M. Kundrotas. Visuomenės liberalėjimas: iš viršaus ar iš apačios?

Autorius: Marius Kundrotas Šaltinis: http://alkas.lt/2021/01/03/m-k... 2021-01-03 22:01:00, skaitė 1175, komentavo 13

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Liberaliosios srovės atstovai dažnai teigia, jog atstovauja laisvam žmogaus pasirinkimui. Jų žodžiais tariant visuomenė liberalėja, o liberalūs politikai – tik visuomenės atspindys. Norint šį teiginį patikrinti bent kelių šalių pavyzdžiais reiktų išsamaus tyrimo, bet užtenka duomenų kalbėti apie mūsų šalies – Lietuvos – atvejį.

Pasak daugelio apklausų dauguma Lietuvos piliečių yra prieš homoseksualų pretenzijas į šeimą ir masinę svetimšalių imigraciją. Dar 2014 m. Vilmorus apklausoje prieš homoseksualų teisę įsivaikinti pasisakė virš 94% gyventojų, o 2019 m. tos pačios įmonės apklausoje apie 60% pareiškė, jog net homoseksualų eitynės prieštarauja dorovei. Imigracijos klausimu išsamiausia apklausa atlikta 2010 m., pasak jos apie 57%, taigi – trapi dauguma ją vertino neigiamai.

Žinoma, tai – tik du klausimai iš liberaliųjų partijų darbotvarkės, bet dėl šiems klausimams teikiamos svarbos šioje darbotvarkėje galima spręsti, kad didesnė arba mažesnė Lietuvos piliečių dauguma yra nusiteikusi prieš liberalias nuostatas. Tuo tarpu parlamentinės valdžios žemėlapis Lietuvoje rodo priešingas tendencijas. Liberalios partijos jau daugelį metų gausiai atstovaujamos valdžios institucijose, o 2020 m. laimėjo trapią, bet aiškią daugumą. Vedančiosios partijos lyderiai taip pat pasisako už liberalią demokratiją, tad ši partija priskirtina tam pačiam liberaliam spektrui.

Išeitų, jog politinis elitas – neutraliąja šio žodžio prasme – liberalėja greičiau, nei visuomenė. Galima klausti, kas gi įgalina šį politinį elitą, bet žinant, kad šiais metais netgi 2/3 rinkėjų boikotavo rinkimus, akivaizdu, kad šį elitą renka aktyvi mažuma. Kodėl taip prastai pasirodė partijos, atstovaujančios konservatyviajai ar nacionalistinei pozicijai, atskiras klausimas. Ir vertas dėmesio.

Turbūt pagrindinis veiksnys – žiniasklaida. Iš komercinės žiniasklaidos absoliuti dauguma atstovauja liberaliosioms vertybėms. Visuomeninė žiniasklaida, veikianti savanoriškumo pagrindais, dėl mažesnių išteklių pasiekia daug mažiau skaitytojų, klausytojų ir žiūrovų. Tad alternatyvos liberaliajai srovei tiesiog lieka už visuomenės žinomumo ribų. Jei kas ir žino vieną kitą alternatyvų politiką, jis taip menkai pristatomas viešosiose erdvėse, kad išsyk nurašomas į liurbių aibę. Rinkėjai vengia mėtyti balsus vėjais.

Taigi, liberali žiniasklaida, o taip pat – liberali švietimo sistema ir viešoji kultūra veikiau formuoja, nei informuoja visuomenę. Po truputį, palaipsniui. O liberalias informacijos priemones globoja liberali politinė sistema. Komercinei žiniasklaidai sunku reikšti pretenzijas: kas moka pinigus, tas užsako muziką. Ydingiausia tai, kad vadinamasis Nacionalinis transliuotojas, išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais, reiškia vienašališką liberalią nuomonę, ar tai būtų LGBT+ klausimai, ar rinkimai JAV, Lenkijoje, ar kitos vidinės arba tarptautinės politikos aktualijos.

Taigi, liberalūs politikai veikia per liberalias informavimo priemones, o šios formuoja visuomenę ir jos nuostatas. Todėl naivu būtų sakyti, kad visuomenė liberalėja pati. Ji tam ruošiama. Jei žiniasklaida, mokyklos ir universitetai, populiarioji kultūra dvidešimt metų būtų ruošę Lietuvą Kremliaus linkme, šiandien Seimo pirmininku galėtų būti Algirdas Paleckis. Dar anglų istorikas Arnoldas Toinbis (Arnold Toynbee) teigė, kad visuomenė susideda iš kūrybinės mažumos ir inertiškos daugumos. Dauguma pasiduoda poveikiui iš viršaus.

Liberalizmo ideologija – parankiausia globaliems elitams, siekiantiems sukurti tobulą vartotoją, gyvenantį instinktų ir naudos principais. Toks vartotojas yra ir dinamiška, mobili darbo jėga, ir ištikimas prekių bei paslaugų pirkėjas. Nevaržomas jokių idealistinių vertybių. Paklusni masė. Todėl globalūs elitai ugdo atitinkamus elitus nacionalinėse valstybėse, o patikimi partneriai šiame procese – viešosios informavimo priemonės. Žmogus, kuris nėra saistomas nei kraujo, nei žemės, nei dvasios ryšių, tampa tobulu atviros visuomenės piliečiu.

Reziumuojant – nėra rimto pagrindo teigti, kad visuomenė liberalėja iš apačios. Ji liberalizuojama iš viršaus, per liberaliems elitams palankius mąstymo formavimo kanalus. Ar šis procesas – vienakryptis ir vienareikšmiai nulemtas, galima abejoti. Net Europos Sąjungoje yra tokių šalių, kaip Lenkija ir Vengrija. Kartais visuomenė sukyla prieš peršamą liberalią darbotvarkę ir išsirenka sau kitokius elitus, nei siūlo liberalai. Revoliucijos galimybė visad išlieka. Melskimės, kad ji apsieitų be smurto.

Autorius yra politologas