Nikolajus Ostrovskis. Žodis užsienio draugams
Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: https://kibirkstis.blogspot.co... 2020-10-03 11:09:00, skaitė 1727, komentavo 31
Yra žmonių, kurių dvasios negali palaužti jokie vargai ar sunkumai, jokios fizinės kančios, kurie gyvena, kaip sakoma, – „ne vien duona“, – bet ir aukštesniu, į socialinę bei moralinę žmonijos pažangą nukreiptu idealu. Vienas geriausių to pavyzdžių – 1904 m. rugsėjo 29 d. gimęs rusų tarybinis rašytojas Nikolajus Ostrovskis, komjaunimo veikėjas ir 1918-1922 m. Pilietinio karo dalyvis, autobiografinio romano „Kaip grūdinosi plienas“ ir legendinio jo herojaus – Pavkos Korčiagino – autorius ir prototipas: visa jo gyvenimo istorija, visa jo dvasia – tai tikrų tikriausias šiandien triumfuojančio miesčioniškumo, bedvasio vartotojiškumo, antipodas, tai tvirto ir drąsaus, o kartu – ir teigiamas pavyzdys, koks gali būti jaunas žmogus.
Ir todėl šiandien, minėdami 116-ąsias N. Ostrovskio gimimo metines, kviečiame „Kibirkšties“ skaitytojus susipažinti su rašytojo gyvenimo saulėlydyje, 1936 m., jo duotu interviu to meto britiško laikraščio „Nius Kronikl” (News Chronicle) Maskvos korespondentui Rodmanui: iš jo galime pajusti ne tiktai iš Ostrovskio romanų („Kaip grūdinosi plienas“, „Audrų pagimdyti“), bet ir paprasčiausių, betarpiškai tariamų jo žodžių, kuo gi gyveno, kuo gi kvėpavo, kaipgi galvojo šis žmogus.
Skaičiusiems Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ – tebūnie tai nauju žvilgsniu į gerai pažįstamą ir pamiltą rašytoją; o neskaičiusiems – galbūt – akstinu galų gale šią knygą perskaityti.
Kibirkštis
ŽODIS UŽSIENIO DRAUGAMS
Pasikalbėjimas su „Nius Kronikl“ laikraščio Maskvos korespondentu ponu Rodmanu. 1936 m. spalio mėn. 30 d.
K. – Grįžęs iš Londono, aš norėjau susitikti su jumis dar Maskvoje, bet jūsų jau neberadau: jūs buvote išvažiavęs į Soči.
O. – Taip, aš išvažiavau gegužės 15 d.
K. Pasakykite, kur jūs dirbate vasarą?
O. – Aš dirbu čia. šitame balkone, arba verandoje, kur daugiau pavėsio.
K. – Jūs žinote, kad paskutiniuoju metu jūsų knyga labai skaitoma užsienyje.
O. – Taip, knyga verčiama į prancūzų, olandų ir anglų kalbas. Umanskis, kuris tvarko tarybinių autorių vertimus į užsienio kalbas, jau pasirašė sutartį su anglų leidykla, tik nežinau su kokia.
K. – Galimas dalykas, kad tai „Golans“ arba „Junvin“.
O. – Anglų leidinyje knyga bus sutrumpinta penkiasdešimt trimis puslapiais ne politiniais, bet komerciniais sumetimais. Prieš tris mėnesius vertimas buvo užbaigtas ir, atrodo, kad knyga greitai išvys pasaulį. Knyga išleista čekų ir japonų kalbomis. Ją ruošiamasi išleisti Kanadoje. Niujorke ji spausdinama rusų kalba dienraštyje „Novij mir“. Amerikoje numatoma išleisti ją žydų kalba.
K. – Komunistinėj leidykloj?
O. – Ne, šiais metais TSRS aplankė vienas amerikonų leidėjas, kuris įsigijo daug tarybinių autorių veikalų, jų tarpe „Kaip grūdinosi plienas“; joje ypatingai jo dėmesį patraukė pirmosios dalies ketvirto skyriaus pogromo scena. Jis mano, kad ji būsianti įdomi žydams.
K. – Aš tik neseniai pradėjau skaityti „Kaip grūdinosi plienas“ ir perskaičiau labai mažai; man sunku skaityti rusiškai. Labai nedaug tarybinės literatūros išversta į anglų kalbą.
O. – Taip. Tiktai „Tykusis Donas“, iš dalies „Pakelta velėna“. .. Man buvo didelė staigmena, kad knygą „Kaip grūdinosi plienas“ buvo išleista Japonijoje: juk ten tokia žiauri žandarinė cenzūra.
K. – Bet toji cenzūra griežta tiktai politiškai pavojingoms knygoms. Japonijoje labai gausi inteligentija.
O. – O, jūsų manymu, „Kaip grūdinosi plienas“ nepavojinga?
K. – Aš perskaičiau labai nedaug, todėl negaliu spręsti. Bet žinau, kad dabar užsienyje labai didelis susidomėjimas jūsų asmenim. Juk romane jūsų asmuo vaidina labai didelį vaidmenį.
