Z. Kumetaitis. Lietuva ir Rytprūsių parceliavimo peripetijos
Autorius: Zenonas Kumetaitis Šaltinis: http://alkas.lt/2020/09/05/z-k... 2020-09-07 10:56:00, skaitė 1149, komentavo 1
Europos sienos po Antrojo pasaulinio karo | smp2014is.ugdome.lt nuotr.
Keičiantis jėgų pusiausvyrai antrajame pasauliniame kare, dar 1943 metų spalio 28 – gruodžio 1 dienomis antihitlerinės koalicijos sąjungininkai – TSRS, Didžioji Britanija ir JAV, vadovaujami šių šalių vadovų Josifo Stalino, Vinstono Čerčilio ir Franklino Ruzvelto, dalyvaujant diplomatijos ir karinių štabų vadams, susitiko Teherane aptarti pokarinės Europos ir nacistinės Vokietijos perspektyvų. Gruodžio 1 d. ketvirtajame posėdyje V. Čerčilis paaiškino kad Didžioji Britanija pradėjo karą su Vokietija dėl duotų saugumo garantijų Lenkijai.
Jis Vokietiją, Lenkiją ir TSRS palygino su trimis degtukais. Kad jie neužsidegtų juos reikia atskirti, perstumiant į vakarus, tuo pačiu užtikrinant TSRS vakarinės sienos saugumą. Iš principo sutarta, kad „Lenkijos valstybės ir tautos židinys turėtų būti tarp Kerzono linijos ir Oderio upės, prijungiant prie jos Rytprūsių ir Aukštutinės Silezijos provincijas. Galutiniam sienos nustatymui reikalinga kruopšti situacijos ir galimo gyventojų perkėlimo į kai kuriuos punktus analizė“. Į tai Stalinas atsakė: „Rusai neturi neužšąlančių uostų Baltijos jūroje, todėl rusams reikėtų turėti neužšąlančius Kioningsbergo ir Memelio uostus su atitinkama Rytprūsių teritorija. Tuo labiau, kad tai pirmapradės slavų žemės. Jeigu anglai sutiks perduoti mums nurodytas teritorijas, tai mes sutiksime su Čerčilio pateikta formuluote“. Čerčilis šį pasiūlymą įvertino kaip įdomų ir pažadėjo jį išanalizuoti.
J. Stalinas neprieštaravo Kerzono linijos taikymo sienai tarp TSRS ir Lenkijos principui, bet ją savaip interpretavo: „Kalbos esmė yra tame, kad ukrainietiškos žemės turi būti priskirtos Ukrainai, baltarusiškos –Baltarusijai, tai yra tarp mūsų ir Lenkijos turėtų būti 1939 metų siena, nustatyta tarybinės konstitucijos! Tarybinė vyriausybė dėl sienos laikosi tokio pat požiūrio ir laiko jį teisingu“ (Stalinas deklaruoja sieną, nustatytą 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos – TSRS sienų ir draugystės sutartimi, kai abi šios šalys pasidalino Lenkijos valstybę. Autoriaus pastaba.)
Ištrauka iš to meto tarybinio laikraščio "Pionierių tiesa", kuriame parodyta TSRS – Vokietijos 1939m. sutartimi nustatyta siena | autoriaus nuotr.
Pergalės prieš Lenkiją proga rugsėjo 22 dieną Lietuvos Brastoje įvyko bendras vermachto ir raudonosios armijų karinis paradas. Sekančiu žingsniu TSRS sieną su nacistine Vokietija įteisina konstitucijoje. Todėl vėlesnis sienos tarp Lenkijos ir TSRS nustatymas tebuvo derybų imitacija ir jos formalus įteisinimas.
