Aušvicas: mitai ir faktai

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: https://nationalvanguard.org/?... 2021-01-17 20:05:00, skaitė 2762, komentavo 26

Markas Weberis (nuotraukoje)

Aušvicas: mitai ir faktai

AUSCHWITZAS laikomas žinomiausiu nacių naikinimo centru. Antrojo pasaulinio karo metu mums pranešama, kad šimtai tūkstančių kalinių - dauguma jų žydai - ten buvo sistemingai nužudyti, ypač dujų kamerose.

Aušvicas neabejotinai buvo siaubo vieta, kur daugelis žuvo siaubingomis aplinkybėmis. Ir vis dėlto daug kas pasakyta apie stovyklą yra perdėta arba netiesa. Atidžiau pažvelgus į faktus, kyla abejonių bent dėl ​​kai kurių jos, kaip sistemingo masinio naikinimo centro, reputacijos aspektų.

Didelis stovyklų kompleksas

Aušvico stovyklų kompleksas buvo įrengtas 1940 m. Dabartinėje Lenkijos pietų vidurio dalyje. Nuo 1942 m. Iki 1944 m. Vidurio ten buvo ištremta daugybė žydų. Pagrindinė stovykla buvo žinoma kaip Aušvicas. I. Birkenau, arba Aušvicas II, esą buvo pagrindinis naikinimo centras, o Monowitzas arba Aušvicas III buvo didelė pramonės vieta, kurioje benzinas buvo gaminamas iš anglies. Be to, ten buvo dešimtys mažesnių palydovinių stovyklų, skirtų karo ekonomikai.

Keturi milijonai aukų?

Pokario Niurnbergo tribunole sąjungininkai pareiškė, kad vokiečiai Aušvice išnaikino keturis milijonus žmonių. Ši sovietų išrasta figūra daugelį metų buvo nekritiškai priimta ir dažnai pasirodė didžiuosiuose Amerikos laikraščiuose ir žurnaluose. [1] Šiandien nė vienas gerbiamas istorikas to nepriima.

Izraelio holokausto istorikas Yehuda Baueris 1989 m. Sakė, kad pagaliau atėjo laikas pripažinti, kad pažįstama keturių milijonų figūra yra apgalvotas mitas. 1990 m. Liepos mėn. Aušvico valstybinis muziejus Lenkijoje kartu su Izraelio Jado Vašemo holokausto centru paskelbė, kad jame iš viso žuvo milijonas žmonių (tiek žydų, tiek ne žydų). Nei viena institucija nenurodė, kiek šių žmonių buvo nužudyta, ir nebuvo pateikti skaičiavimai apie tariamai dujomis išvežtus žmones. [2]

Vienas garsus Holokausto istorikas Geraldas Reitlingeris apskaičiavo, kad Aušvice žuvo galbūt 700 000 žydų. [3] Prancūzijos holokausto istorikas Jeanas-Claude'as Pressacas 1993 m. Apskaičiavo, kad ten žuvo apie 800 000 žmonių, iš kurių 630 000 buvo žydai. [4]

Gerbiamas užsienio politikos analitikas, kelių knygų autorius ir svarbiausio Vokietijos savaitinio žurnalo vyriausiasis redaktorius Fritjofas Meyeris 2002 m. Pateikė dar mažesnį skaičių. Rašydamas moksliniame vokiečių žurnale „ Osteuropa“ , jis apskaičiavo, kad iš viso 500 000 arba 510 000 asmenų - žydai o ne žydai - žuvo Aušvice. [5]

Nors visi tokie skaičiai yra spėlioniški, jie parodo, kaip Aušvico istorija per tuos metus kardinaliai pasikeitė.

Netikra „dujų kamera“

Kiekvienais dešimtmečiais dešimtims tūkstančių Aušvico lankytojų pagrindinėje stovykloje buvo rodoma egzekucija „dujų kamera“, kuri esą yra „pirminė“. 1995 m. Sausio mėn. Prestižinis prancūzų savaitinis žurnalas „ L'Express“ pripažino, kad „viskas“ apie „dujų kamerą“ yra „melaginga“ ir kad tai iš tikrųjų apgaulinga pokario rekonstrukcija. [6]