O. – Anksčiau aš griežtai neigdavau, kad tas kūrinys yra autobiografinis, bet dabar tai beprasmiška. Knygoje parašyta teisybė be jokių nukrypimų. Juk ją rašė ne rašytojas. Aš iki tol nebuvau parašęs nė vienos eilutės, aš neturėjau jokio ryšio nei su literatūra, nei su laikraščiais. Knygą rašė kūrikas, vėliau tapęs vadovaujančiu komjaunimo darbuotoju. Mane vedė viena mintis – nepasakyti netiesos. Toje knygoje pasakodamas apie savo gyvenimą, aš negalvojau jos spausdinti. Aš rašiau ją jaunimo organizacijų istorijai (Istomol), apie pilietinį karą, apie darbininkų organizacijų įsikūrimą, apie komjaunimo kilmę Ukrainoje. O draugai nusprendė, kad toji knyga turi ir meninę vertę. Jeigu žiūrėti į knygą „Kaip grūdinosi plienas“ kaip į romaną, tai rasime joje daug trūkumų, neleistinų profesionalios literatūros atžvilgiu (yra, pavyzdžiui, visa eilė epizodinių personažų, kurie dingsta vieną dukart pasirodę). Bet su tais žmonėmis esu susidūręs gyvenime, todėl jie yra parodyti ir knygoje. Jeigu knyga būtų rašoma dabar, tai, galbūt, ji būtų geresnė, lygesnė, bet tuo pačiu metu netektų savo reikšmės ir žavumo. Knyga kalba apie tai, kas buvo, bet ne apie tai, kas galėjo būti. Joje kalbama apie tikrus įvykius. Ir tuo ji nepakartojama. Ji sukurta ne fantazijos ir buvo rašoma ne kaip grožinės literatūros veikalas. Dabar aš rašau kaip rašytojas ir sukursiu žmones, kurių nesutikdavau gyvenime. Aprašinėju įvykius, kuriuose nesu dalyvavęs.
K. – Aš skaičiau Pavlo sugrįžimo pas motiną epizodą – ir pagalvojau, kad Rolanas pašvęstų tam visą skyrių, o pas jus labai santūru. Bet skaitoma įdomiai, nors aš skaitau labai kritiškai. Čia, tartum, staiga iškyla rašytojas. Įdomu, koks bus „Audrų pagimdyti“ romanas.
O. – Antroji mano knyga skiriasi nuo pirmosios ir savo stiliumi ir siužetu. Galbūt, knyga bus įdomi savo fabula, romantiškumu, gal bus patraukli, bet vargu ar ji turės tokią reikšmę, kokią turėjo „Kaip grūdinosi plienas“. Ji, visa to žodžio prasme, fantazijos kūrinys – nei herojai, nei įvykiai nepagrįsti faktais. Aš naudojausi menininko teise, – neiškreipiant istorinių įvykių, surasti jiems savo išraišką.
K. – Koks dabar knygos „Kaip grūdinosi plienas“ tiražas?
O. – Šiuo metu tiražas siekia 1.500.000. Ir iki galo metų bus dar keletas laidų, viso bus 1.750.000 – 2.000.000 egzempliorių.
Per du tris metus knyga buvo išleista penkiasdešimt dviem laidomis. Vien 1936 m. ji išleista trisdešimt šešis kartus. Net pagal mūsų gyvenimo tempus tai grandioziška. Jinai rado kelią į skaitytojų Širdis, ypatingai jaunimo, todėl, kad šalia meninės vertės, be kurios ji negalėtų jaudinti, jinai griežtai teisinga. Knyga susirado žmones, apie kuriuos joje pasakojama; jie rašo man, ir nė vienas nepasakė, kad aš kokiu nors būdu būčiau iškreipęs įvykių teisybę.
Visi įvykiai ir dalyviai parodyti su jų teigiamomis ir neigiamomis savybėmis, su jų vargais ir džiaugsmais.
K. – Nuoširdžiai kalbant, mane labiausiai jaudina jūsų ištikimybė komunizmo idėjai. Žmogus, gyvenime atsiradęs tokioje padėtyje, kad negali būti aktyvus fabrike ar įmonėje, randa kitokį būdą dirbti. Tokiam žmogui jauti didžiausią pagarbą, todėl man ir kilo noras jus pamatyti. Jūs ne tiktai didelis menininkas, jūs savo gyvenimu raginate žmones dirbti, būti naudingais visuomenei, elgtis taip, kaip jūs. Jūsų šūkis „nepasiduosime“ veda paskui jus daugelį ir daugelį. Ar buvo pas jus Rolanas?
O. – Tuo metu, kai jis buvo atvykęs, manęs nebuvo Maskvoje, bet ateity, jam atvykus į TSRS, tikiuosi su juo susitikti.
K. – Kada nors bus parašytas romanas apie jus, aš tuo įsi-tikinęs. Kol kas dar neatėjo laikas, bet jūs jau žinomas užsienyje. Jūs, be abejonės, užmegsite ryšius su dideliais rašytojais. Greit Ostrovskis bus žinomas visame pasaulyje, taip pat kaip ir savo tėvynėje. Buržuazija vertina narsą žmonėse. Jūsų narsa bolševikinės dvasios įkvėpta. Buržuazija bus priversta sužinoti, kas tai bolševikinė narsa ir kaip ją auklėja partija. Iš knygos sužinoma apie žmogų, kurį myli visa šalis, kurį gerbia ir saugo vyriausybė.
