Amerikonai nebuvo Mėnulyje: taip pareiškė astronautas J. Sernanas
Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2021-05-06 17:08:00, skaitė 4256, komentavo 37
Kas nesate girdėję, susipažinkite su su „Apollo 17“ vado Judžino Sernano 2012 metais padarytu pareiškimu garsiausio amerikiečių astronauto - Neilo Amstrongo laidotuvėse, kuris pasak NASA legendos, tariamai buvo pirmasis žmogus, nužengęs ant Mėnulio paviršiaus.
Šiame laidotuvių ceremonijos metu padarytame pareiškime, J. Sernanas paaiškina, kodėl pilotuojami skrydimai į Mėnulį yra neįmanomi ir kodėl astronautai apie tai tylėjo. Taigi, jis taip ir pasakė:
"400 tūkstančių amerikiečių, pasiaukojamai atsidavusių šiam tikslui, buvo ta galinga intelektualinė jėga, kuri stovėjo už šio grandiozinio projekto įgyvendinimo. Tačiau jie nežinojo, kad šio projekto neįmanoma įgyvendinti. Astronautai buvo šaunūs vaikinai,tačiau jie skraidė tik virš Žemės. Jie nenorėjo, kad 400 000 specialistų, dirbusių "Apollo" projekte nusiviltų sužinoję, kad šio projekto įgyvendinti neįmanoma.
Ne vienas žmogus niekada nėra kirtęs Van Aleno juostos ir nebuvo atsidūręs už jos ribų. Taip, amerikiečiai skrido į Mėnulį, bet tik be žmonių. Rusai taip pat siuntė automatinius aparatus į Mėnulį, kad jie padėtų ten lazerinius atšvaitus ir surinktų dirvožemio mėginius. Mes galime surinkti daug informacijos apie Mėnulį siųsdami į ten nepilotuojamus Mėnulio zondus. Bet kada pradėsime ten siųsti žmones, tada sužinosime daug dalykų, apie kuriuos net neįtarėme “.
Reikia pasakyti, kad astronautas Judžinas Sernanas taip pat buvo erdvėlaivio „Gemini 10“ vadas ir kaip pilotas skrido erdvėlaiviuose „Apollo 10“ ir „Apollo 16“, todėl jam netrūko patirties skraidant Žemės orbitoje. Žinoma, daugiau jis negalės mums apie tai ko nors dar pasakyti, nes mirė 2017 metais.
Manoma, kad būtent šis pripažinimas yra „bandomasis burbulas“, pasiteisinant NASA Mėnulio aferoje, tai yra valdantysis USA šūdelitis su tam tikromis išlygomis yra pasirengęs pripažinti patį pasaulinio masto apgaulės faktą, paaiškindamas tai lyg savo „geriausių ketinimų“ dvasios apturėti. Kadangi jie supranta, kad melas apie „amerikonus Mėnulyje“ palaipsniui lenda į paviršių, kaupiasi faktų masyvas, prieštaraujantis šiai Mėnulio mitologijai.
Bet juk vis dar yra beveik visi tie Marso kvazi-pseudo-roveriai, kurie važinėjasi visai ne Marse. Ir ši istorija visai nėra iš praeities, tai yra apgaulė, vykstanti tiesiog dabar. Todėl Sernanas ir kalba apie automatinius aparatus ir remiasi rusų patirtimi.
Kaip žinoma, pirmasis mažasis roveris „Sojourner“ neva važinėjosi po Marsą nuo 1997 metų liepos 4 iki rugsėjo 27 dienos. Ir tai yra vienintelis aparatas, kuriuo, nors ir labai pritempiant, dar galima būtų patikėti. O po to prasidėjo jau nemokslinė fantastika. Tada buvo du identiški NASA „Mars Exploration Rover“ programos roveriai:
"Spirit" (Dvasia) - nuo 2004 metų sausio 4 iki 2010 metų kovo 22 dienos;
"Opportunity" (Galimybė) - nuo 2004 metų sausio 25 iki 2018 metų birželio 10 dienos.
Štai tokios vat chrenovinos, kuriuos nuleidžiamos ant Marso paviršiaus tokiu , atsiprašant, "keliamuoju kranu" su raketiniais varikliais, purškiant iš jų 2000 C karščio leipsnos sroves:
Oficialiai aparatas „Spirit“ turėjo išdirbti Marse 90 dienų - tariamai atidirbo 2210 parų. Kažkas ten NASA visiškai prarado realybės pojūtį. Dar blogiau - kad jo dvynys „Opportunity“ iš vis “išdirbo” 14 metų.