Keistos pasakos

Vienu metu buvo rimtai teigiama, kad Aušvice žydai buvo sistemingai žudomi elektra. Amerikos laikraščiai 1945 m. Vasario mėn., Remdamiesi neseniai išlaisvintos stovyklos sovietų liudininkų pranešimu, pasakojo skaitytojams, kad metodiški vokiečiai ten nužudė žydus naudodamiesi „elektriniu konvejeriu, ant kurio vienu metu galėjo būti sužeisti šimtai žmonių [ir] tada persikėlė į krosnys. Jie buvo sudeginti beveik akimirksniu, gaminant trąšas netoliese esantiems kopūstų laukams “. [7]

Niurnbergo tribunole vyriausiasis JAV prokuroras Robertas Jacksonas apkaltino, kad vokiečiai naudojo „naujai sugalvotą“ prietaisą, kad akimirksniu „išgarintų“ 20 000 žydų netoli Aušvico „taip, kad neliktų jų pėdsakų“. [8] Nė vienas gerbiamas istorikas dabar nepriima nė vienos iš šių išgalvotų pasakų.

Höso „išpažintis“

Svarbiausias Holokausto įrodymas yra buvusio Aušvico komendanto Rudolfo Hösso „prisipažinimas“. Prisiekusiu pareiškimu ir liudydamas Niurnbergo tribunole 1946 m. ​​Balandžio 15 d. Jis pareiškė, kad 1940 m. Gegužės mėn. - 1943 m. Gruodžio mėn., Būdamas lagerio komplekso komendantu, „buvo įvykdyta mirties bausmė ir sunaikinta mažiausiai pustrečio milijono aukų. vien tik tuo laikotarpiu „mažiausiai dar pusė milijono pasidavė badui ir ligoms, iš viso mirė apie tris milijonus“. [9]

Nors šis „prisipažinimas“ vis dar plačiai minimas kaip tvirtas istorinis įrodymas, iš tikrųjų yra melagingas teiginys, gautas kankinant. Praėjus keleriems metams po karo britų karinės žvalgybos seržantas Bernardas Clarke'as aprašė, kaip jis ir penki kiti britų kareiviai kankino buvusį komendantą, kad gautų jo „prisipažinimą“. Pats Hössas asmeniškai paaiškino savo išbandymą šiais žodžiais: „Be abejo, aš pasirašiau pareiškimą, kad nužudžiau du su puse milijono žydų. Aš taip pat gerai galėjau pasakyti, kad tai buvo penki milijonai žydų. Yra tam tikri metodai, kuriais remiantis galima gauti bet kokį prisipažinimą, nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne “. [10]

Net istorikai, kurie paprastai priima Holokausto naikinimo istoriją, dabar pripažįsta, kad daugelis konkrečių teiginių, išsakytų Höso „išpažintyje“, tiesiog nėra teisingi. Viena vertus, joks rimtas mokslininkas dabar neteigia, kad Aušvice žuvo kas pusantro ar trijų milijonų žmonių.

Höso „išpažintyje“ toliau teigiama, kad žydai jau 1941 m. Vasarą buvo naikinami dujose dar trijose stovyklose: Belzec, Treblinka ir Wolzek. Hösso minima „Wolzek“ stovykla yra visiškas išradimas. Tokios stovyklos neegzistavo, o Holokausto literatūroje šis vardas jau neminimas. Be to, tie, kurie sutinka su Holokausto istorija, šiuo metu teigia, kad žydų dujos prasidėjo Aušvice, Treblinkoje ar Belzece tik 1942 m.

Daugelis žydų kalinių negali dirbti

Po karo sąjungininkai konfiskavo daugybę tūkstančių slaptų vokiečių karo dokumentų, susijusių su Aušvicu. Bet ne vienas nurodo naikinimo politiką ar programą. Tiesą sakant, pažįstamos Aušvico naikinimo istorijos negalima derinti su dokumentiniais įrodymais.

Dažnai teigiama, kad visi Aušvico žydai, kurie negalėjo dirbti, buvo nedelsiant nužudyti. Neva per senus, jaunus, sergančius ar silpnus žydus atvažiavus dujomis, laikinai gyvi buvo laikomi tik tie, kuriuos buvo galima iki mirties dirbti.

