Kunigas Juozas Deveikis: tarnaudamas Australijoje labai ilgiuosi Lietuvos

Autorius: BūkimeVieningi.lt Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/kuni... 2021-04-24 14:43:00, skaitė 473, komentavo 1

Kunigo gyvenimas  yra nuolatinis nuotykis: nuo netikėtų paskyrimų į parapijas iki vyskupo ar popiežiaus tarnystės. Būna ir taip, kad tenka palikti ne tik mylimas parapijas, kuriose daug nuveiktą ir susidraugauta su bendruomenėmis, bet iškeliauti ir iš  savo valstybės, kad gavęs paskyrimą rūpintis užsienio lietuvių bendruomenėmis galėtum tapti – viskuo visiems ir už mylimos tėvynės ribų. Vienas tokių – kadaise Klaipėdoje tarnavęs kunigas Juozas Deveikis.

Šiandien kunigas aktyviai rūpinasi Australijos lietuvių sielovada ir drąsiai teigia, kad šis gyvenimo ir tikėjimo nuotykis jam tapo geriausia gyvenimo versija.

Apie netikėtus gyvenimo vingius ir atradimus Australijoje, žemaitis kunigas Juozas Deveikis  pasakoja mūsų skaitytojams.

Esate Telšių vyskupijos kunigas, bet prieš eilę metų paskirtas LVK į Australiją, kaip šis pokytis pakeitė jūsų pašaukimą?

Kai teko studijuoti ir ruoštis kunigystei Telšių vysk. Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje niekada neteko pagalvoti, kad kada teks dirbti užsienio lietuvių sielovadoje. Kiek atmintis leidžia atminti, net dėstytojai nėra nagrinėję ar užsiminę apie pastoracijos aktualijas užsienio lietuvių tarpe.

Studijuodamas pasidžiaugdavau, kaip žmonės pamato svieto, apsigyvena svetur, išmoksta gyvai svetimą kalbą. Pagalvodavo gal būtų įdomu ir man pabūti jų vietoje. Puikiai supratau, kad baigus seminarija ir tapus kunigu darbuosiuosi kalvotosios Žemaitijos parapijose. Viena jų – Klaipėdoje.

Taip susiklostė, kad baigus seminarija teko paragauti ir pedagoginio darbo. Neįsivaizdavau, kad už pilnus pasiutimo ir išdaigų mokyklos metus reikia paragauti ir mokytojo duonos.

Prie širdies buvo ir pedagoginis darbas.

Įgijus mokytojo kvalifikacija Klaipėdos Universitete dar kažko norėjosi, dar kažką pastudijuoti, dar akirati praplėsti.

Prieš devynerius metus tuometinis Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ paklausė ar sutikčiau vykti į Australija trims metams. Netikėta buvo. Nežinomybė ir smalsumas.

Per tuos metus atsirado daugiau pasitikėjimo Dievu, pačiu savimi, ramybės. Pirmaisiais kunigystės metais labai pergyvendavau, kai kas nors nepasisegdavo. Būdavo neramu dėl to kas bus toliau. Visur stengdavausi sudalyvauti. Savaime aišku, kad ne visur spėdavau.

Gyvenimas čia Australijoje, beveik nuolatinis keliavimas pateikia situacijų kai nieko negali padaryti. Pavyzdžiui kai atidedamas skrydis ar kažkas nutiko kelyje. Supranti, kad turi būti tam tikru laiku tam tikroje vietoje ir vėluosi arba išvis negalėsi atvykti. Gali pergyventi dėl to ir nervuotis, bet tai nieko nepakeis. Tokios situacijos išmokė sakyti: „Dieve, tebūna Tavo valia, o aš dėsiu visas pastangas“.

Kokia Australiją ir lietuvių bendruomene atradote?

Australijos lietuvių bendruomenė gana veikli. Buvau nustebintas, kiek visokių organizacijų ir su tautiškumų susijusios veiklos. Pamačiau kaip užsienio lietuviai dega meilę tėvynei, diegia tą meilę atžalose per organizacijas, minėjimus, dainas, šokius, sportą, stovyklas, šventes ir malda. Ta meilė buvo kiek kitokia iki šiol nematyta.

Šalia to teko pajusti ir liūdnas nuotaikas, kad viskas eina žemyn, aktyvieji žmonės sensta, neturi sveikatos. Organizacijų narių skaičius mažėja, arba išvis nebėra narių. Viskas miršta. O jaunieji neskuba įsijungti į veiklą. Žodžiu, kartais pritrūksta optimizmo. Bet Jėzus Kristus mūsų viltis.

