Lietuvos jungas: genocidas už tikėjimą

Autorius: Anno Šaltinis: http://teleskop-by.org/2017/04... 2020-08-22 17:01:00, skaitė 2063, komentavo 48

Apie mongolų-totorių jungą kalbama plačiai. O kas yra lietuviškas arba lietuvių-lenkų jungas - trūkstama (neskelbiama) istorijos grandis. Tokios sąvokos istorijoje nėra. Kodėl ? Kodėl apie tai nieko nekalba lansberginės Lietuvos istorikai-anusauskininkai ir profesoriai-mažyliai besiknaisiojantys po archyvus ?

Pagrindinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) problema buvo nuolatiniai prieštaravimai tarp pravoslavų tikėjimą išpažįstančios rusiškos liaudies ir lietuvių genčių. Pravoslavų tikėjimo krikščionių aukojimas ir kankinančios jų mirtys, rengiamos ir vykdomos pagoniškų žinių-lietuvių šventose giraitėse, tik dar labiau aštrino abiejų tautų santykius. Buvo aišku, kad valstybė, kurioje nėra vienybės, negali turėti ateities. Tas buvo aišku bei  suprantama ir lietuviškiems kunigaikščiams. Todėl jie ir sutiko su lenkų siūlymu priimti lotynišką tikėjimą ir suvienyti dvi valstybes, kad kartu imtis perauklėti rusus. Kaip jie tai padarė ir kas iš to gavosi, bus papasakota žemiau.

1386 m. Olgerdo sūnus (Algirdo; - toliau vardai pateikiami nesulietuvinti, originalia Lietuvos Statuto kalba, vert.past.), lietuviškas kunigaikštis Jagailo, pasikrikštijo pagal katalikiškas apeigas ir vedė lenkišką princesę.  Šitos dinastinės santuokos pasekoje Jagailo tampa lenkišku karaliumi ir įsipareigoja visus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus atversti į katalikų tikėjimą, įskaitant tame tarpe ir pravoslaviško tikėjimo Vakarinės Rusios stačiatikius, kuri buvo LDK sudėtyje.

Šiems planams įgyvendinti buvo sumanyta priversti Vakarinės Rusios pravoslavus sudaryti uniją su Romos popiežiumi ir tuo pačiu pripažinti jo viršenybę. Vakarinės Rusios gyventojams tai būtų buvusi tragedija. Pripažinti dogmatiškos sąjungos su katalikų bažnyčia galimybę reiškė pareikšti apie savo pasirengimą būti pakartotinai pakrikštytas. Baltarusių protėviai negalėjo su šituo sutikti.

1413 m. Lenkijos seime buvo parengtas aktas dėl Lietuvos ir Lenkijos susivienijimo į vieną valstybę, kurioje visas aukščiausias pareigas - vaivadas ir kaštelius (kaštelis - kaštelionas, pilininkas) - galėjo užimti tik lenkai ir lietuviai-katalikai. Dėl to naujojoje valstybėje lietuvių tauta užima privilegijuotą padėtį rusų gyventojų atžvilgiu. Taip buvo aiškinama tuo, kad Vakarinės Rusios žemės tuo metu turėjo užkariautų teritorijų statusą, o jose gyvenantys gyventojai buvo laikomi pavergtaisiais.

Reaguojant į baltarusių protėvių nenorą priimti svetimą tikėjimą, 1436 metais visoje LDK teritorijoje įvedama inkvizicija. Katalikybės priešininkai yra persekiojami ir jiems vykdomos mirties bausmės. Uždraudžiama vartoti rusų kalbą. Krikščionims-pravoslavams norint atlikti krikšto, vestuvių ir laidojimo apeigas reikėjo iš kunigų leidimo, o laidoti pagal pravoslaviškas apeigas buvo leidžiama tik naktį. Mirusių krikščionių-pravoslavų kūnus į kapines buvo leidžiama išvežti tik per tuos miesto vartus, kurie buvo skirti nešvarumams šalinti.