Bet įrodymai rodo ką kita. Tiesą sakant, labai didelė dalis žydų kalinių negalėjo dirbti ir vis dėlto nebuvo nužudyti. Pavyzdžiui, 1943 m. Rugsėjo 4 d. Vokietijos vidiniame telekso pranešime, kurį pateikė SS ekonominės ir administracinės pagrindinės tarnybos (WVHA) Darbo paskirstymo skyriaus viršininkas, buvo pranešta, kad iš 25 000 Aušvice laikomų žydų galėjo dirbti tik 3581 ir kad visi likę žydų kaliniai - apie 21 500 arba apie 86 proc. - negalėjo dirbti. [11]

Tai patvirtina ir SS koncentracijos stovyklų sistemos vadovo Oswaldo Pohlo, SS viršininkui Heinrichui Himmleriui, 1944 m. Balandžio 5 d. Slapta ataskaita apie „saugumo priemones Aušvice“. Pohlas pranešė, kad visame Aušvico lagerio komplekse iš viso buvo 67 000 kalinių, iš kurių 18 000 buvo hospitalizuoti ar neįgalūs. Aušvico II stovykloje (Birkenau), kuris, manoma, yra pagrindinis naikinimo centras, buvo 36 000 kalinių, daugiausia moterų, iš kurių „maždaug 15 000 yra nedarbingi“. [12]

Įrodymai rodo, kad Aušvicas-Birkenau pirmiausia buvo įkurtas kaip nedarbingų žydų, įskaitant ligonius ir pagyvenusius žmones, taip pat laikinai laukiančių paskyrimo į kitas stovyklas stovykla. Tai yra svarstomas daktaro Arthuro Butzo iš Šiaurės vakarų universiteto požiūris, kuris taip pat sako, kad tai buvo svarbi neįprastai didelio mirtingumo priežastis ten. [13]

Žydų mokslininkas Arno Mayeris, Prinstono universiteto istorijos profesorius, savo 1988 m. Knygoje apie „galutinį sprendimą“ pripažįsta, kad Aušvice dėl šiltinės ir kitų „natūralių“ priežasčių žuvo daugiau žydų nei buvo įvykdyta mirties bausmė. [14]

Anne Frank

Bene geriausiai žinoma Aušvico kalinė buvo Anne Frank, prisimenama dėl garsiojo dienoraščio. Tačiau nedaugelis žmonių žino, kad tūkstančiai žydų, įskaitant Anne ir jos tėvą Otto Franką, „išgyveno“ Aušvicą.

Penkiolikmetė mergaitė ir jos tėvas 1944 m. Rugsėjo mėn. Buvo ištremti iš Olandijos į Aušvicą. Po kelių savaičių, žvelgiant į besistumiančią sovietų armiją, Anne buvo evakuota iš Aušvico kartu su daugeliu kitų žydų į Bergeno-Belseno stovyklą. Vokietijos vakaruose, kur 1945 m. kovo mėn. mirė nuo šiltinės. Oušvice būdamas Otto Frankas nusileido šiltine ir buvo išsiųstas į lagerio ligoninę pasveikti. Jis buvo vienas iš tūkstančių sergančių ir silpnų žydų, kurie liko užnugaryje, kai 1945 m. Sausio mėn. Vokiečiai paliko stovyklą, netrukus prieš ją užvaldžius sovietams. Jis mirė Šveicarijoje 1980 m.

Jei vokiečių politika būtų nužudžiusi Aną Frank ir jos tėvą, jie nebūtų išgyvenę Aušvico. Jų likimas, nors ir tragiškas, negali būti derinamas su pažįstama naikinimo istorija.

Sąjungininkų propaganda

Aušvico pasakojimas apie dujas daugiausia remiasi buvusių žydų kalinių nuogirdomis, kurie asmeniškai nematė jokių faktinių naikinimo ženklų. Jų įsitikinimai suprantami, nes gandai apie gazavimą Aušvice buvo plačiai paplitę. Sąjungininkų lėktuvai numetė daugybę lankstinukų, parašytų lenkų ir vokiečių kalbomis, Aušvice ir aplinkiniuose rajonuose, kuriuose teigiama, kad lageryje žmonės buvo dujuojami. Aušvico dujinimo istoriją, kuri buvo svarbi sąjungininkų karo laiko propagandos dalis, sąjungininkų radijo stotys taip pat transliavo Europai. [15]

Maitintojo liudijimas

Buvę kaliniai patvirtino, kad nematė įrodymų apie naikinimą Aušvice.