Gruodžio 1 d. posėdžio pertraukos metu trumpam pokalbiui susitiko JAV prezidentas F. Ruzveltas ir J. Stalinas, kuriame JAV prezidentas iškėlė klausimą dėl Pabaltijo valstybių įjungimo į TSRS sudėtį. F. Ruzveltas: „JAV gali kilti klausimas dėl Pabaltijo valstybių įjungimo į TSRS ir aš manau, kad pasaulinė bendruomenė laikys pageidaujamu, kad kada nors ateityje kokiu nors būdu būtų išreikšta šių valstybių nuomonė šiuo klausimu. Tikiuosi, kad maršalas Stalinas atsižvelgs į pageidavimą šiuo klausimu. Man asmeniškai nekyla jokių abejonių, kad šių šalių tautos balsuos dėl prisijungimo prie TSRS taip pat draugiškai, kaip tai buvo ir 1940 metais. Valstijose yra lietuvių, latvių ir estų. Aš žinau, kad šios valstybės seniau ir visai neseniai sudarė TSRS teritorijos dalį ir, kai rusų kariuomenė vėl įžengs į šias respublikas, aš dėl to nepradėsiu kariauti su Tarybų Sąjunga. Bet visuomenė gali pareikalauti jose pravesti plebiscitą.“ Stalinas: „Pas mus bus daug progų savo valiai pareikšti, bet tai nereiškia, kad plebiscitas bus organizuotas atliekant tarptautinę kontrolę bet kokia forma“.
Kerzono linija ir teritorijų aneksija | autoriaus nuotr.
Krymo konferencijoje (1945 vasario 4–11 d.) buvo sutarta, kad rytinė Lenkijos siena eis Kerzono linija, už tai praplečiant valstybės teritoriją vakaruose. Čerčilis pareikalavo laisvų rinkimų, kuriuose dalyvautų ir vietiniai Prūsijos gyventojai.
Potsdamo konferencijoje, įvykusioje 1945 metų liepos 17 – rugpjūčio 2 dienomis dėl laisvų rinkimų Stalinas paaiškino: „Mūsų koncepcija karo metu, užimant priešo teritoriją, yra tokia. Armija kariauja ir veržiasi pirmyn, neturėdama jokių tikslų, išskyrus laimėti mūšį. Kad armija galėtų judėti pirmyn, ji turi turėti ją palaikantį užnugarį. Negali gi armija vienu metu kariauti fronte ir užnugaryje. Įsivaizduokite tokią situaciją kai vokiečių gyventojai traukiasi su savo kariuomene, arba šaudo mums į nugarą? O vietinę administraciją galima bus sudaryti iš lenkų, kurie seka paskui mūsų kariuomenę. Tik iš jos galima tikėtis palaikymo ir paramos!“ Į tai H. Trumanas atsakė – suprantu ir užjaučiu.
TSRS vadovybė, nebūdama įsitikinusi, kad dalis Prūsijos atiteks jiems, pabandė argumentuoti teritorijų apie neužšąlančius uostus baltiškąją kilmę. Kadangi Lietuva jau buvo „prisijungusi“ prie TSRS, tai ir baltų gyvenamas teritorijas reikia prijungti prie Lietuvos SSR, suprask prie TSRS.
1942 metais iš kariuomenės buvo atšauktas mokslininkas Povilas Kušneris (Knyšev), kuriam buvo pavesta Etnografijos institute vadovauti Centrinės ir Rytų Europos skyriui šio regiono gyventojų etninės sudėties tyrimo darbams atlikti. Skyrius rengė istorines pažymas ir žemėlapius šalies vadovybei pokarinėms Europos sienoms perbraižyti. Jis buvo asmeniškai pažįstamas su Stalinu ir turėjo jo pasitikėjimą. Fragmentai iš jo knygos „Etninės teritorijos ir etninės sienos“ panaudoti deklaruojant pretenzijas į Rytprūsius, 1944 m. rudenį, neaišku kieno – Maskvos ar Lietuvos komunistų partijos užsakymu, Vilniaus valstybinio universiteto Fizinės geografijos katedra organizavo šiaurinės Rytprūsių dalies vietovardžių vokiškos ir lietuviškos kartotekos ir atitinkamų žemėlapių sudarymą.
Potsdamo konferencijoje liepos 22 d. SSRS užsienio reikalų ministras V. Molotovas įteikė Jungtinių Valstijų prezidentui Hariui Trumanui ir V. Čerčiliui taip vadinamus „Pasiūlymus dėl Kionigsbergo rajono“. Juose pakankamai tiksliai apibrėžta atribojimo linijos padėtis ir labai tiksliai, nors ir nekorektiškai, jos galutinis taškas: – „SSRS vakarinės sienos dalis, besiribojanti su Baltijos jūra, eitų nuo taško, esančio Dancigo įlankos rytiniame krante, pažymėto pridedame žemėlapyje, į rytus šiauriau Geldapės į Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sankirtą“. Juridiškai interpretuojant, Lenkijos sienos čia dar nebuvo, kaip ir Lietuvos bei Rytų Prūsijos sienos, kurios jau nebuvo. Jei tekste būtų paminėta, kad linija eina iki buvusios Lietuvos ir Vokietijos ar Prūsijos sienos, dar būtų suprantama.
