Teisinė socialinio protesto dialektika

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://www.ekspertai.eu/teisi... 2021-03-01 12:10:00, skaitė 2215, komentavo 22

Karlas Marksas – vokiečių filosofas, sociologas, ekonomistas, rašytojas, politikos žurnalistas ir visuomenės veikėjas.

Aktyvėjant įvairiems protestams įvairiuose pasaulio regionuose aktualizuojasi teisėtų ar/ir neteisėtų protestinių veiksmų problematika.

Visada prieš bet kokį protestinį bruzdėjimą nusiteikusi valdžia šioje vietoje naudoja vieną ir tą patį argumentą. Atseit, kiekvienas žmogus ar grupė žmonių demokratinėje visuomenėje turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę, bet tai pridera daryti egzistuojančių teisinių aktų bei įstatymų rėmuose. Kitaip visi protestuotojai automatiškai patampa radikalais, ekstremistais ir net „vidiniais teroristais“. Tokiu atveju jie visiškai teisėtai valdžios persekiojami ir teisiami teismuose.

Išsilavinę žmonės gerai žino K. Markso suformuluotą fundamentalią tiesą: teisė – tai įstatymiškai įtvirtinta viešpataujančios klasės valia. Teisė atsirado kartu su valstybe ir privačia nuosavybe kaip pirmųjų privatininkų, kurie kartu buvo ir pirmieji politikai, apsaugos mechanizmas. Dažniausiai tokiais jie tapdavo jėgos ar įvairiausių machinacijų pagalba. Tokia teisė visiems laikams prasilenkė su teisingumu. Iš vienos pusės tai tapo vienu iš istorijos varikliu, kita vertus- socialinės nesantaikos židiniu.

Tai yra teisė išaugo iš neteisės, ji išaugo iš ekonominės ir politinės privatininkų klasės galios. Šios klasės privilegijos tapo įstatymais, kurie turi prigimtinai „grobikišką“ pabūdį. Ir tam, kad užmaskuoti šį „negražų“ istorinį faktą, privati teisė visada pristatoma kaip visuomeninė, o be to sudėtingėjant visuomeninei struktūrai ji iš tikrųjų perėmė vis daugiau bendrų visuomenės reguliavimo funkcijų.

Deja, nuo savo prigimties atsisakyti neįmanoma, pradinis klasinis teisės pobūdis niekur nedingo. Jis tik pasidarė subtilesnis ir sunkiau apčiuopiamas. Bet vis dėlto šios gyvenimiškos tiesos išraiškas pastabūs piliečiai gali įžvelgti ir pačiame svarbiausių sisteminių įstatymų turinyje, ir jų politizuotame taikyme visuomeniniame gyvenime, ir teismų sprendimuose kokiais nors principiniais klausimais, ir Aukščiausio, Konstitucinio ar Europinio teismų išaiškinimuose politinėje praktikoje.

Dabartiniais globalinio kapitalizmo laikais visuose taip vadinamuose „civilizuotose“ kraštuose priimami įstatymai siaurinantys žmogaus laisvę, stiprinantys privataus gyvenimo kontrolę ir dar daugiau praplečiantys valdančios klasės represines galias ir galimybes. Faktiškai formuojamos teisinės totalitarinės valstybės su savotišku skaitmeniniu technokratūriniu režimu. Šios valstybės tik iš inercijos bei dėl propagandinių sumetimų vis dar vadinamos demokratinėmis. Diktatūra ir demokratija buržuazinėje visuomenėje – tai dvi vieno medalio pusės. Doktrineriškas liberalizmo teiginys - „laisvė geriau už nelaisvę“, - transformavosi į orvelišką priešingybę: „nelaisvė – tai laisvė“.

Be viso to šalia valstybinės - visuomeninės teisės formuojasi ir korporacinė-visuomeninė teisė, kuri kol kas dar nėra tinkamai formalizuota, bet jau tampa kai kuriais atvejais „teisesnė“ už esamą valstybinę jurisdikciją. Tokiu būdu neteisėta teisės prigimtis padvigubėja. Korporacijų savininkų niekas nerenka jokiuose demokratiniuose rinkimuose, bet būtent jie nustato pasaulio valdymo taisykles, įvilkdami jas į naujo teisinio normalumo rūbą.

Šioje vietoje pasibaigė ir prasidėjo istorinis neigimo neigimo ciklas. Dabartinė globalinė teisė sugrįžta į savo pradinę būseną. Nauja valstybinės-korporacinės teisės sistema vėlgi formuojasi dabar jau ne konkrečios visuomenės, o pasaulio galingųjų naudai. Dabar dar ir centras naujos postmodernistinės „neteisėtos teisės“ pamažu persikelia iš valstybinio į korporacinį lygmenį.

Naujos korporacinės-valstybinės teisinės sistemos formavimosi procesas einasi sudėtingai, kadangi apart anglosaksiško atsirado nauji galios centrai. Ir galimas dalykas, kad ateityje pasaulis susidurs su tarptautinės teisės pliuralizmo situacija. Be viso to valdžia ir korporacijos kovoje su protestuotojais ir kitamaniais dar nuolat pažeidinėja ir savo pačių sukurptus įstatymus. Teisinė sumaištis - bendros dabartinės socialinės sistemos gilios krizės atspindys, kurią bandoma suvaldyti įvairiais draudimais. Ir tai tik padidina bendrą teisinį chaosą.