Štai į kokią kruviną ir purviną duobę lietuviški kunigaikščiai panėrė  Vakarinės Rusios rusišką liaudį. Ir dabar turime dėti visas pastangas, kad ne tik baltarusiai žinotų, kiek sielvarto, ašarų ir pažeminimo buvo paslėpta po tokiu gražiu pavadinimu - LDK - „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė“.

1569 metais susiformavus valstybei Žečpospolitai,  Baltosios Rusios teritoriją užplūdo lenkiška bajorija - šlėktos. Intensyvėjanti polonizacija ir katalizavimas įgavo nematytus mastus. Aukščiausias rusiška luomas, norėdamas išsaugoti savo pajamas ir dvarus, išdavė savo liaudį ir priėmė svetimą tikėjimą. Lotiniškumas (popiežiaus tikėjimas) tapo ponišku tikėjimu.

Tačiau paprasta rusiška liaudis neatsisakė savo tėvų tikėjimo, todėl buvo paskelbtas tikras kryžiaus žygis prieš Baltosios Rusios pravoslaviškus katalikus. Popiežius ypatingai nesivaržė išreikšdamas savo emocijas:

“Tebūnie prakeiktas tas, kuris saugo kardą nuo kraujo”

((Исторический очерк церковной унии. Протоиерей Константин Зноско. Минск, 2004. С. 233) Istorinė bažnytinės unijos apybraiža istorinis. Protojerejus Konstantinas Znosko. Minskas, 2004. pusl. 233)

Kodėl raginimai išnaikinti baltarusius buvo dalijami tokiu aukštu lygiu? O kur juos, baltarusius, nuvedė neapgalvota lietuviškų kunigaikščių politika?

“Prievaizdai visame kame pasekė savo katalikiškų dvasinių tėvų pavyzdžiu. Jie darė reidus-antpuolius prieš pravoslaviškus vienuolynus ir cerkves, rengė čia siautėjimus, varė lauk vienuolius ir vienuoles, pastarąsias išrengdami nuogai, ir, tokių būdu apvalę vienuolynus ar cerkves, atiduodavo juos unitams (atsivertėliams į katalikybę).

Panašūs antpuoliai buvo minskietiškų šlėktų padaryti prieš Minsko Petropavlovsko vienuolyną bei Vitebsko šlėktų - prieš Markovo vienuolyną. Šlėktos plėšikai užpuldinėjo pravoslavų šventikus, kankino juos ir net žudė. Pravoslavų šventikams nukirsdavo pirštus, nuogus pririšdavo prie keturių kuolų, pakabindavo už rankų ir kojų ant stulpų, vertė valgyti šieną ir bėgioti paskui arklius pririštiems už arkano. Oršoje ginkluoti šlėktos užpuolė Kutejinsko moterų vienuolyną ir jį padegė. Slucke buvo sudegintos trys pravoslavų cerkvės: Voskresenskaja, Zamkovaja ir Varvarinskaja “. 

(Белоруссия и Литва. Минск: Изд. центр БГУ, 2004)

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad visą tai darė ne laukiniai klajokliai. Tai Europa tokiu būdu supažindino baltarusius su savo vertybėmis. Dabar matyti, kad tuo metu dabartinių baltarusių protėviams atėjo metas pastovėti už pravoslavišką tikėjimą ir nepaisant unijos šalininkų žvėriškumo bei žiaurumų, jie neišdavė savo tėvų tikėjimo.

1618 metų spalio mėnesį Mogiliovo gyventojai uždarė miesto vartus, atsuko patrankas ir neįsileido unijotiško vyskupo Josofato Kuncevičiaus į miestą. Mogiliovo gyventojai žinojo, kad prieš juos bus imtasi atsakomųjų veiksmų, tačiau jie negalėjo atsisakyti savo tikėjimo. Tada lenkų kariuomenė šturmu užėmė miestą ir jį apiplėšė. Išlikusiems gyviems pravoslaviško tikėjimo gynėjams buvo įvykdyta mirties bausmė.