Konferencija per daug nedelsdama pritarė pateiktam pasiūlymui, kuriame Rytų Prūsija buvo padalinta Tarybų Sąjungai ir Lenkijai. Teritorija tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus upės su Karaliaučiumi iki galutinės taikos sudarymo atiteko SSRS. Tarybų Sąjungos vakarinė siena ir anklavo statusas turėjo būti galutiniai nustatyti konferencijoje tarp sąjungininkų Taikos sutartimi, kuria JAV, Didžioji Britanija ir Tarybų Sąjunga būtų sureguliavusios šio anklavo statusą.
Autoriaus nuotr.
Schemoje geltona spalva pavaizduota linija, atribojanti Rytprūsių teritorijos dalį, į kurią norėjo pretenduoti TSRS 1945 metų pradžioje. Kadangi Sąjungininkai per daug neoponavo rusų siūlymams, tai jie sumanė padidinti savo teritoriją iki mėlyna spalva nubrėžtos linijos, kurią oficialiai pasiūlė V. Molotovas ir ją aprobavo Potsdamo konferencija. Toliau jau vienašališkai sienos padėtį koregavo Tarybų armija, kuri perstūmė savo pasiūlytą sienos liniją iki raudonos linijos, nors toje teritorijoje jau buvo įsikūrę lenkų persikėlėliai iš rusų užimtos teritorijos į rytus nuo Kerzono linijos. Konferencijos metu Britanija reikalavo, kad nustatant sieną komisijoje dalyvautų Britanijos ir JAV atstovai, bet rusai tam pasipriešino teigdami, kad tai dvišalis lenkų ir rusų veiksmas, su kuriuo abi šalys susidoros ir be kitų valstybių atstovų. Kaip sekėsi nustatyti sieną tik abiejų šalių atstovams, matome iš šios schemos.
Pirminis susitarimas dėl naujos Lenkijos ir TSRS sienos buvo pasiektas dar vykstant karui 1944 metų liepos 27 dieną Maskvoje su Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komitetu, bet jis neįgavo juridinės galios, nes nebuvo aprobuotas „Didžiojo trejeto“. Praėjus vos kelioms savaitėms po Potsdamo konferencijos, 1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje, pasirašoma Lenkijos Respublikos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sutartis „Dėl Lenkijos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos valstybės sienos“. Siena buvo demarkuota irgi „spartuoliškai“ per dvejus metus (1946–1947 m). Palyginimui – Lietuvos – Rusijos valstybės siena, kurios ilgis ~ 300 km., buvo delimituojama ir demarkuojama 23 metus, o Lenkijos – TSRS siena, kurios ilgis buvo ~1270 km. – per trejus metus. Nepaisant to, siena buvo daug kartų stumdoma, aišku dažniau – viena kryptimi. Galutinis sienos koregavimas Karaliaučiaus ruože buvo baigtas tik 1958 metais bet sankirtos taškas, paminėtas Potsdamo konferencijoje, nebuvo judinamas.
Nuotraukoje Lenkijos – TSRS sienos ženklu pažymėta vieta, nuo kurios buvo parceliuojama Rytprūsių teritorija tarp Lenkijos ir TSRS | autoriaus nuotr.
Kadangi Sąjungininkai be didesnių diskusijų sutiko su tokiu padalinimu iki Taikos konferencijos, tai atlikti P. Kušnerio-Knyševo ir Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimai tapo neaktualūs, o darbai buvo nutraukti. Vėliau 1951 metais P. Kušnerio-Knyševo darbus atspausdino SSRS Etnografijos institutas. Knygoje, kurioje remiantis dokumentų ir ankstesniųjų laikų lietuvių bei vokiečių autorių darbais, įrodomas ginčytinos Rytų Prūsijos teritorijos lietuviškumas.