Austrija, Maria Vanherwaarden, liudijo apie savo stovyklos patirtį Toronto apygardos teisme 1988 m. Kovo mėn. Kelionėje traukiniu į stovyklą čigonė pasakė jai ir kitiems, kad jie visi bus dujinami Aušvice. Atvykus Marijai ir kitoms moterims buvo liepta nusirengti ir eiti į didelę betoninę patalpą be langų nusiprausti. Išsigandusios moterys buvo tikros, kad jos tuoj mirs. Bet tada vietoj dujų iš dušo galvučių pasirodė vanduo.

Aušvicas nebuvo atostogų kurortas, patvirtino Marija. Ji matė daugelio kitų kalinių mirtį dėl ligų, ypač šiltinės. Ji matė, kaip kai kurie atima sau gyvybę. Tačiau ji visiškai nematė jokių masinių žudynių, dujų išleidimo ar bet kokių naikinimo programų įrodymų.

Žydė, vardu Marika Frank, į Auschwitz-Birkenau iš Vengrijos atvyko 1944 m. Liepą, kai neva kasdien buvo degazuojama ir kremuojama 25 000 žydų. Ji taip pat po karo tikino, kad per tą laiką, kai buvo joje internuota, girdėjo ir nieko nematė iš dujų kamerų. Dujų istorijas ji išgirdo tik vėliau. [17]

Kaliniai paleisti

Iš Aušvico į kitas stovyklas buvo perkelta daugiau nei 200 000 kalinių, o apie 8 000 buvo lageryje, kai ją išlaisvino sovietų pajėgos. Be to, apie 1500 kalinių, kurie atliko bausmę, buvo paleisti ir grįžo į savo gimtąją šalį. [18] Jei Aušvicas iš tikrųjų būtų buvęs itin slaptas naikinimo centras, sunku patikėti, kad Vokietijos valdžia būtų išleidusi kalinius, kurie „žinojo“, kas ten vyksta.

Signalinės oro nuotraukos

CŽV 1979 m. Paviešino išsamias sąjungininkų oro žvalgybos nuotraukas, padarytas iš Aušvico-Birkenau keliomis atsitiktinėmis dienomis 1944 m. - įtariamo ten esančio naikinimo laikotarpio įkarštyje. masės žydų, laukiančių mirties, dalykų, kurie buvo ne kartą įtariami ir visa tai būtų buvę matoma, jei Aušvicas būtų buvęs naikinimo centras, kaip sakoma. [19]

Absurdiškos kremavimo pretenzijos

Kremavimo specialistai patvirtino, kad tūkstančiai lavonų negalėjo būti kremuojami kiekvieną 1944 metų pavasarį ir vasarą Aušvice, kaip dažnai teigiama. Didelio krematoriumo Kanadoje vadovas Ivanas Lagacé 1988 m. Balandžio mėn. Teisme paliudijo, kad Osvencimo kremavimo istorija yra techniškai neįmanoma. Teiginys, kad 1944 m. Vasarą Aušvice 1944 m. Vasarą krematorijose ir atvirose duobėse buvo sudeginta 10 000 ar net 20 000 lavonų, yra tiesiog „netikras“ ir „už tikrovės ribų“, - pareiškė jis prisiekęs. [20]

„Gasing Expert“ paneigia naikinimo istoriją

Pirmaujantis amerikiečių dujų kamerų ekspertas Fredas A. Leuchteris atidžiai išnagrinėjo tariamas „dujų kameras“ Lenkijoje ir padarė išvadą, kad Aušvico dujų išmetimo istorija yra absurdiška ir techniškai neįmanoma. Tuo metu, kai atliko egzaminą, Leuchteris buvo pripažintas svarbiausiu dujų kamerų, naudojamų Jungtinėse Valstijose nuteistiems nusikaltėliams vykdyti, projektavimo ir įrengimo specialistu. Pavyzdžiui, jis suprojektavo dujų kameros įrenginį Misūrio valstijos pataisos namuose.