O. – Drauge, (neįsižeiskite, kad aš pavadinau jus tuo žodžiu, tai savo turiniu vienas gražiausių revoliucijos sukurtų žodžių), aš noriu paklausti jus, kokie jūsų įsitikinimai.
Jūs – buržuazinio laikraščio atstovas, o jūsų asmeniški įsitikinimai? Jeigu jūs drąsus žmogus, jūs privalote man teisingai atsakyti.
K. – Penkerius metus gyvendamas Maskvoje, aš suradau daug draugų komunistų, kurie visiškai pasitikėdami bendrauja su manimi. Mane pažįsta užsienio reikalų komisariate kaip draugingą žurnalistą. „Nius Kronikl“ – liberalinis laikraštis. Man ne karta teko nustoti bendradarbiavus su laikraščiais, kurie pradėdavo vulgariai rašyti apie TSRS. Atvažiavau į TSRS, norėdamas gyventi ir pažinti ją. Aš neabejoju, kad komunizmas – sekantis civilizacijos etapas. Tikriausiai!
O. – Bet dabar kapitalistinėse šalyse žurnalistai priversti griebtis melo. Dar daugiau – ištisos politinės partijos meluoja savo darbais. Tiesos sakyti jie negali, nes masės pasitrauktų nuo jų, ir jie privalo manevruoti tarp dviejų grupių – valdančiosios grupės ir darbo masių.
Aštuoniasdešimt nuošimčių mūsų partijos sudaro proletariatas. Jie sąžiningai dirba ir tik jie turi teisę būti šalies šeimininkais. Mus kaltina meno kūrinių naikinimu, bet jūs matote, koks tai niekingas šmeižtas. Niekur menas taip nepuoselėjamas, kaip pas mus. Ar skaitomas kur nors taip Šekspyras, kaip pas mus? Ir tai skaito darbininkai, kurie laikomi barbarais. O humanizmo klausimas? Sako, kad mes užmiršome tą žodį. Niekšiškas melas. Atvirkščiai, humanizmas priešo atžvilgiu buvo daugelio mūsų klaidų priežastis. Mūsų svajonė – žmonijos atgimimai.
K. – Taip, Soči aiškiai matomas vyriausybės rūpestis darbo žmonių sveikata ir poilsiu.
O. – Tai tiktai pradžia. Juk ratas, vos pradėjęs suktis, iš pradžių neapsisuka 1500 kartų, greitis kyla palaipsniui. Ar prisimenate Uelso knygą „Rusija migloje“? Jis galvojo, kad Kremliuje sėdi svajotojai ir romantikai ir kuria pasakas. Keistas jisai žmogus, – turėdamas tokį didelį protą ir talentą, jis taip siaurai protauja. Jis rašo fantastinius dalykus ir mato (tiesa, iškraipytai) 1500 metų pirmyn, bet nenori matyti, kas vyksta šiandieną pas mus.
Bernardas Šo – didelė asmenybė, nepaprastai aštraus proto, jis pas mus gerai žinomas ne tik miestuose, bet ir kaimuose.
K. – Ir Uelsas ir Šo – atsilikę žmonės palyginti su Rolanu, Barbiusu. Štai jie – tikrieji įmonės.
O. – Bet Bernardas Šo stovi aukščiau už Uelsą. Jam galima atleisti tai, kad jis nežengia pirmyn. Juk tai ne taip paprasta, turint septyniasdešimt aštuonerius metus.
K. – Šou negalima tikėti. Jis dėl gero posakio gali išsižadėti politinių jsitikinimų... O Rolanas – tai civilizacijos ir humanizmo viršūnė; taip pat ir Barbiusas. Išskyrus Tomą Maną, anglai neturi tokių žmonių. Amerikoje yra Dreizeris, bet juo ne visiškai galima patikėti. Pati šviesiausia asmenybė pasaulyje – tai Rolanas“:
O. – Taip, jis patraukia į save visas švarias širdis. Jo plati siela.
K. – Dabar vakaruose pats aštriausias ginklas inteligentų pokalbiuose apie komunizmą, – tai Rolano, Barbiuso vardai. Žmonija supranta, kad jūsų reikalai eina gerai. Neseniai TSRS aplankė vienas lietuvis profesorius, turistas. Jis gyveno čia prieš dvidešimt metų. Besikalbėdamas su manim, jis pasakė, kad anksčiau galvojęs, jog be asmeniškos nuosavybės pas bolševikus negali būti pažangos: nėra akstino. Bet, pasirodo, gyvenimas nesustojo; eina traukiniai, dirba viešbučiai ir t. t. Toliau – jis mato didžiausias statybas. Jis mato milžiniškas pastangas gyventojų kultūriniam lygiui pakelti. Ir štai, prieš važiuodamas čia priešiškai nusiteikęs, jis išvažiuoja įsitikinęs, kad komunizmas – didelė jėga. Jis filosofijos profesorius, religingas ir labai nepatenkintas, kad TSRS viešpatauja ateizmas. Jis sako, kad komunistai, dirbdami krikščionybės principais, nenoromis taps krikščionimis.
