Laima Valterienė. Ideologija prieš mokslą: nuo radikalaus feminizmo iki Stambulo konvencijos

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-08-20 19:37:00, skaitė 1471, komentavo 2

Pandemijos laikotarpiu atgyja pasitikėjimas mokslininkais ir tyrėjais. Tuo svarbi mokslo bendruomenė, kad empiriškai tikrina faktus, daro išvadas, remdamasi ne pavieniais atvejais, o reguliariais stebėjimais. Tačiau radikalus mokslo atmetimas atsispindi ne tik kai kurių politikų elgesyje ir kalbose, bet net ir tarptautinėse konvencijose.

„Kas ta biologinė lytis? Ar ji prigimta, anatominė, iš chromosomų ar iš hormonų – ir kaip feministinei kritikai traktuoti mokslinius diskursus, kurie dedasi tokius „faktus“ nustatą? Ar biologinė lytis turi istoriją?<...> Ar yra istorija to, kaip buvo nustatyta, kad biologinė lytis esti dvejopa, - genealogija, galinti parodyti, jog šios binarinės parinktys – tai kintami konstruktai? Gal tuos tariamai prigimtinius faktus apie biologinę lytį diskursyviai produkuoja įvairūs moksliniai diskursai, tarnaujantys kitiems politiniams ir socialiniams interesams?“– svarsto feminizmo klasikė Judith Butler. Deja ši beatodairiška abejonė primena žinomiausią suokalbio teoriją: ar tikrai 1969 m. JAV astronautai buvo Mėnulyje? Gal tai politiniams interesams tarnaujanti klastotė? Nuotraukose vėliava banguoja, dulkių sluoksnis įtartinai plonas, apšvietimas keistas – ar tai nekelia įtarimo, kai nepasitiki savo aplinka? Atsakymai beje lengvai randami. Argi nebuvo 8 nuoseklaus pasirengimo metų, skrydžio, stebėto milijonų žmonių, įspūdingo profesionalų darbo ir įdėtų lėšų, gausios dokumentinės medžiagos, 400 kilogramų atgabentos uolienos? Tiek pat faktų galime pasitelkti, kad įsitikintume dvejopos lyties buvimu. Galima ir tiesiog vaikų darželyje paklausti auklėtojų bei patiems pažiūrėti, kuo skiriasi diena, praleista su mergaitėmis nuo dienos, praleistos su berniukais (tiesa, vienas kitas vaikas bus netipiškas, bet išimtis nepaneigia bendros tendencijos.)

Moksliniame kalbėjime yra ryšys tarp teorijos ir empirinės patirties. Teorija negali sklandyti ore, tarsi būtų atsieta nuo medžiaginio pasaulio. Jei kalbame apie biologinius faktus, tai įprasta gamtos mokslo dinamika tokia: pradžioje atliekamas empirinis reiškinio tyrinėjimas, rezultatų gavimas, tuo pat metu vystant pradinę teoriją gautų duomenų klasifikavimui ir tvarkymui. Palaipsniui atsiranda pirmi teoriniai modeliai, kurie sąlygoja tam tikrą nepriklausomą minties eigą. Teorijai sudėtingėjant, atliekamas specialus darbas, empiriškai interpretuojant teoriją ir teoriškai aiškinant tyrimo davinius, nes jų tarpusavio ryšys yra būtina sąlyga normaliam mokslo funkcionavimui. Įdomu, ar minėta feministinė kritika nepretenduoja į mokslą, ar laiko save aukščiau visų mokslų? Deja lygių teisių gynėjai, taip pat daug neabejingų, už socialinį teisingumą pasisakančių jaunuolių, užsimerkia prieš daugelį akivaizdžių fiziologijos dėsnių. 

Stambulo konvencijos autoriai perima ideologinį požiūrį į lytį ir iškelia gender (arba socialinę lytį/lytį socialiniu aspektu), kurią J. Butler vadina „savęs pateikimo technologija socialinių santykių erdvėje“. Ji rašo: „Jei socialinė lytis – tai kultūrinės reikšmės, kurias įgyja biologinę lytį turintis kūnas, tai niekaip negalima teigti, kad socialinė lytis kokiu nors būdu išeina iš biologinės. Skirtis tarp biologinės ir socialinės lyčių, logiškai išvestas kraštutinis jos variantas leistų galvoti, kad tarp biologinę lytį turinčių kūnų ir kultūriškai sukonstruotų socialinių lyčių nėra visai jokio ryšio.“ Atrodo, J. Butler požiūriu, tarp žmogaus saviraiškos bei jo psichologijos ir fiziologijos nėra ryšio, taipogi - ir tarp nervų bei hormoninės sistemų. 