Taip prasidėjo Rytų Prūsijos parceliavimas. TSRS, baigiantis karui, labai norėjo gauti dalį Rytų Prūsijos, bet neturėjo galutinės nuomonės dėl jos būsimo statuso. Lietuvos komunistai irgi tikėjosi atsiriekti dalį „Prūsijos pyrago“. Kaip rašė Tarybų istorikas R. Šarmaitis savo dienoraštyje 1944 metais, „niekas neabejojo, kad Klaipėdos kraštas bus prijungtas prie Lietuvos“. Anot istoriko, V. Molotovas dar karo metu Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams iškėlęs klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų. Lietuviai nedelsdami sudarė komisiją, kuriai vadovavo lietuvių etimologijos tyrinėtojas profesorius B. Larinas iš Leningrado. Apie lietuvių pastangas prisijungti bent dalį Karaliaučiaus, ar rusų analogiškus siūlymus yra prirašyta daug argumentuotų ir gandais paremtų straipsnių. Nebūsiu išimtis ir aš.
Lankantis Karaliaučiaus I. Kanto muziejuje teko matyti Ievos Simonaitytės rašytą laišką Mažosios Lietuvos gyventojams lietuvių kalba, pasitraukusiems į Vokietiją. Laiške Simonaitytė kviečia lietuvninkus, kurie nėra susitepę krauju, sugrįžti ir kartu „kurti naują Lietuvą“. Šis laiškas ir jo motyvai negalėjo gimti vien rašytojos galvoje, net ir palaikant LSSR vadovams. Tai turėjo būti suderinta su Maskva. Laiškas Vokietijoje turėjo būti išplatintas tarp lietuvininkų, kas be Maskvos tarpininkavimo buvo neįmanoma, kaip ir traukinio užsakymas bei pabėgėlių transportavimas į Lietuvą. Agitaciją Vokietijoje turėjo atlikti lietuvininkams pažįstami asmenys. Kaip pasakojo Kanto muziejaus gidas, iš Vokietijos atvyko traukinio sąstatas su naiviais lietuvininkais, bet jiems nebuvo leista net išlipti iš vagonų. Prastovėjęs keletą parų perone, traukinys su keleiviais išvyko rytų kryptimi… Kaip galima spręsti iš vienintelio laiško, sukeliančio aibes klausimų su įvairiomis atsakymų interpretacijomis, be Maskvos „rankos“ čia nebuvo apsieita. Anot A. Sniečkaus, 1944 m. vasarą jis neva kalbėjęs su pačiu J. Stalinu, kuris liepęs „respublikiniams valdžios organams“ kurtis Vilniuje, o kaip su Karaliaučiumi neužsimenama?
Dar viena su tuo susijusi istorija. 1981 metų vasarą važiavau traukiniu iš Maskvos į Vilnių. Kupė važiavome dviese. Labai nudžiugau, kad mes kupė buvome dviese su lietuviu. Mes prisistatėme vienas kitam. Aš aspirantas, mano pašnekovas – Pedagoginio instituto dėstytojas, anksčiau dirbęs Plano komitete, labai inteligentiškas ir jau garbaus amžiaus, kurio pavardės neįsiminiau. Pokalbis prasidėjo nuo Lietuvos pramonės plėtros. Pašnekovas pasakojo apie regionų plėtrą, statybų vietos parinkimą atominei elektrinei, naftos kombinatui ir kitiems svarbiems objektams ir Lietuvos vadovų poziciją šiais klausimais. Kadangi aš gyvenau su architektais, projektavusiais šiuos objektus, tai šios istorijos man buvo girdėtos ir supratau, kad pašnekovo žinios yra pakankamai gilios. Bešnekučiuojant pokalbis nuslydo į pokario Kionigsbergo kraštą. Pašnekovas prisipažino, kad artimai buvo pažįstamas su A. Sniečkumi ir apie tuos įvykius pasakojo, tarsi Sniečkaus lūpomis. LKP sekretoriui buvo siūloma prisijungti šiaurinę Rytprūsių dalį prie Lietuvos.