O. – Tai paradoksas. Didysis mokslininkas Pavlovas ilgą laiką buvo labai religingas. Aišku, kad visa tai jam buvo likę iš vaikystės atsiminimų, na, ir dėl kažkokio išpuikimo. Noriu – einu į bažnyčią, ir niekas man užginti negali. Mes komunistai, – materialistai ir suprantame, kokia baisi yra žmonijos priespaudos mašina. Ji jau yra atgyvenusi. Kažkada kapitalizmas vaidino didelį civilizacijos kūrimo vaidmenį, nors ir eksploatacijos pagrindais, bet jis kūrė didžiules vertybes. Tai neginčytina. Bet štai kas vyksta dabar, kai išmetama į jūrą statinės sviesto, tūkstančiai tonų kavos... Argi tai ne ženklas, kad kapitalizmas smunka ir pūva? Kapitalizmui reikia naujo kraujo, kad galėtų vystytis ir kurti. Naujo kraujo jie negali gauti, nes jis tik komunizme. Komunizmas – viso pasaulio atgimimas. O tai klaikiai skamba valdančiosioms klasėms. Užsienyje politikai vadovauja tokie žmonės, kurių vieta pamišėlių namuose. Jeigu pavojingas vienas pamišėlis su revolveriu rankose, tai ką gi kalbėti apie tuos, kurie gali mesti j skerdyklą 45 milijonus žmonių, visą tautą ir užlieti visą pasaulį krauju? Kaip galėjo iki šiol užsienyje nepaaiškėti, kad TSRS neturi tikslo naikinti?
K. – Ne, dabar jau pradeda tai suprasti.
O. – Taip?
Istorijoj pasiliko siaubingi ir bjaurūs Hitlerio ir Musolinio vardai. Šlykščiausią 'pabaisa – tai buržuazinė spauda. Štai kokia žurnalisto būklė: arba meluok ir imk pinigus, arba būsi išmestas lauk. Kas turi dorą širdį, tas atsisakys, bet dauguma sutiks. Sunku ten išlaikyti garbingą vardą. O juk baisu taip gyventi. Žurnalistai sąmoningai meluoja. Jie visada nuvokia teisybę, bet parduoda ją. Tai prostitutės profesija. Fašistai puikiai mato, kas gera, bet jie naikina tai iš neapykantos. Ir štai darbo masės skaito laikraščius, daugelis tiki jais. O tai baisiau už ,visa kita.
Mes gerbiame atvirą, dorą kovą su ginklu rankose. Aš pats koviausi ir žudžiau, bet aš turėjau prieš save tikslą ir kitus prie jo vedžiau. Ir neprisimenu tokio įvykio, kad mes naikintume pasidavusį beginklį priešą. Tai jau nebe priešas. Iš kur kovotojuose atsirasdavo šiluma tiems žmonėms, kuriuos prieš dešimt minučių jie be gailesčio kapojo? Aš pats jiems atiduodavau paskutinį rūkalą. Pasitaikydavo paskiri, neseniai į būrį patekusių padaužų, išsišokimai, bet mes kovodavome su jais ir perauklėdavome juos.
Jeigu aš jausčiau, kad tikslas, kuriam aš dirbu, neteisėtas, man rodos, aš niekuomet negalėčiau nusišypsoti. Jūs žinote, nereikėjo agituoti, kad belaisviai kareiviai taptų mūsų draugais. Geriausia agitacija, tai nuoširdus kovotojų elgesys, kuris demaskuodavo karininkų melą. Belaisvis kareivis, Poznanės valstietis, visiškai buvo ramus dėl savo gyvybės ir greitai tapdavo mūsiškiu. O visiškai kitoks buvo lenkų karininkų elgesys su belaisviais raudonarmiečiais. Kaip jie iškoneveikdavo, tie kultūros nešėjai, karo belaisvius: išdurdavo akis, kankindavo, žemindavo nelaisvėn patekusius kovotojus. O juk vakaruose buvo kalbama, kad Lenkija – kultūros gynėjas! Pats mačiau visus lenkų karininkų kankinimus. Galiu drąsiai kalbėti – aš esu visa pat3 patyręs: štai iš kur neapykantos ugnis fašistams.
Aš žinau, kas tai kapitalistinės eksploatacijos priespauda. Pradėjau dirbti vienuolikos metų ir dirbau po trylika – penkiolika valandų į parą. Bet mane mušė. Mušė ne už blogą darbą, aš dirbau sąžiningai, bet už tai, kad nedaviau tiek, kiek savininkas pageidavo iš manęs gauti. Tokie eksploatatoriaus santykiai su darbo žmonėmis visame pasaulyje. Ir tie žmonės kalba apie humaniškumą! O namie jie klausosi Vagnerio ir Bethoveno, ir užkankintų žmonių šešėliai nedrumsčia jų ramybės. Jų gerbūvis remiasi nežmoniškais santykiais su darbininkais, kuriuos jie niekina kaip nekultūringus. Bet kaipgi darbininkas kapitalistinės eksploatacijos sąlygose gali tapti kultūringas? Ar ne jos traukia jį atgal į viduramžius? Pas mus taip pat yra trūkumų, bet tai senojo paveldėjimo liekanos.,
K. – Apie kokius trūkumus jūs kalbate?
O. – Pavyzdžiui, kaimo gyventojų atsilikimas: kaime daug neišsilavinusių žmonių. Šimtmečiais valstiečius vertė gyventi kaip gyvulius, neleisdami šviestis, visokeriopais būdais temdydami jų sąmonę. Juk vienintelė knyga liaudžiai buvo „Evangelija“ ir pasakojimai apie velnią. Tai ypatingai nuosekliai buvo vykdoma nacionalinių mažumų atžvilgiu. Ar seniai Kabardinų respublikoje išgyvendinti viduramžiški papročiai, apeigos, klaikus moterų traktavimas? Nacionalinės neapykantos kurstymas, tai vienas kapitalistinės politikos metodų. Visiškai suprantamas jų būkštavimas, kad nesusijungtų pavergtosios tautos.
