauno savivaldybėje kelią skinasi iniciatyva iš vietos pašalinti adresu K. Donelaičio g. 13 prie vaikų bibliotekos stovintį lietuvių literatūros klasiko, tarybinio rašytojo Petro Cvirkos biustą.

Apie tai komentuojama, aišku, negailint priekaištų pačiam rašytojui – esą jo būta „išdaviko“, „kolaboranto“ ir visokio kitokio blogiečio. Savivaldybė, tuo tarpu, nėra šimtu procentu priėmusi pačio sprendimo – nors pastarasis ir tikėtinas, bet galutinai dalykas išaiškėsiantis artimiausių dienų bėgyje.

Įsidėmėtina, kad Cvirkos biusto pašalinimo siekia ir Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas: pastarojo teigimu, Petro Cvirkos biustui stovėti ten, kur jis šiandien stovi – nedera; reikia, pagaliau, praėjus 30-čiai metų, ir šioje srityje iki galo pravesti „desovietizaciją“...

Nepanašu, kad platesni Kauno gyventojų ar, juo labiau, inteligentijos, sluoksniai kaip nors stotų ginti Cvirkos atminimo įamžinimo. Daugių daugiausiai, pavyzdžiui – kaip matėme Vilniuje stovinčio paminklo atveju – tokie gynėjai keltų tik iš esmės apologetinio pobūdžio komentarus, maždaug: „taip, buvo jis kolaborantas, buvo jis toks, buvo jis anoks, bet vis dėlto – nusipelnęs gi rašytojas, tad palikime jį vietoje, vis dėlto – tai dalis istorijos“...

Bet ko vertas toks „ginamasis“ požiūris? Ogi nieko. Jis tik parodo potarybinės Lietuvos inteligentijos, tame tarpe liberaliau šiuo klausimu nusiteikusiosios jos dalies, idėjinį bestuburiškumą: jei iš tiesų toks baisus, piktas „kolaborantas“ – lai ir būna jis nuverstas... Bėda tiktai ta, kad Petras Cvirka nebuvo nei tautos priešas, nei išdavikas. Atvirkščiai: Petras Cvirka buvo tikras liaudies rašytojas ir tikras patriotas.

Taip, patriotas – tai reikia sakyti drąsiai, kategoriškai ir be jokių kompromisų. Klausimas tik vienas: kieno patriotas? Lietuvos – bet kokios? Aišku, ne smetoninės – ne fašistinės, ne kapitalistinės, kurioje saujelė ponų tada lobo (kaip ir dabar lobsta) tautos daugumos sąskaita. Petras Cvirka buvo liaudies Lietuvos, darbo Lietuvos ir – kokie bebūtų buvę praktikoje susiklostę jos trūkumai ar ydos – Tarybų Lietuvos – patriotas.

Toliau. Tarkime, kad ir tai – blogai. Tačiau netgi Norvegijoje, pavyzdžiui, kurios literatūros klasikas, pasaulyje pripažintas genijus Knutas Hamsunas buvo tikrų tikriausias ir, beje – idėjinis nacių bendrininkas – pastarojo knygos leidžiamos ir plačiai prieinamos visuomenei (tarp kitko – analogiškai K. Hamsuno požiūriu buvo elgiamasi ir Tarybų Sąjungoje, kur jo, kaip pasaulinės literatūros giganto, darbai buvo plačiai prieinami ir leidžiami pakartotinais leidimais).

Tuo tarpu mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – vaizdas yra kitoks. Cvirkos vos vieną kitą knygelę terasi. O viešojoje erdvėje – vien šmeižtas, šmeižtas ir dar kartą šmeižtas. Tokia realybė, nes vyksta gi „desovietizacija“... Ir kokia jos – tos „desovietizacijos“ – esmė?

Iš pradžių – po „laisvės ir demokratijos“ bei „nepriklausomybės“ šūkiais suvilioti mases, kad buvę korumpuoti nomenklatūrininkai, spekuliantai ir mafijozai išgrobstytų liaudies nuosavybę, sukurdami kriminalinį kapitalizmą – šitai ir buvo padaryta baigiantis XX amžiui. Paskiau, kiek tai liečia manipuliavimą tautos sąmone – išnaikinti tarybinį paveldą, apdergti, apjuodinti viską, kas tarybiška, kas komunistiška. Beje – padaryti tai po nacionalizmo, po tariamo tautiškumo ir tėvynės meilės vėliava. Galų gale – seka visiško nacionalinio tapatumo, lietuviško kultūrinio kodo erozijos etapas, kuris, Lietuvai būnant ES sudėtyje ir yra aktyviai vykdomas kaip nuosekli „desovietizacijos“ – faktinio lietuvių, kaip tarybinės tautos – kultūrinio kodo išardymo, mankurtizacijos, natūrali bei neišvengiama pasekmė.

Taigi, šiame kontekste derėtų suprasti ir Kauno savivaldybės žygį prieš Petro Cvirkos biustą: „desovietizacija“, deja, bet tęsiasi. Ir šiai dienai nėra jėgos, kuri jai realiai atsispirtų. Tiesa, šiuo požiūriu šalys, kaip kad kaimyninė Rusija – bunda, arba bent atsipeikėja iš komos... Klausimas: kada imsime atsibusti, kada deramai įvertinsime savąją istoriją, savąją tapatybę mes, lietuviai?.. Ar tiktai šliaužiosime ant pilvų priešais amerikonizmo ir antikomunizmo stabus?..

Kibirkštis