1623 metais Varšuvoje įvyko seimas, kuriame kalbėjo įžymus to meto švietėjas Lavrentijus Drevinskis. Jis pareikalavo užbaigti pravoslavų-krikščionių persekiojimus ir informavo susirinkusius į seimą, kad Polocko ir Vitebsko piliečiai negali turėti nei cerkvių ar net namų pamaldoms mieste, todėl yra priversti sekmadieniais ir švenčių dienomis eiti į mišką ir ten rengti dieviškas pamaldas.

Drevinskis taip pat papasakojo apie siaubingą įvykį:

„Galiausiai, tai yra aukščiausio laipsnio baisus, nepaprastai barbariškas ir žiaurus atvejis: praėjusiais metais tame pačiame baltarusiškame mieste Polocke, anksčiau minėtas minėtas Polocko vyskupas apaštalas Josofatas Kuncevičius įsakė iškasti stačiatikių kūnus, kurie neseniai buvo palaidoti cerkvės teritorijoje, ir išmesti iš kapų krikščioniškus palaikus šunims suėsti”. (Белоруссия и Литва. Минск: Изд. центр БГУ, 2004. С. 201)

Ir kaip matyti, kad net mirusieji, palaidoti pagal pravoslavų tradicijas, nebuvo paliekami ramybėje. 1623 m. spalio mėnesį unitų vyskupas Josofatas Kuncevičius atvyksta į Vitebską ir surengia eilinį baltarusių persekiojimą. Jo įsakymu buvo rasti ir sunaikinti visi trobesiai ir žemynės, kuriose vyko pamaldos. Kuncevičiaus tarnai sulaikė ir sumušė šventiką, ir tai buvo paskutinis kantrybės lašas Vitebsko miesto gyventojams.

1623 metais lapkričio 12 dieną miestelėnai sutiko nabatu (aliarmo, pavojaus signalas), prasidėjo sukilimas. Kuncevičius buvo nužudytas, o jo kūnas buvo įmestas į Dviną. Popiežius Urbanas VIII paragino karalių Sigizmundą nubausti maištininkus. Susidorojimas su Vitebsko gyventojais buvo greitas ir žiaurus.

Procesui vadovavo lietuviškas kancleris Levas Sapiega. Daugiau nei šimtas žmonių buvo nuteisti mirties bausme, tarp jų buvo du Vitebsko ir vienas Polocko burmistrai. Taip Romos popiežius, Lenkijos karalius ir lietuviškas kancleris vykdė teisingumą Baltosios Rusios pravoslaviškiems kriščioniams.

Ir ar tai tik ne tas pats Levas Sapiega, po kurio vardu baltarusiški „svidomitai” (maidaunai) pavadino savo fondą, vadovavo teismo procesui ? Jei tai jis, tada jie turėtų žinoti, kad jis yra susitepęs pravoslavų katalikų krauju. Baltarusijos ideologai taip pat turėjo šitai žinoti, prieš pastatydami paminklą baltarusių tautos budeliui Levui Sapiegai Polocke, ir kada vieną iš Minsko gatvių buvo pavadinta jo vardu.

Būtent šitas Levas Sapiega, siekdamas karjeros, keičia prvoslavišką tikėjimą į protestantišką, o po to katalikybę. Lietuviškas kancleris už tai gavo savo trisdešimt sidabrinių. Ar ne iš lietuviško kanclerio dabar Baltarusijos „maidaunai“ ima pavyzdį, kai prašo iš Vakarų sankcijų savo liaudžiai, o patys už tai gauna tuos pačius visiems žinomus trisdešimt sidabrinių?