K.– Prieš dvi savaites man teko ilgai kalbėtis su Litvino- vu. Jis sakė, kad Hitleris ruošia karą prieš TSRS, ir tai neišvengiama.
O. – Viskas pasikeitė nuo Spalio laikų. Carinės Rusijos dau-giau nebėra. Mūsų armija nebus žiauri nugalėtajai tautai. Mūsų raudonarmietis žino, kad ne vokiečių liaudis jo priešas... Mes nugalėsime, užimsime miestus, todėl kad revoliucinės armijos visuomet nugalėdavo reakcines. Kova bus žiauri. Hitleris, pasinaudojęs savo tautos nacionaliniu pažeminimu, sugebėjo uždegti baisų šovinizmą. Tai baisus dalykas. Pas mus Sąjungoje 168 tautybės ir tuo pačiu metu – tikroji tautų brolystė. Prieš dvidešimt metų aš pats buvau liudytojas beprotiškų išsišokimų prieš žydus. Dabar tai atrodo laukiniška ir kvaila. Raudonojoj Armijoj ypatingas dėmesys skiriamas kovotojui politiniu atžvilgiu auklėti. Aš pats iki 1923 metų buvau batalijom) komisaru. Niekuomet mes nesakėme, kad lenkai mūsų priešai. Tai būtų nusikaltimas. Tai mūsų draugai, sukaustyti vergovės grandimis. Priespauda ir savivaliavimas ne visur vienodi: yra fašizmas ir demokratija, nors ir čia, ir ten tas pats kapitalizmas. Mes nelyginame jų. Fašizmas smaugia Vokietijoj ir Italijoj visa, kas doriausia, kilniausia ir gražiausia. Ir jeigu jie privers mus kariauti, tai mes, žinoma, pulsime juos, nes kas puola, tas nugali. Neatsižvelgiant į tai, mes neprimetame savo kovotojams užkariavimo tendencijos. Bet jeigu fašistai turės ne vieną frontą, ramaus užnugario pas juos nebus.
K. – Taip, žinoma! Net paaugliai, net vaikai žino kas tai yra fašizmas...
O. – O mes užimtose teritorijose, nepraėjus nė mėnesiui, įsigysime draugų. Pas mus geležinė drausmė – mūsų armija niekuomet neprievartaus. Pilietiniame kare kartuvės, žudynės, baltųjų įvykdytos, sukeldavo kovotojuose baisius keršto jausmus. Bet mes neleisdavome, kad tas pasipiktinimas nukryptų į beginklius gyventojus. Komisarai visuomet pasmerkdavo nežmoniškus poelgius, ir kovotojai saugodavo raudonosios vėliavos garbę.
K. – Taip, visur jūs turite daug draugų. Aš tai jaučiu ir žinau. Ir kritišku momentu pas jus pereis buržuazinė ir smulkiaburžuazinė inteligentija. Aš įsitikinęs, kad Anglijos, Amerikos ir Prancūzijos darbininkai parodys nuoširdų norą padėti TSR Sąjungai. Istorijos procesas vyksta labai lėtai, bet dabar jo tempai greitesni nei kada nors.
O. – Man labai įdomu su jumis susitikti. Kas vyksta dabar užsienyje, ypatingai jūsų stovykloje, žurnalistų tarpe, kurie žino tikrą teisybę apie įvykių padėtį. Kam jie pritaria? Aš kalbu apie vadovaujančios anglų buržuazijos pozicijas. Tikiuosi, jūs tinkamai mane suprasite, aš klausiu jus kaip rašytojas.
K. – Dauguma vadovaujančių veikėjų ir žurnalistų – fašistai. Nemaža reikšmės turi jų kilmė. Jie beveik visi yra kilę iš buržuazijos. Bijodami netekti geros padėties, aprūpinto gyvenimo, jie tampa fašistais. Bet daugelis nesupranta kur esmė. Pas jus teikiama didelės reikšmės klasinei kilmei, ir tai teisinga: ji apsprendžia, kurlink nueina žmogus.
O. – Anglija laikosi ypatingos politikos. Aš nenoriu įžeisti, bet jos politinės pozicijos nepastovios. Negalima žinoti, ką ji pasakys rytoj, su kuo ir kur ji eis.