1988 m. Vasario mėn. Jis atliko išsamų „dujų kamerų“ patikrinimą Aušvice, Birkenau ir Majdaneke (Lenkija), kurios arba tebestovi, arba tik iš dalies yra apgriuvusios. Prisiekęs liudijimą Toronto teismui ir techninėje ataskaitoje, Leuchteris aprašė visus savo tyrimo aspektus. Jis padarė išvadą, kad tariamos dujų išmetimo priemonės negalėjo būti naudojamos žmonių nužudymui. Be kita ko, jis atkreipė dėmesį į tai, kad vadinamosios „dujų kameros“ nebuvo tinkamai uždarytos ar išpūstos, kad nužudytų žmones, taip pat nežudant vokiečių lagerio darbuotojų. [21]

Daktaras Williamas B. Lindsey, 33 metus dirbęs Dupont korporacijos chemikas, 1985 m. Teismo byloje taip pat patvirtino, kad Aušvico dujinių dujų istorija yra techniškai neįmanoma. Remdamasis kruopščiu Aušvico, Birkenau ir Majdaneko „dujų kamerų“ patikrinimu vietoje ir savo ilgamete patirtimi, jis pareiškė: „Aš padariau išvadą, kad niekas nebuvo tyčia ar tikslingai nužudytas naudojant„ Zyklon B “[ cianido rūgšties dujos] tokiu būdu. Manau, kad tai visiškai neįmanoma “. [22]

1992 m. Kovo mėn. Žinomas Austrijos inžinierius paskelbė antraštes, kai buvo paskelbta jo parašyta ataskaita apie tariamas Vokietijos karo laiko dujų kameras. Walteris Lüftlas, teismo pripažintas inžinierius ekspertas, vadovavęs didelei inžinerijos firmai Vienoje, padarė išvadą, kad žinomos masinio žydų naikinimo dujų kamerose Aušvico ir Mauthauzeno stovyklose istorijos neįmanoma dėl techninių priežasčių. Lüftlas taip pat konkrečiai patvirtino Leuchterio išvadas apie Aušvicą. [23]

Himmleris nurodo sumažėjusį mirčių skaičių

Reaguodamos į daugelio kalinių mirtį nuo ligų, ypač šiltinės, už stovyklas atsakingos Vokietijos valdžios institucijos nurodė imtis griežtų atsakomųjų priemonių. SS stovyklų administracijos biuro vadovas 1942 m. Gruodžio 28 d. Išsiuntė direktyvą Aušvicui ir kitoms koncentracijos stovykloms. Ji griežtai kritikavo aukštą kalinių mirštamumą dėl ligų ir nurodė, kad „lagerio gydytojai turi panaudoti visas turimas priemones, kad žymiai sumažintų mirtingumą įvairiose stovyklose“. Be to, jis įsakė: „Stovyklos gydytojai turi dažniau nei anksčiau prižiūrėti kalinių mitybą ir, bendradarbiaudami su administracija, pateikti gerinimo rekomendacijas lagerio komendantams ... Stovyklos gydytojai rūpinasi, kad darbo sąlygos įvairiose darbo vietose yra kiek įmanoma pagerinta “.

Galiausiai direktyvoje pabrėžta, kad „Reichsführer SS [Heinrichas Himmleris] įsakė visiškai sumažinti mirtingumą“. [24]

Kova su liga

Pagal įsakymą Aušvico vokiečių gydytojai ėmėsi plataus masto ir intensyvių priemonių kalinių mirčiai sumažinti. Pavyzdžiui, 1943 m. Vasario 25 d. Laiške lagerio gydytojas dr. Wirthsas informavo centrinę WVHA tarnybą, atsakingą už SS koncentracijos stovyklų sistemą:

„Kaip jau buvo pranešta, po to, kai lapkritį ir gruodį šiltnamio epidemija Aušvico stovykloje buvo praktiškai nuslopinta, tarp Aušvico kalinių ir karių vėl atsirado šiltinės atvejų, kuriuos sukėlė naujai atvykstantys gabenimai iš Rytų. Nepaisant iškart taikytų atsakomųjų priemonių, visiškas šiltinės atvejų nuslopinimas vis dar nebuvo pasiektas “. [25]

Nieko to negalima suderinti su šiuo metu oficialia Aušvico naikinimo istorija.

Santrauka

Išlaikant neapykantą ir aistras praeityje galima išvengti tikro susitaikymo ir ilgalaikės taikos. Aušvico naikinimo istorija atsirado kaip Antrojo pasaulinio karo propaganda. Į visą karo laikų propagandą, išskyrus atvejį, kai neapykanta ir aistra turi būti paskutinis žodis, reikia žiūrėti kritiškai. Pats laikas objektyviau pažvelgti į šį labai polemizuotą istorijos skyrių.