Anot pašnekovo, Sniečkus norėjo apsistatyti nacionaliniais ir patikimais kadrais, bet didžioji jų dalis buvo ištremta, išžudyta arba pasitraukė į vakarus. Išlikusių lojalių ir mokytų kadrų neužteko net Lietuvos rajonams administruoti, nekalbant jau apie Vilniaus, Klaipėdos, tuo labiau Karaliaučiaus kraštus. Pasiūlymas imtis dabar jau svetimo Karaliaučiaus krašto administravimo, kuriame praktiškai nebuvo likę vietinių gyventojų, o tik rusų kariškiai su šeimomis ir nutremti rusai, nebuvo viliojantis, gal net avantiūristiškas. A. Sniečkus buvo itin atsargus, kuriam labiausiai rūpėjo išlikti valdžioje. Todėl imtis šio pokarinio pasiūlymo dėl dalies Prūsijos prijungimo prie Lietuvos su visiškai sugriautu kraštu ir sunkiai valdomais „frontovikais“ Sniečkus atsisakė. Vargu ar toks pasiūlymas būtų buvęs priimtinas ir Kaliningrado srities kolonistams, kurie dar ilgą laiką lietuvius tapatino su fašistais.
1946 metų birželio 21 d. Rytų Prūsiją pervadinta į Kaliningrado sritį, jos plotas buvo 13,7 tūkst. km² (šiandien – 15,1 tūkst. km²!). Srityje gyveno 405,0 tūkst. gyventojų, iš jų dar buvo likusių 113 tūkst. vietinių gyventojų. 1947-1951 metais 102,5 tūkst. vietinių gyventojų „išvyko“ į Vokietiją ar į tolimuosius rytus? Šiandien srityje gyvena 1,01 mln. gyventojų. Apie pasiūlymus prijungti Karaliaučių užsimena ir V. Šilas straipsnyje „Mažosios Lietuvos žemės vardų byla“
Apie kitą laikotarpį, kai buvo užuominų prijungti Kaliningradą prie Lietuvos, pašnekovas prisiminė iš N. Chruščiovo valdymo laikotarpio. Po Stalino mirties prasidėjo kova dėl valdžios, centralizuotas valstybės valdymas buvo neefektyvus, didžiulės aukso atsargos kasmet išplaukdavo iš Tarybų Sąjungos skoloms padengti. Reikėjo kažką keisti?
1957 metais gensekas (tiksliau I-asis sekretorius) N. Chruščiovas po Stalino kulto pasmerkimo pradėjo įgyvendinti pramonės ir žemės ūkio valdymo reformas, kurių esmė – pereiti nuo šakinio centralizuoto modelio prie teritorinio, kas leistų pagerinti įmonių ir ūkių, esančių periferijoje, darbo efektyvumą. Tai ypač buvo juntama labiausiai militarizuotuose Krymo, Sachalino ir Kaliningrado regionuose. Visa Tarybų Sąjunga buvo padalinta į 105 administracinius ekonominius rajonus su vietinio valdymo organais „sovnarchozais“ vietoje centrinių ministerijų, kurie buvo pavaldūs respublikų ministrų taryboms. Administraciniai rajonai buvo formuojami administracinių vienetų pagrindu (sąjunginės respublikos, autonominės respublikos, kraštai, apskritys, autonominės apygardos ir kt.). Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai buvo ne tiek administracinių ribų, o valdymo aparato decentralizavimo esminė pertvarka, kai dalis ne strateginių ūkio šakų buvo perduotos administraciniams rajonams valdyti. Taip pat buvo atskirtas žemės ūkis nuo kitų ūkio šakų. Administracinės ribos šalies viduje nevaidino esminio vaidmens ir jų pakeitimas buvo daugiau formalus aktas, kurį patvirtindavo respublikų aukščiausių tarybų pirmininkai. Žinoma nemažai atvejų, kai net toks formalumas nebuvo atliekamas. Kadangi Krymą prekėmis ir žaliavomis aprūpindavo Ukraina, siekiant sustiprinti jo valdymą ir perkelti atsakomybę už srities aprūpinimą, 1954 metais Krymas buvo perduotas Ukrainai. Formaliu to pretekstu buvo deklaruota Rusijos susijungimo su Ukraina 300 metų jubiliejus, nors tai buvo tik kairiakrantės Ukrainos atplėšimas nuo Abiejų Tautų Respublikos. 1956 metais Karelijos-Suomijos TSR buvo transformuota į Karelijos ATSR (autonominė tarybinė socialistinė respublika) su jos vietinės valdžios žemesne administravimo kompetencija.
Lietuva labiausiai buvo nepatenkinta neproporcingu Kuršių marių padalinimu žvejybos reikmėms. Prasidėjo pokalbiai dėl administracinių ribų pakeitimo, ar net Karaliaučiaus srities perdavimo Lietuvai administruoti. Autoriui iš šio etapo liko vienas netiesiogiai tai liudijantis dokumentas ir pašnekovo pasakojimas.