Per aštuonerius metus patirties galiu pasakyti, kad bendruomenes skirtinguose Australijos miestuose tai stiprėja, tai silpsta. Kaip šeimoje visko pasitaiko, taip ir Australijos lietuvių bendruomenėse.

Kuom skiriasi kunigo gyvenimas Lietuvoje ir Australijoje?

Per beveik dekada primiršau koks yra kunigo gyvenimas Lietuvoje. Tai nelengva lyginti ir beje platus klausimas.Čia kunigai vaikšto žemyn galva.

Daugiau sunaudoja degalų, mano atveju tolimi atstumai tarp lietuvių bendruomenių. Vairuoja automobilius sėdėdami priekyje dešinėje pusėje, keleivio vietoje ir važiuoja prieš eismą.

Na, čia žmonės šventesni… mažiau naudojasi Susitaikinimo sakramentu.

Kokie šios šalies ypatumai?

Kontinentas atskirtas nuo viso pasaulio. Daugiakultūris, nors iki šiol vyravo europietiška kultūra. Gali sutikti viso pasaulio gyventoju. Smagu pažinti ir pasidžiauti skirtingų kultūrų atstovais. Jei galima taip sakyti „apkeliauti visą pasaulį“.

Jei neskaičiuosim vietos gyventojų aborigenų tai šalis teturi turi tik kelis šimtmečius istorijos. Nėra nusistovėjusios gilios tradicijos.

Gyva vartotojiškumo kultūra. Trūksta ekologiškumo. Atliekų rūšiavimas opus klausimas. Dar taip neseniai atliekas gabendavo į Kiniją ar į mažiau išsivysčiusias šalis. Kadangi plotai neapgyvendinti didelį, tai galima pakeisti.

Dėl kokybės labai nesirūpina. Teko girdėti iš vietinių lietuvių pasakymus apie kokybės kriterijų. Jei daiktas yra panašus, tai pakankamai geras.

Man dar ir dabar susidurusiam su komunizmu kelia nuostaba, kaip visada buvusioje laisvoje šalyje tiek daug socializmo.

Kaip šiandien sekasi jums būti lietuvių kapelionu?

Mano pagrindinė veikla daugiausiai pasireiškia per lietuviškas Šv. Mišias, ligonių lankymą, dalyvavimą renginiuose. Kadangi esu ne vien lietuvių kapelionas, bet ir Ascot Vale parapijos vikaras ir turiu įsipareigojimų australiškoje parapijoje tai ir savo laika tenka dalinti. Užsidegimo, noru ir idėjų yra tik pritrūksta laiko.

Lietuviškose Mišiose renkasi paprastai kelios dešimtys lietuvių, karts daugiau karts mažiau.

Per didžiasias šventes būna Melburne ir virš šimto.

Pasaulį ištikusi pandemija pakoregavo veikla. Kiekvieną diena su išimtimis Šv. Mišios tiesiogiai transliuojamos per Australijos lietuvių katalikų Facebook paskyra.

Jei teks grįžti į Lietuvą, kokius pokyčius bandytumėte įdiegti?

Žinoma, kad teks grįžti į Lietuvą. Nelabai galvoju, kad Lietuvai reikalingi kažkokie pokyčiai. Mums labiau reikia įvertinti ką turime.

Su nerimu žiūriu pokyčiu mėgėjus, kurie pamena mūsų tautos paveldą, kaip ne modernu, homofobišką ir atsilikusi.

Kas nors pasigauna iš užsienio nauju dar nepatikrintu įdėjų ir eksperimentuoja, pristato kaip atnešianti nauda. O tos naudos realybėje, nė su žiburiu nerasi.

Tvirtai įsitikinęs esu, kad ir nedidelė esame tauta, bet turime ką pasiūlyti pasauliui.

 Ar pasiilgstate  Lietuvos ir ar misionierio pašaukimas jūsų nevilioja?

Labai pasiilgstu Lietuvos, jos grožio įvairiais metų laikais, ypač šiuo pandemijos metu. O misionieriumi ir taip esu, nes darbuojuosi Australijos lietuvių katalikų misijoje. Vienas iš pavadinimu.

 Kodėl jums svarbu būti kunigu?

Man pirmiausia svarbu būti žmogumi. O kunigu būdamas jaučiuosi laimingas.

Parengė Mindaugas Jonušas