Šaltiniai:

1. Niurnbergo dokumentas 008-SSRS. Tarptautinio karo tribunolo (IMT) „mėlynoji serija“, t. 39, p. 241, 261; Nacių sąmokslas ir agresija (NC&A), „raudona serija“, t. 1, p. 35; CL Sulzberger, „Oswiecim Killings at 4,000,000“, „ New York Times“ , 1945 m. Gegužės 8 d., Ir „ New York Times“ , 1986 m. Sausio 31 d., P. A4.

2. Y. Baueris, „Kova su iškraipymais“, „ Jerusalem Post“ (Izraelis), 1989 m. Rugsėjo 22 d .; „Aušvico mirtys sumažėjo iki milijono“, „ Daily Telegraph“ (Londonas), 1990 m. Liepos 17 d .; „Lenkija sumažina Aušvico mirties mokesčių sąmatą iki 1 milijono“, - The Washington Times , 1990 m. Liepos 17 d., P. A11.

3. G. Reitlingeris, „Galutinis sprendimas“ (London: Sphere [2nd ed.], 1971), p. 500–501.

4. J.-C. Pressac, Le Crématoires d'Auschwitz: La Machinerie du meurtre de mass (Paryžius: CNRS, 1993), p. 148. Taip pat žr .: M. Weber, „Nauji„ oficialūs “Aušvico istorijos pokyčiai“, The Journal of Historical Review , 2002 m. Gegužės – rugpjūčio mėn., P. 24–28.
( http://www.ihr.org/jhr/v21/v21n3p24_weber.html )

5. F. Meyer, „Die Zahl der Opfer von Auschwitz“, Osteuropa , 2002 m. Gegužė, p. 631–641. Cituojama: M. Weber, „Nauji„ oficialūs “pokyčiai Aušvico istorijoje“, The Journal of Historical Review , 2002 m. Gegužės – rugpjūčio mėn., P. 24–28.
( http://www.ihr.org/jhr/v21/v21n3p24_weber.html )

6. Ericas Conanas, „Auschwitz: La Memoire du Mal“, L'Express , 1995 m. Sausio 19–25 d., P. 54–73. Taip pat žiūrėkite: „Pagrindinis prancūzų žurnalas pripažįsta Aušvico dujų kamerų sukčiavimą“, „ Journal of Historical Review“ , sausio – vasario mėn. 1995, p. 23–24.
( http://www.ihr.org/jhr/v15/v15n1p23_Weber.html )

7. Vašingtono (DC) „Daily News“, 1945 m. Vasario 2 d., P. 2, 35. („United Press“ siuntimas iš Maskvos).

8. IMT „mėlyna serija“, t. 16, p. 529-530. (1946 m. ​​Birželio 21 d.).

9. IMT „mėlyna serija“, t. 11, p. 414-418, ir IMT, t. 33, p. 275-279 (Niurnbergo dokumentas 3868-PS [USA-819]).

10. Rupertas Butleris, Mirties legionai (Anglija: 1983), p. 235; R. Faurisson, „Kaip britai įgijo Rudolfo Hösso išpažintis“, The Journal of Historical Review , 1986–1987 žiema, p. 389–403.
( http://www.ihr.org/jhr/v07/v07p389_Faurisson.html )

11. Varšuvos žydų istorijos instituto archyvai, vokiečių dokumentas Nr. 128. Cituota: H. Eschwege, red., Kennzeichen J (Berlin [East]: 1966), p. 264.

12. Niurnbergo dokumentas Nr. 021. Niurnbergo karo tribunolo (NMT) „žalioji serija“, t. 5. p. 384-385;

13. Arthuras Butzas, „Dvidešimtojo amžiaus apgaulė“ (Chicago: 2003), p. 157–159.

14. Arno Mayer, kodėl dangus netamsėjo?: „Galutinis sprendimas istorijoje“ (Pantheon, 1988), p. 365.

15. Niurnbergo dokumentas NI-11696. NMT „žalioji serija“, t. 8 p. 606.

16. Liudijimas Toronto apygardos teisme, 1988 m. Kovo 28 d. Toronto žvaigždė , 1988 m. Kovo 29 d., P. A2; B. Kulaszka, red. „ Ar tikrai šeši milijonai mirė?“: Ernsto Zündelio  (Toronto: 1992) Kanados „False News“ tyrimo Kanadoje įrodymų ataskaita , p. 253–255.
( http://www.ihr.org/books/kulaszka/21herwaarden.html )

17. Sylvia Rothchild, red.,  „Holokausto balsai“ (New York: 1981), p. 188–191.

18. Franciszeko Piperio esė: Y. Gutmanas ir M. Berenbaumas, red., Aušvico mirties stovyklos anatomija (1994), p. 71.

19. Dino A. Brugioni ir Robert C. Poirier, „ The Holocaust Revisited“ (Vašingtonas, DC: Centrinė žvalgybos agentūra, 1979).