K. – Neseniai aš aplankiau Garviną. (Tai „Observer“ laikraščio leidėjas, kuriam aš rašau kartą savaitėje.) Mes kalbėjomės šešias septynias valandas. Jis artimas lordui Astorui ir Goldvinui ir gerai nusivokia Anglijos politikoj. Aš daug jam pasakojau apie Tarybų Ukrainos būklę – apie kolektyvizaciją, apie didžiulį gyventojų kultūros augimą, apie švietimą. Jis pasakė, kad žurnalistas privalo būti nuoširdus ir rašyti tai, ką jis galvoja. Bet aš matau, jog mano korespondencijos ten taip perdirbamos, kad jos netenka savo pagrindinės minties ir neduoda skaitytojui teisingo TSRS vaizdo. Ir štai, išklausęs mano pranešimo apie Ukrainą, jis pareiškė: nors bolševikai ir daug yra nuveikę Ukrainoje, bet jei būtų ten buvusi vokiška galva, būtų nuveikta žymiai daugiau. Jis Hitlerio šalininkas, ir ne tik jisai.
O. – Buržuazinių laikraščių skaitytojai – tai plunksnos nusikaltėlių aukos. Laikraščiai diena dienon kartoja šmeižtus apie TSRS, ir skaitytojas pagaliau patiki jais. Žurnalistai mato teisybę. Jie anksčiau už kitus jaučia karo pavojų, žino pasaulio jėgų santykius. Jie privalo savęs paklausti, koks jų darbas, kurlink jie eina?
K. – Aš jau seniai esu apsisprendęs. Anglijoj ir Amerikoj partija auga. Ir daugelis iš žurnalistų tarpo stoja į komunistų partiją.
O. – Šitai nulemia žmogaus asmeninį likimą. Jis įjungia savo gyvenimą į bendrą judėjimą. Žurnalistų tarpe yra gerų, dorų širdžių. Ir jeigu vienas iš dešimties meta eksploatatorių stovyklą nesutepta širdim, tai jau didelis džiaugsmas...
Bendras reikalas, bendra kova suteikia jėgų visa pakelti. Jau aštuoneri metai, kaip aš nejudu ir nematau. Jūs neįsivaizduojate, negalite suprasti nejudančio žmogaus savijautos. Tai baisiau už visa, net esant sveikam, nejaučiant skausmų ir kančių. Juk žmogus net miegodamas keičia padėtį.
K. – Sakykite: jeigu ne komunizmas, ar jūs taip pat galėtumėte pakęsti savo stovį?
O. – Niekuomet. Mano asmeninė nelaimė dabar man antraeilė. Tai suprantama...
Kai aplinka nyki, žmogus ieško išeities savo asmeniškame gyvenime, jo visas džiaugsmas šeimoje, siaurame asmeniškų interesų rate. Tokiu atveju asmeniško gyvenimo nesėkmės (liga, darbo netekimas ir t. t.) gali pastūmėti žmogų greičiau prie katastrofos negu į gyvenimą. Jis gęsta kaip žvakė. Neturi tikslo. Jo tikslas baigiasi ten, kur baigiasi asmeniškas gyvenimas. Už namo sienų – žiaurus pasaulis, ten visi viens kitam priešai. Kapitalizmas sąmoningai auklėja žmonėse prieštaravimus, jam baisi darbo žmonių vienybė. O mūsų partija auklėja gilius draugystės jausmus, čia glūdi didelė žmogaus moralinė jėga – pasijusti draugiškam kolektyve.
Esu netekęs paties nuostabiausiojo dalyko – nebegaliu matyti gyvenimo. Prie to pridėkite dar didelius skausmus, kurie nei sekundei neatlyžta. Tai buvo didžiulis valios bandymas, patikėkite manimi, būčiau galėjęs išeiti iš proto, jeigu būčiau leidęs sau galvoti apie skausmą. Ir prieš mane iškilo klausimas: ar padariau aš visa, ką galėjau? Bet mano sąžinė rami. Aš gyvenau dorai ir visko esu netekęs kovoje. Kas man belieka? Prieš mane tamsi naktis, nepaliaujami skausmai. Netekau visko, visų fizinių džiaugsmų, net pats valgymas man – kančia. Kas galima nuveikti esant tokiam sveikatos stoviui?
Bet partija auklėja mumyse šventą jausmą – kovoti iki tol, kol yra likusi nors kibirkštis gyvybės. Štai puolimo metu krenta kovotojas, ir jo vienintelis skausmas yra tai, kad jis nebegali padėti savo draugams kovoti. Pas mus štai kaip būdavo: lengvai. sužeistieji niekuomet neidavo j užnugarį. Eina batalijonas, o jame dvidešimt žmonių su apraišiotum galvom. Susidarė tokiu kovos tradicija, auklėjanti išdidumo jausmą. Užsieny koks nors baronas ar grafas didžiuojasi savo sena kilme. Proletarai didžiuojasi savaip. Ir kai dabar mūsų draugas prisimena, jog jis buvo kūrikas, jis tai prisimena išdidžiai. Jums tas nieko nesako, – jums darbininkas tuščia vieta, niekas...
Aš visuomet buvau labai išdidus ir niekuomet tylomis nenuleisdavau nuoskaudos, neleisdavau savęs įžeisti. Manęs negalima buvo paversti vergu. Aš dirbau penkiolika aštuoniolika valandų, dirbau sąžiningai, negadinau mašinų, bet jeigu šeimininkas pakeldavo prieš mane ranką, aš puldavau jį. Knygoje „Kaip grūdinosi plienas“ – visas mano gyvenimas, žingsnis po žingsnio, metai po metų.