Derybose su Rusijos delegacija dėl sienos padėties Kuršių mariose, turėjome dvejus skirtingų versijų dokumentus, pagrindžiančius vieną ar kitą sienos padėtį. Sutartyje su Vokietija siena mariose ėjo tiesia linija nuo Skirvytės žiočių iki Kuršių nerijos.
Sienos fragmentas Kuršių mariose tarybiniuose žemėlapiuose | autoriaus nuotr.
Vokiečių sudaryto žemėlapio fragmentas su pavaizduota sienos padėtimi Kuršių mariose | autoriaus nuotr.
TSRS ministrų tarybos nutarimu tik vienai institucijai GUGK (Vyriausioji geodezijos ir kartografijos valdyba) buvo suteikti įgaliojimai sudaryti valstybės sienų, administracinių ribų ir vietovardžių duomenų bazę su visus pakeitimus patvirtinančia juridine medžiaga. Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Kaliningrado srities duomenų bazę pildė GUGK padalinys, esantis Rygoje. Visos organizacijos, leidžiančios žemėlapius, privalėjo juos derinti su šia institucija. Apie 1963 metus topografiniuose žemėlapiuose, kuriuose buvo pavaizduota administracinė linija per Kuršių marias, ji pakeitė savo padėtį ir konfigūraciją, bet Rygos padalinio juridinėje duomenų bazėje jokio pagrindimo apie tai nebuvo. Vietoje tiesios linijos per marias, atsirado lūžio taškas marių viduryje.
Nuo Skirvytės žiočių iki marių vidurio buvo nubrėžta linija lygiagreti geografinei paralelei, o toliau – iki administracinės linijos Kuršių nerijoje rytinio krašto. Be Maskvos tiesioginio nurodymo Rygos padaliniui tokio pakeitimo negalėjo būti, o Rygoje esančiuose dokumentuose derinimo su LSSR aukščiausiąja taryba nebuvo. Lietuvai šis pakeitimas buvo palankus, o Rusijai ne. Todėl derybų metu rusai pareikalavo iš mūsų, kad juridiškai pagrįstume šios linijos pakeitimą. Mes paaiškinome, kad tokius veiksmus galėjo atlikti tik įgaliota TSRS organizacija, o mūsų turimuose dokumentuose derinimo su Lietuva nebuvo. Jei rusų delegacijai nepatinka toks administracinės linijos pakeitimas, tegul pagrindžia dokumentais, esančiais Maskvoje, kad toks veiksmas buvo neteisėtas. Tikėtina, kad buvo priimtas toks TSRS aukščiausios tarybos aktas, nežinant Lietuvai, bet rusai mums jo neparodė ir sutiko su Lietuvos pozicija bei ją patvirtino.
Mano pašnekovas prisiminė apie antrąjį atvejį dėl Karaliaučiaus prijungimo ir jį taip pakomentavo. Sniečkaus aplinkoje buvo svarstomas šis klausimas ir visos iš to išplaukiančios pasekmės. Nuo srities prijungimo prie Lietuvos atbaidė TSRS vykdoma administracinių vienetų statuso keitimo reforma, kurios esmė buvo – sąjunginėse respublikose, išskyrus rusakalbes, kuriose vietinių gyventojų procentas neviršija 50% bendro gyventojų skaičiaus, pervesti į žemesnį autonominės respublikos lygmenį su žemesne valdymo kompetencija, kaip tai atsitiko su Karelijos-Suomijos socialistine respublika. Prie Lietuvos prijungus Karaliaučiaus sritį su vienu milijonu rusakalbių gyventojų, gyventojų proporcijos pradėtų balansuoti prie pavojingos reorganizacijos ribos, kas Sniečkui galėjo reikšti jo statuso pažeminimą, ko jis ypač bijojo. Kadangi Kaliningrado srities vadovams toks pasiūlymas irgi nepatiko dėl pavojaus jų „kėdėms“, po užkulisinių žaidimų Maskvoje, buvo paliktas „status quo“.
Autorius yra technikos mokslų daktaras, docentas, ambasadorius. Dalyvavo atkuriant ir nustatant Lietuvos sienas 1990–2015 metais eidamas valstybės sienų ir jų sankirtų delimitavimo ir demarkavimo komisijų pirmininko ir pirmininko pavaduotojo pareigas.