Jau dabar vienose šalyse draudžiamos vienos pakraipos politinės partijos, kitose – kitos. Vienur ribojamas vienokios simbolikos naudojimas, kitur – kitokios. Tas pats ir su įvairiais interneto resursais bei žiniasklaidos priemonėmis. Žmogaus teisių klausimu vartojami dvigubi ir trigubi standartai. Politika kriminalizuojama, kriminalas politizuojamas. Vienu žodžiu, yra užvirusi tikra teisinė “košė“. Paprastas žmogus tampa visiškai beteisiu ir nuolat susiduria su teisine valdžios savivale. Ieškoti tiesos ir teisingumo tokioje sistemoje – tai kankinio kelias, kuris gali tęstis metais ir dešimtmečiais bei pasibaigti infarktu ar insultu. Iš dabartinės buržuazinės teisės minta tik politikai, teisininkai bei policininkai – pagrindiniai šios sistemos sergėtojai, saugotojai ir rėmėjai. Prie viso to dar prisideda tai, kad K. Švabo išpranašautais „Didžiojo perkrovimo“ laikais visai šiai sistemai turėtų pradėti vadovauti korporacinis elitas.

Vakarų civilizacija visad rėmėsi 3 pagrindais: privačia nuosavybe, krikščionybe bei Romos teise. Dabartinėje Europos Sąjungoje visi jie eižėja. Privačios nuosavybės instituciją apėmė erozija, nuo krikščioniškų vertybių atsisakyta ir logiškai ateina Romos teisinio paveldo eilė.

Įstatimdavystė mūsuose tapo savotišku konvejeriu ar printeriu. Įvairių valstybių parlamentai per metus štampuoja šimtus ir tūkstančius naujų įstatymų. Jiems sunumeruoti jau nepakanka nei arabiškos, nei romėniškos skaičiavimo sistemos. Įstatymų diapazonas tiesiog neaprėpiamas – nuo nacionalinio saugumo ar valstybinio biudžeto įstatymo iki kokio nors „cukraus“ ar draudžiančio rūkyti balkonuose įstatymų. O kokios, prieš ką ir dėl ko įvestos sankcijos, - nebesusigaudo tikriausiai ir patys „sankcionizatoriai“.

Teisės kiekybė neišvengiamai perauga ir į kokybę. Prie kiekvieno įstatymo tuoj pat dar atsiranda ir aibė pataisų, papildimų bei pakoregavimų. Dažnai vieni įstatymai nesuderinami su kitais, vienos pataisos prieštarauja kitoms, o viskas kartu dar ir neretai - Konstitucijai ar Tarptautinei teisei. Žiauriai naivus politikų siekis įsprausti visą žmogaus gyvenimą į įstatymų rėmus galų gale gali baigtis anti-įstatymišku susidorojimu su pačiais politikais.

Dabartinio įstatyminio jovalo sąlygomis protestuoti teisiniais metodais darosi tiesiog problematiška. Ne toje vietoje atsistoji su plakatėliu ar ne taip užrašai lozungą, ir tu jau tampi kafkiško teisminio proceso dalyviu. Tokioje situacijoje tik ir belieka statyti barikadas ir veltis į beviltiškas riaušes su pareigūnais arba deginti vegetariškas žvakutes valdžios institucijų prieigose.

Vienu žodžiu, akivaizdu, kad įstatymai taip vadinamoje „teisinėje valstybėje“ neatsiejami nuo politikos. Turime ne teisinę, o politinę valstybę. Politikai diktuoja savo valią teisininkams, o ne atvirkščiai. Rezonansiniuose teisminiuose ginčuose dažniausiai laimi pinigai ir valdžia, laimi politikai. O jeigu jie karts nuo karto ir pralaimi, tai pralaimi tik kitiems galingesniems politikams.

Visa tai reiškia, kad antiprotestinis „teisinis“ valdžios argumentas – tai gilaus egoistinio socialinio veidmainiškumo išraiška, neteisėtos teisės pateisinimas ir išteisinimas. Ir todėl gilus socialinis „neteisėtas“ protestas yra protestas prieš „neteisėtą teisę“ ir bendražmogiška prasme – teisingas ir teisėtas. Bet protestuotojai su „neteisėtos teisės“ sistema stumiami kovoti „teisėtomis’ priemonėmis, taigi, gaunasi iš esmės neteisėtai. Teisės „neteisėtumas“ ir neteisėtumo „teisė“ - tokia yra reali socialinio protesto kapitalistinėje visuomenėje dialektika.

Šis dabartinės socialinės sistemos neteisėtas ir neteisingas teisinio veidmainiškumo ratas gali pratrūkti tik vienu atveju – žlugus pačiai sistemai. Kaip ir kiekviena uždara sistema ji maitinasi vidiniais resursais. Bet pastarieji nėra begaliniai, jie visada riboti. Uždara sistema žlunga arba atėjus paskutinio vidinio resursinio perskirstymo valandai, arba išorėje atsiradus galingesnei sistemai su savo teisinėmis normomis, kuri įtraukia į savo orbitą ir aplinkines. Istorijoje dažniausiai suveikia abejų šių faktorių kombinacija.