Nuo Darvino laikų fiziologija yra būtina disciplina studijuojantiems psichologiją, kad šie pažintų psichikos veikimą. Psichologijos tyrimo sritis yra žmogaus psichika - aukščiausia gyvų būtybių ryšio su supančiu pasauliu forma, pasireiškianti gebėjimu realizuoti savo poreikius ir veikti remiantis informacija apie supantį pasaulį. Psichika gi stipriai priklauso nuo anatomijos ir biocheminių procesų (pvz. smegenų veiklos ir t.t.), kurie vyrų ir moterų organizmuose skiriasi. Stambulo konvencija į Lietuvos teisinę sistemą įneštų nelogišką, nuo biologinės lyties nepriklausomą socialinės lyties (gender) sąvoką. Ratifikuota konvencija ne tik taptų privaloma, bet ir turėtų aukštesnę galią nei visi Lietuvos įstatymai. Kitaip tariant, ratifikavę konvenciją mes savo teisėje nustotume remtis mokslu, bet savo ir savo vaikų gyvenimus patikėtume kai kurių mąstytojų fantazijoms.

Stambulo konvencija iš minėtos feministinės kritikos perima ir patriarchato idėją.  

Patriarchatas – tai sistema, besiremianti moterų išnaudojimu, vyrų valdžia ir tariamai įstatymiškai įtvirtinta moterų diskriminacija. Šioje konvencijoje Smurto problema yra vertinama per galios santykių išraišką tarp išnaudotojų (vyrų) ir engiamųjų (moterų): „smurtas prieš moteris yra istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška, kuri lėmė vyrų dominavimą moterų atžvilgiu bei moterų diskriminavimą ir užkirto kelią visavertei moterų pažangai“. Tačiau taip tikrovė per daug supaprastinama, ignoruojamas sudėtingas, dinamiškas socialinis, istorinis kontekstas, kuriame vyrai ir moterys bendradarbiavo ir kartu įveikė daugybę sunkumų bei socialinių krizių, turėjusių ir objektyvias priežastis, kurias reikia vertinti iš to laikmečio perspektyvos. Be to, negalime vien pagal lygtį vertini asmens socialinės padėties. Egzistuoja nedidelis procentas vyrų, sukoncentravusių turtą savo rankose, tačiau taip pat didžioji gyvenančių gatvėje, žūstančių kare, esančių kalėjime žmonių dalis – irgi vyrai. Tam tikrose srityse sėkmę patiria moterys arba kaip tik tie vyrai, kurie pasižymi moterišku elgesiu. Tas pats identitetas viename kontekste gali padėti, kitame trukdyti.  

Patriarchato sąvoka kaip terpės, kur visi vyrai privilegijuoti moterų atžvilgiu, yra klaidinga ir pavojinga, nes grindžiama kolektyviniu identitetu, užkraunant visiems vyrams kolektyvinę kaltę ir kurstant neapykantą, žiūrint ne individualių savybių, bet į „klasę“. Tai šiuolaikinė kairioji ideologija, grąžinanti prie to paties marksizmo, kuriuo buvo grindžiama Sovietų Sąjunga, tik anksčiau engiamuosius ir engėjus skirstė pagal turto kiekį, o dabar tai fizinė tapatybė, kurios žmogus net nepajėgus pakeisti. Toks dirbtinis žmonių atskyrimas neveikia, jis tik blogina situaciją. Tą matom kiekviename socializmo arba komunizmo pagrindu kurtame režime. Priešingai, daugelis XIX-X amžiuje gimusių judėjimų  (ir feministinių) naudojo neprievartinę kovą ir laimėjo. Mes galėtume pasikliauti patikimesnėmis veikimo priemonėmis socialinėms problemoms spręsti, nei keistomis hipotezėmis ir sprogstama suokalbio teorijos energija. Rizikuojame sugriauti žmonių tarpusavio pasitikėjimą, būtinai reikalingą, kuriant bendrą gerovės valstybę.

Biurokratinį  piliečio ir valstybės santykio modelį Stambulo konvencija perkelia į šeimą, tad vyksta sąvokų niveliavimas. Pvz. priskiria smurtui prieš moterį (bet smurtą patiria ir vyrai!) žmogaus teisių pažeidimo statusą.  Konvencijos autorių įsitikinimu vyras smurtauja prieš moterį „dėl lyties“, t.y. iš neapykantos moterims. Jiems konvencija numato taikyti baudžiamąją atsakomybę, nepaliekant galimybės šių situacijų spręsti kitomis priemonėmis.