20. Liudijimas Toronto apygardos teisme, 1988 m. Balandžio 5-6 d. „ Canadian Jewish News“ (Toronto), 1988 m. Balandžio 14 d., P. 6; B. Kulaszka, red. „ Ar tikrai šeši milijonai mirė?“: Ernsto Zündelio (Toronto: 1992) Kanados „melagingų žinių“ tyrimo Kanadoje įrodymų ataskaita (p. 267–271).
( http://www.ihr.org/books/kulaszka/26lagace.html )

. 21. parodymus Toronto apylinkės teismo, balandžio 20-21, 1988 B. Kulaszka, ED, Ar šeši milijonai tikrai Die ?: ataskaita įrodymus Kanados "False Naujienos 'Trial Ernst ZUNDEL (Toronto: 1992), p. 354-362.
( http://www.ihr.org/books/kulaszka/33leuchter.html )
Leuchterio ataskaita (Toronto: 1988).
( http://www.ihr.org/books/leuchter/leuchter.toc.html )

22. „ The Globe and Mail“ (Torontas), 1985 m. Vasario 12 d., P. M3. Taip pat žiūrėkite: MA Hoffmanas, The Great Holocaust Trial (1995 [3 leidimas]), p. 65, 66.

23. Walteris Lüftlas, „The Lüftl ataskaita: Austrijos inžinieriaus ataskaita apie Aušvico ir Mauthauzeno„ dujų kameras ““, The Journal of Historical Review , 1992–1992 m. Žiema, p. 391–420.
( http://www.ihr.org/jhr/v12/v12p391_Luftl.html  )

24. Niurnbergo dokumento PS-2171 2 priedas. NC&A „raudona serija“, t. 4, 833-834 p.

25. Document 502-1-68, pp. 115-116, from the archives of the Center for the Custody of Historical Document Collection, Moscow. Quoted by C. Mattogno in “Die ‘Gasprüfer’ von Auschwitz,” Vierteljahreshefte für freie Geschichtsforschung, March 1998, p. 16 (and fn. 26).  Cited in: M. Weber, “High Frequency Delousing Facilities at Auschwitz,” The Journal of Historical Review, May-June 1999, pp. 4-12.
( http://www.ihr.org/jhr/v18/v18n3p-4_Weber.html )

About The Author

Mark Weber studied history at the University of Illinois (Chicago), the University of Munich, Portland State University and Indiana University (M.A., 1977). For five days in March 1988 he testified in a Toronto District Court case as a recognized expert on the “Final Solution” and the Holocaust issue.

Tolesniam skaitymui

„Oficialus Lenkijos pranešimas apie Aušvico„ dujų kamerą ““, The Journal of Historical Review , 1991 m. Vasara (t. 11, Nr. 2), p. 207–216.
( http://www.ihr.org/jhr/v11/v11p207_Staff.html )

„Pagrindinis prancūzų žurnalas pripažįsta Aušvico dujų kamerų sukčiavimą“. „Journal of Historical Review“ sausio – vasario mėn. 1995, p. 23–24.
( http://www.ihr.org/jhr/v15/v15n1p23_Weber.html )

Arthuras R. Butzas, „Dvidešimtojo amžiaus apgaulė: byla prieš numanomą Europos žydų naikinimą“ (Chicago: T&DP, 2003)

Robertas Faurissonas, „stačiatikių istorikas pagaliau pripažįsta, kad nacių dujų kameroms nėra įrodymų“, „ Journal of Historical Review“ , 1998 m. Liepos – rugpjūčio mėn., P. 24–28.
( http://www.ihr.org/jhr/v17/v17n4p24_Faurisson.html )

R. Faurisson, „Kaip britai įgijo Rudolfo Hösso išpažintis“, The Historical Review J 1986 m. Žurnalas, 1986–87 žiema (t. 7, Nr. 4), p. 389–403.
( http://www.ihr.org/jhr/v07/v07p389_Faurisson.html )