Sernanas savo kalbą sakė 2012 metais, kada "Spirit" jau buvo nudvėsęs, tačiau „Opportunity“ tęsė darbą jau 8 metus. Bet kuris padorus techninis specialistas šiam laikui jau aiškiai supranta, kad tai Marso paviršiuje yra nerealu, kad amerikonai meluoja, o tai reiškia - Marse nėra jokių marsoverių. Ir štai čia - Sernanas tarsi pripažįsta, kad Mėnulyje nebuvo amerikonų, buvo tik automatiniai aparatai. Tai turėtų nukreipti dėmesį nuo feikų su marsoveriais ir tarsi įkvėpti pasitikėjimo tame, kad štai jau automatus gaminti USA išmoko.
Tai tokia taktika - prisipažinti tik iš dalies ir tik tai, kas buvo seniai, siekiant nuslėpti tai, apie ką yra meluojama dabar. Kaip ten sakė Klintonas - „taip, institute aš rūkiau žolę, bet neužsitraukiau“.
Dabar žiūrėkime toliau - temperatūra Marso paviršiuje siekia -125 (minus) laipsnių Celsijaus. Teigiama, kad dviejų ličio jonų baterijų, kurių kiekvienos talpa yra 8 Ah, ir visos elektronikos, šildymas atliekamas nuo aštuonių radioizotimoų šildytuvų. Tačiau yra žinoma, kad amerikonų naudojami radijo izotopų šildytuvai išskiria tik 1 vato šiluminę galią, iš viso 8 vatus. Tai niekingai mažai šildymui, esant minus -125 laipsnių temperatūrai.
Elektrinis baterijų šildymas tomis pačiomis baterijomis naktį, kai nėra energijos iš saulės baterijų - tai taip pat pasakos, nes 8 Ah x 2 x 3,7V = 59,2Wh (vatvalandės), naktis trunka apie 10 valandų, mažiau nei po 6W valandai idealiausiu atveju (baterijos yra visiškai įkrautos ir per daug darbo metų nedegradavo) - tai vėlgi yra visai ne rimta.
Misijos „Mars Pathfinder“ „Sojourner“ roveris (tai tas pats, kuris dydžio buvo sulyg batų dėžutės) naudojo vieną 40 Ah talpos ličio bateriją. Jau ši sistema jau buvo abejotina, tačiau teoriškai 40 x 3,7 = 148 vatvalandžių galėjo pakakti tokiam mažam aparatui prasėdėti naktį, kaitinant tik pačią bateriją ir jos valdiklį. Bet 185 kg sveriančių "Spirit" ir "Opportunity“ netgi su tiek energijos neprišildysi. O jie turėjo MAŽIAU energijos, o ne daugiau. Prie viso to, jei šildyti tik akumuliatorių - likę komponentai prie -125 laipsnių Celsijaus ilgai nepratemps. Visiškai akivaizdu, kad su tuo ir buvo susijęs 90 dienų aparato gyvavimo terminas.
O ką jie mums pasakoja ? Nemokslinę fantastiką.
Beje, štai čia yra šiek tiek iš NASA apie svorio paskirstymą „Spirit“ ir „Opportunity“ misijoms:
Skridimo modulis 243 kg, 9įskaitant 50 kg degalų0
Šiluminės apsauginis ekranas 78 kg
Galinis ekranas ir parašiutas 209 kg
Nusileidimo platforma 348 kg
Iš viso 878 kg
Marsoveris 185 kg
Bendra masė 1063 kg
Kadangi sekančios "Curiosity" (Smalsumas) ir "Perseverance" (Atkaklumas) misijose naudojama ta pati skridimo ir tūpimo schema, galite naudoti panašumo principą ir perskaičiuoti komponentų masę, remiantis marsoverio mase.
"Perseverance" sveria 1025 kg - 5,54 karto daugiau nei „Curiosity“. Tai reiškia, kad modulis su marsoveriu (tai yra naudingoji apkrova, kurią raketa turėjo iškelti ir pasiųsti skristi link Marso trajektorija - o ji yra didesnė nei GSO, geostacionarinė orbita), turėjo sverti beveik 6 tonas.
Štai oficialios šios misijos paleidimo nuotraukos:
Matome „Atlas V“ raketą su keturiais šoniniais greitintuvais. Tai 500 serijos raketa, speciali 541 tipo (plius vienas RD-180 variklis "Made in Russia"). Ši raketa į GSO gali iškelti ne didesnė kaip 3 530kg svorio naudingąjį krovinį.
Galima pasakyti dar daugiau - „Atlas V“ raketos modelių eilėje apskritai nėra modifikacijų, kurios galėtų iškelti 6 tonų svorį GSO. Galingiausia modifikacija yra 551, ji iškelia 3850 kg naudingo krovinio į GSO, ir tai viskas. Ir nuotraukoje - aišku, ne ji, nes 551 turi 5 kietojo kuro greitintuvus, ji atrodo kaip rusiškas „Proton“, aplink visą ratu tokie cilindrai.
Tai reiškia, kad su ta raketa, kuri oficialiai buvo paleista 2020 metų liepos 30 dieną, neįmanoma buvo pasiųsti "Perseverance" link Marso.