K. – Sakykite, kurie žymūs Vakarų rašytojai jus aplankė?
O. – Aš juk neseniai tapau rašytoju. Knyga plačiai paplito visai neseniai. Maskvoje susitiksiu su visa eile užsienio rašytojų. Ir būtinai su Rolanu.
K. – Kada jūs gavote Lenino ordiną?
O. – Lygiai prieš metus.
K. – Ar tiesa, kad jūsų pirmojo veikalo rankraštis yra dingęs?
O. £0 Taip. Dingo didelis darbas. Buvau nepatyręs ir nepadariau nuorašo.
K. – Kur jūs gyvensite Maskvoje?
O. – Ten yra mano butas, jis miesto centre, kad nebūčiau atskirtas nuo draugų. Bet apie jį nedaugelis težino. Savo krašte esu įsigijęs didelių jaunimo simpatijų, jaunimas veržiasi pas mane. Bet aš tiek maža jėgų teturiu, kad negaliu priimti net dešimtosios dalies norinčių su manim pasimatyti.
K. – O kaip jūs gelbėjatės nuo tokių skaitlingų lankytojų Soči?
O.– Draugai norėjo apsaugoti mane nuo lankytojų, bet aš uždraudžiau tai daryti. Jeigu aš asmeniškai negaliu susitikti su visais, tai mano namas tebūnie atdaras visiems. Tegul pamato jaunimas, kaip gyvena tas beviltiškos padėties, bet laimingas vaikinas. Aš negaliu užsidaryti nuo skaitytojų minios.
. K. – Ką jūs skaitote?
O. – Skaitau visus svarbiuosius mūsų laikraščius ir beletristiką. Man reikia mokytis. Gyvenimas žengia pirmyn, ir aš negaliu atsilikti. Skaitymui skiriu keletą valandų į dieną.
K. – Kaip jūs jaučiatės?
O. – Jeigu paklaustumėte mano gydytojo, tai jis atsakytų: „Aš trisdešimt metų galvojau, kad serga tie, kurie aimanuoja, kurie skundžiasi savo liga. O jo nesuprasi, kada jis serga. Tuo tarpu širdis išklibusi, nervai pairę, jėgos nusilpusios. Jis privalo trejus metus nieko nedirbti, tik valgyti ir miegoti. O skaityti A. Fransą ar Marką Tveną, bet ir tai nedaug.“ Aš dirbu po penkiolika valandų į parą. Kaip? Daktarams tai nesuvokiama. Čia nieko antžmogiška nėra. Juridiškai aš ligonis. Aš kenčiu begalinius skausmus, kurie nepalieka manęs nei dieną, nei naktį.
K. – Kiek jūs miegate?
O. – Septynias aštuonias valandas.
K. – Kur jūs dirbote, kad prasidėjo jūsų liga?
O. – Aš buvau politinis darbininkas, komjaunimo komiteto sekretorius. O tai reiškia dirbti nuo 6 valandos ryto iki 2 vai. nakties. Asmeniniams reikalams laiko visiškai nelikdavo.
Aš buvau rajoninis darbininkas. Po pilietinio karo 1921 m. grįžau į dirbtuvę. Iki 1923 m. dirbau kaip elektromonteris. 1923 m. grįžau į pasienį, nes toliau dirbtuvėse dirbti nebegalėjau. Aš apgavau gydytojus, ir mane pasiuntė į armiją. Metus dirbau kaip karinis komisaras. Paskui iki 1927 m. dirbau komjaunime. Ir visą tą laiką sirgau... 1927 m. liga mane galutinai pribloškė. Į armiją įstojau 1919 m., turėdamas penkiolika metų, ir ten pat įstojau į komjaunimą.
K. – Aš daug kartų esu susidūręs su labai įdomiais žmonėmis ir įžymiais veikėjais. Aš jau pasakojau apie tai, kad esu kalbėjęsis su Litvinovu. Bet nesvyruodamas pasakysiu, kad pokalbis su jumis mane daug ko išmokė, ir aš jo niekuomet neužmiršiu.
Jūs narsus žmogus. Narsą teikia jums ištikimybė komunizmo idėjoms. Tai idėjinė komunistinė narsa. Taip?
O. – Taip. Kiekvieną minutę aš galiu mirti. Galbūt, jums išvykus, pralenks jus telegrama apie mano mirtį. Tai manęs negąsdina, štai kodėl aš dirbu negailėdamas gyvenimo. Jei būčiau sveikas, aš taupyčiau savo jėgas naudingam tikslui. Bet aš vaikštau ant bedugnės krašto ir kiekvieną minutę galiu nukristi. Aš tai tikrai žinau. Prieš keletą mėnesių man buvo išsiliejusi tulžis, ir aš apsinuodijau. Tik atsitiktinai likau gyvas. Bet kai tik nukrito temperatūra, aš skubiai ėmiausi darbo ir dirbau po dvidešimt valandų į dieną. Aš bijojau mirti nebaigęs knygos.