R. Faurisson, „Naujoji Jeano-Claude'o Pressaco Aušvico knyga“, „ The Journal of Historical Review“ , 1994 m. Sausio – vasario mėn. (T. 14, Nr. 1), p. 23–24.
(  http://www.ihr.org/jhr/v14/v14n1p23_Faurisson.html )

R. Faurisson, „Aušvico I dujų kamera“, „ Journal of Historical Review“ , rugsėjo – gruodžio mėn. 1999, p. 12-13.
( http://www.ihr.org/jhr/v18/v18n5p12_Faurisson.html )

R. Faurisson, „Dujų kamerų problema“, „ The Journal of Historical Review“ , 1980 m. Vasara, p. 103–114.
( http://www.ihr.org/leaflets/gaschambers.shtml )
( http://www.ihr.org/jhr/v01/v01p103_Faurisson.html )

Jürgenas Grafas, milžinas su molio kojomis: Raulas Hilbergas ir jo standartinis darbas apie „holokaustą“ (Thesis and Dissertations Press, 2001)

J. Grafas: „Kas atsitiko žydams, kurie buvo ištremti į Aušvicą, bet ten nebuvo užregistruoti?“, „ The Historical Review “ žurnalas, 2000 m. Liepos – rugpjūčio mėn. (T. 19, Nr. 4), p. 4-18.
( http://www.ihr.org/jhr/v19/v19n4p-4_Graf.html )

Barbara Kulaszka, red., Ar tikrai šeši milijonai mirė ? : Ernesto Zündelio 1988 m. Kanados „melagingų žinių“ tyrimo įrodymų ataskaita (Torontas: Samisdat, 1992).
(  http://www.ihr.org/books/kulaszka/falsenews.toc.html )

Fredas A. Leuchteris, jaunesnysis, „Leuchterio pranešimas: kaip ir kodėl“, The Journal of Historical Review , 1989 m. Vasara (9 tomas, Nr. 2), p. 133–139.
( http://www.ihr.org/jhr/v09/v09p133_Leuchter.html )

Fredas A. Leuchteris, jaunesnysis, „ The Leuchter“ ataskaita : Aušvico, Birkenau ir Majdaneko tariamų vykdymo dujų kamerų inžinerinė ataskaita (Torontas: Samisdat, 1988).
( http://www.ihr.org/books/leuchter/leuchter.toc.html )

Walteris Lüftlas, „The Lüftl ataskaita: Austrijos inžinieriaus ataskaita apie Aušvico ir Mauthauzeno„ dujų kameras ““, The Journal of Historical Review , 1992-93 žiema (t. 12, Nr. 4), p. 391–420.
( http://www.ihr.org/jhr/v12/v12p391_Luftl.html  )

Germaras Rudolfas, red., Holokausto skleidimas (Chicago: T&DP, 2003 [2-asis leidimas])

Germaras Rudolfas, Holokausto paskaitos: prieštaringai nagrinėjami klausimai (Chicago: T&DP, 2005)

Markas Weberis, „Auschwitz: dujų kamerų technika ir veikimas“ [apžvalga], The Journal of Historical Review , 1990 m. Vasara (t. 10, Nr. 2), p. 231–237.
( http://www.ihr.org/jhr/v10/v10p231_Weber.html )

M. Weberis, „Fredas Leuchteris: drąsus istorinės tiesos gynėjas“, „ Journal of Historical Review“ , 1992–1992 m. Žiema, p. 421–428.
( http://www.ihr.org/jhr/v12/v12p421_Weber.html )

M. Weberis, „Auschwitz aukšto dažnio nuotėkio įrenginiai“, The Journal of Historical Review , 1999 m. Gegužės – birželio mėn., P. 4–12.
( http://www.ihr.org/jhr/v18/v18n3p-4_Weber.html )

M. Weberis, „Nauji„ oficialūs “Aušvico istorijos pokyčiai“, „ Journal of Historical Review“ , 2002 m. Gegužės – rugpjūčio mėn., P. 24–28.
( http://www.ihr.org/jhr/v21/v21n3p24_weber.html )

M. Weberis, „Puslapiai iš Aušvico mirties registro tomų“, The Journal of Historical Review , 1992 m. Ruduo, p. 265–268.
( http://www.ihr.org/jhr/v12/v12p265_Weber.html )

M. Weberis, „Auschwitzo pasakojimo dokumentai ir nuotraukos“, The Journ