Baltarusijos Respublikos Banko proginės monetos 

Lygiai taip pat elgėsi ir lietuviški kunigaikščiai. Jų kaltė yra tame, kad jie atidavė Baltosios Rusios liaudį išniekinti  lenkams ir nieko nepadarė tam, kad palengvintų jų likimą. Lenkija su užsidegimu ėmėsi baltarusių protėvių “auklėjimo”, tačiau baltarusiai turėjo savo tikėjimą, savo kultūrą, savo sielą, todėl jie nenorėjo tapti lenkais.

Sukilusiems Vitebsko gyventojams egzekucija buvo vykdoma nukertant galvas. Iš miesto rotušės buvo numestas varpas, kuris skelbė nabatą (pavojų), šaukdamas Vitebsko gyventojus padaryti galą unitų vyskupo žiaurumams. (Primena kažkokio varpo skambėjimą lietuvoje, ar ne taip ?) Viršutinė rotušės dalis buvo sugriauta, o apatinėje dalyje įrengta tautos girdykla.

Taip, pravoslavai krikščionys buvo pasiryžę ginti savo tikėjimą savo gyvybių sąskaita, tačiau Lenkijos karalius Sigizmundas III taip pat buvo ryžtingai nusiteikęs. Visiems buvo žinomas jo tvirtas pasiryžimą visiškai išnaikinti pravoslavų tikėjimą Žečpospolitoje, nes tik katalikiški  šlėktos buvo laikomi šios valstybės žmonėmis, o baltarusiai į šitą kategoriją nepateko. Baltarusių protėviai gyveno svetimoje užsienio valstybėje. Todėl baltarusių akys buvo nuolat nukreiptos į Rytus.

1624 metais į Maskvą, pas carą ir Patriarchą, buvo pasiųsta delegacija su prašymu priimti Baltąją Rusią į savo pavaldumą. Tačiau Maskva po „tamsaus laikotarpio“ dar nebuvo pasirengusi pradėti naujo karo su Lenkija. Išsekusi Rusija negalėjo to sau leisti.

Išeitis iš susidariusios situacijos buvo viena - ginkluota kova. Mogiliovo gyventojai perspėjo pravoslavų tikėjimo persekiotojus: „Užmušime ir nuskandinsime jus toje baloje, net jei mūsų galvos bus nukirstos, kaip tas buvo Vitebske“. 

(Белоруссия и Литва. Минск: Изд. Центр БГУ, 2004)

Štai taip ryžtingai buvo nusiteikę baltarusių protėviai, ir dabar mes lenkiame galvas prieš jų žygdarbį. Iki baltarusių išsivadavimo iš lietuvių ir lenkų jungo buvo likę dar 171 metai.

O dabar pagalvokime. Pravoslavai krikščionys Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo priversti religines apeigas atlikinėti šalašuose ir trobesiuose. Pravoslaviški šventikai yra vaikomi pririšti ant arkano paskui arklius, o po to  juos verčia valgyti šieną ... Lotynų ir unitų partijos ragina „pjauti schizmatikus“ ( religiniai atsiskyrėliai, nereikia maišyti su terminu šizo-,). 1696 metais įvedamas visiškas rusų kalbos draudimas (caro draudimas svetimai kalbai imperijos gubernijoje atrodo yra ne be pagrindo, ir ne toks smerktinas) . Ir dabar štai  Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto mokslininkai tvirtina, kad tada buvo didžiausias baltarusių klestėjimo laikotarpis. Kodėl jie tai daro? O principas čia gerai žinomas: jei mūsų protėviams buvo gerai LDK, tai ir mums tada ten bus gerai. Štai taip Baltarusijos istorikai bando juos nuvaryti į Europą.

Taip, baltarusiai „išsimokė“ mokslininkus ant savo galvos, ir dabar jie bando surengti „jevromaidaną“ savo tautai. Ir jie gaunasi jims tai nedeginant padangų ir be Molotovo kokteilių. Čia reikia pripažinti, kad akademinis mokslas turi didžiulį potencialą. Tik, deja, Baltarusijos mokslininkai tai naudoja ne savo tautos labui, o jai kenkdami.