Aš jaučiu, kad tirpsta mano gyvybė, ir skubu sučiupti kiekvieną minutę, kol širdyje liepsna ir kol mano protas šviesus. Juo arčiau mane tykoja mirtis, juo labiau trokštu gyventi. Aš ne akimirkos herojus. Aš įveikiau visas savo gyvenimo tragedijas: aklumą, paralyžių, beprotiškus skausmus. Neatsižvelgiant į visa tai, aš labai laimingas žmogus. Ir tai ne todėl, kad aš daug ko esu pasiekęs ir kad mane vyriausybė apdovanojo. Viso to neturėdamas taip pat buvau laimingas. Supraskite, ne tai mano darbo tikslas. Jeigu rytoj aš ir vėl gyvenčiau mažam, skurdžiam kambarėly, aš dirbčiau lygiai taip pat.
K. – Kada partija pradėjo domėtis jumis?
O. – Aš niekuomet nebuvau užmirštas. Man buvo skirta pensija, mane gydė sanatorijose ir geriausiose Maskvos klinikose, aš pakėliau devynias skaudžias operacijas. Bet aš atsisakydavau nuo stambios paramos: pragyventi man pakako. 1932 m., kai buvo pripažinta mano knyga, aš jaučiausi grįžęs į gyvenimą. 1932 m. išleista pirmoji jos dalis ir 1934 m. – antroji.
K. – Kodėl jūs išsirinkote tokį pavadinimą?
O. – Plienas grūdinamas smarkiai kaitinant ir pakaitomis atšaldant. Tada jis tampa tvirtas ir atsparus. Taip grūdinosi ir mūsų karta kovodama ir sunkiai bandoma, šitaip ji mokėsi viskam atsispirti. Aš buvau mažai raštingas, iki 1929 m. aš nemokėjau gerai rusų kalbos.
Kruopščiai ir įtemptai dirbdamas, tapau inteligentu. Aš gerai žinojau tiktai politiką, ir anuomet man Šito užteko. Daugiausia mokiausi sirgdamas. Man atsirado laisvo laiko. Skaitydavau net po dvidešimt valandų į parą. Per šešerius ligos metus aš perskaičiau daugybę knygų.
K. – Aš jums labai dėkingas už šį pokalbį. Tikiuosi pasimatyti su jumis Maskvoje.
O. – Noriu, kad jūs šiltai mūsų susitikimą minėtumėt. Mes pasitikį žmonės.
K. – Ne, dabar jūs tapote atsargesni ir nebe taip pasitikite viskuo. Ir tai gerai. Nors aš kartais pats jaučiu nepasitikėjimą manimi ir kenčiu dėl to; bet tai būtina. Reikia budėti.
O. – Aš labai noriu tikėti žmonėmis, matyti juos dorais, gerais draugais. Jeigu aš būčiau buržuazijos atstovas, nelaukčiau sau pagarbos ir pasitikėjimo, bet aš nuoširdus darbo žmogus ir galvoju, kad mane visi privalo gerbti. Mes savo šalyje dirbame taikai sutvirtinti. Dabar jau šitai suprato daugelis ir pas jus.
K. – Vienas mano pažįstamas atvažiavo iš Anglijos, pakviestas O. J. Šmidto. Jis ruošiasi rašyti knygą apie Arktiką. Jis nuvažiavo į šiaurę ir ten kalbėjo su jūrininkais. Jie paklausė: kokiai leidyklai jis rašąs knygą?
„Buržuazinei.“
„Vadinasi, knyga bus prieš TSRS santvarką? Juk jūs privalote kritikuoti mūsų santvarką, kitaip jūsų knygos nespausdins. Kodėl jūs save vadinate TSRS draugu?“
Ir mano pažįstamas negalėjo savęs vadinti TSRS draugu. Dabar masės reikalauja pateisinti draugystę. Jeigu esi draugas, įrodyk tai.
O. – Jeigu jūs likote doras ir taurus žmogus, tai jau daug. Juk jums daug kas nesuprantama. Jūs nematėte Rusijos prieš revoliuciją, neįsivaizduojate sau tos velniškai sunkios aplinkos. Tiktai žinant mūsų baisią praeitį, galima suprasti ir įvertinti tą gigantišką darbą, kuri mes atlikome.
Ir baisu, kad yra žmonių, kurie nori viską sugriauti, susprogdinti ir grąžinti mus į praeities vergystę.
Jūs turite saugoti garbingo žmogaus pozicijas. Šitai dažnai rizikinga, ir šitam reikia drąsos.
Noriu, kad jūs pajustumėte, jog mes ne veltui sukilome, kad darbininkai turėjo teisę nuversti savo pavergėjus, panaikinti vergovę ir sukurti nuostabų, laisvą gyvenimą. O dabar visa tai norima sugriauti ir ruošiama pasaulinis karas.
K. – Mes rasime teisingu kelią. Aš įsitikinęs. Anglų ir amerikonų laikraščiuose aš rašysiu apie Nikolajų Ostrovskį, apie susitikimą su jumis. Anglų laikraščiai paskelbs trumpas informacijas, bet pas juos didžiuliai tiražai. „Nius Kronikl“ turi 1.500,000 tiražą, o „Niu-Jork Taims“ – 800.000 egzempliorių. Užtat Amerikoj kiekviename mieste savas laikraštis, o Anglijoj visa šalis skaito Londono laikraščius.
Šaltinis: N. Ostrovskis. Kalbos, straipsniai, laiškai. V., 1949, p. 53-68.