Be to smurto formų įvardinimas kelia susirūpinimą, pvz. ekonominė ir psichologinė. Pastaroji yra: „prievarta ir grasinimai, pažeidžiantys psichologinę neliečiamybę“,“tyčinis pasikartojantis kitam asmeniui grėsmę keliantis elgesys, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus“, „seksualinis priekabiavimas, pasireiškiantis nepageidautinais seksualinio pobūdžio verbaliniais, neverbaliniais bei fiziniais veiksmais“. Kaip apibrėžti „psichologinę neliečiamybę“ ir „nepageidautiną seksualinio pobūdžio verbalinį elgesį“ neaiškinama, tai lieka teisėtvarkos organų nuožiūrai. Be to baudžiamas bus ir kitas asmuo, „padėjęs ar skatinęs atlikti minėtą nusikalstamą veiką“ net šalių susitaikymo atveju. Vaikui, tapusiam smurto liudininku ar auka, taikomos specialios priemonės – iki globos nutraukimo ir tėvų teisių atėmimo. 

Valstybės – narės, ratifikavusios Konvenciją turės atsižvelgti į „lyties“ aspektus savo vidaus politikoje, priderinti prie jų administracinę ir baudžiamąją teisėtvarką. Taip pat turės vesti visų „smurto dėl lyties“ formų apskaitą ir vertinti priemonių efektyvumą. Konvencija nurodo kaip turi atrodyti masinės informacinės kampanijos prieš „smurtą dėl lyties“, šios temos turi būti aptariamos visų lygių mokymo programose, taip pat sporto, kultūros ir poilsio įstaigose bei masinės informacijos priemonėse. Valstybė turės ruošti „smurto dėl lyties“ specialistus, užtikrinti tarpžinybinį teismų, policijos, regiono ir savivaldos organų ir „profilinių“ NVO bendradarbiavimą. Bus peržiūrėtos nacionalinės tradicijos, religija, dvasingumas, moralės ir garbės normos, tradiciniai vyrų ir moterų vaidmenys ir šeimos sankloda.

Beje, Konvencijai negalima taikyti pataisų, išskyrus 5 nereikšmingus punktus: kompensacijos dydis, senaties terminas, teismo vykdymo tvarka ir pan. Numatyta griežta valstybių narių kontrolė, kuriai vadovauja Parlamentinė Europos Tarybos Asamblėja ir ekspertų grupė GREVIO. Ši grupė ruoš klausimynus ir rekomendacijas, reikalaus ataskaitų, įskaitant specialias ir neeilines, nustatys valstybių tikrinimo ciklus, lygins šalių ataskaitas su žmogaus teisių apsaugos institucijų bei NVO patiekiama informacija, rengs papildomus kontrolės vizitus šalių sąskaita, vykdys tyrimus. Patiems GREVIO nariams suteikiamos privilegijos ir statusas, išliekantys iki gyvos galvos. Tai imunitetas nuo arešto ir asmeninio bagažo konfiskacijos, bet kokio teisinio proceso dėl ištartų ar parašytų žodžių bei veiksmų, bet kokių judėjimo laisvės apribojimų, registracijos šalyje, kurioje lankosi, išskirtinės muitinės bei valiutos kontrolės sąlygos. GREVIO dokumentai neliečiami, oficiali korespondencija negali būti cenzūruojama arba nutraukta. 

Detaliai susipažinus su konvencijos turiniu, kyla klausimai: ar demokratinei teisėtvarkai neprieštarauja GREVIO nariams taikomos beprecedentės privilegijos, jų veiksmų užslaptinimas, neribotos teisės? Ar šeima išsaugos savo autonomiją ir teisę į privatų gyvenimą, turėdama įrodinėti, kad joje nėra „smurto“ formų, sukurtų Konvencijos autorių, galutinai prarasdama nekaltumo prezumpciją - konstitucinį teisinės sistemos pagrindą? Ji jau nustojo galioti Vaiko teisių apsaugos įstatyme? Įtarus suokalbio teorijos požiūris į šeimą padaugina prievartos ir skausmo. Taip nutiko Šilalės rajone, kai, atėmus vaiką, iš gyvenimo pasitraukė neteisingai anytos apskųsta moteris (irgi smurto šeimoje forma!). Ar tebegalios tėvų pirmenybė auklėjant vaikus, jei ratifikavus Konvenciją turėsim panašų į birželio 6 d.  Vokietijos Parlamente priimtą Įstatymą, baudžiantį iki 1 metų kalėjimo arba 30 tūkst. EU bauda tėvus ir kitus asmenis, taikančius bet kokią terapiją ar korekciją vaikams ir paaugliams, pasirinkusiems kitą seksualinę ar gender tapatybę? Ar galėsime tada prašyti pagalbos valdininkų, šiuo metu energingai ruošiančių tą ratifikavimą?