Išskirtinis paramedikės interviu: begalinis stresas, nepakeliamas krūvis ir baimė dėl savo gyvybės

Autorius: Mindaugas Jonušas Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/issk... 2021-05-14 10:57:00, skaitė 791, komentavo 4

Pandemijos  siautėjimo epicentre atsidūrę greitosios medicinos pagalbos medikai   vieni iš pirmųjų susidūrė su korona viruso infekcijos reiškiniais. Pasikeitė greitosios pagalbos medikų  apranga, padažnėjo iškvietimų skaičius, padaugėjo nerimo iš pradžių reikėjo susiorientuoti, ko griebtis, kai liga nepažįstama. Taigi  medikai susidūrė su retu, klastingu reiškiniu, kuris jau įrašytas į šio šimtmečio medicinos istoriją.

Kada nors apie COVID -19   skaitys iš knygų, domėsis studijuodami archyvinius šaltinius. O šiandien medikas patiria nuovargį, tvankumą dėl neįprastos aprangos, rizikuoja savo ir savo artimųjų sveikata. Apie tai, kaip pasikeitė pirmo ir dabartinio karantino darbo krūviai,  su kokia realybę susiduria medikai ir kuo skiriasi Covidas nuo Gripo kalbamės su Vilniaus GMP paramedike Neringa Urbanaviče.

Kodėl jūs pasirinkote paramediko darbą? Kaip jūs vertintumėte savo  veiklos kryptį?

Jau būdama dvylikos metų žinojau, kad užaugusi dirbsiu darbą susijusį su medicina. Studijuodama kineziterapiją įsidarbinau Respublikinės Vilniaus Universitetinės ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje registratore. Tame darbe artimiau susipažinau su greitųjų darbu, greitosios pagalbos darbuotojais.

Visada rasdavome kuo pasidžiaugti ar pasiguosti. Taip vieną kartą manęs paklausė ar nenorėčiau įgyti paramediko specialybės ir dirbti greitojoje. Tuo metu tokia galimybė buvo tik Kaune. Jau bedirbdama kineziterapeute nusprendžiau, kad gal visgi reikėtų pabandyti, nes jaučiau trūkumą ekstremalių situacijų, kur viskas sprendžiamas čia ir dabar.

Įgijusi paramediko specialybę, tuo metu nesant laisvų darbo vietų Vilniaus miesto greitojoje, pradėjau ten savanoriauti, laisvu nuo darbo laiku. Vėliau įsidarbinau. Tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Šiuo metu Utenos kolegijoje studijuoju bendrosios praktikos slaugą, siekiant gauti skubiosios pagalbos specialisto licenciją ir vadovauti brigadai.

Paramedikas, tai toks specialistas, kuris, gali dirbti tiek vienas, tiek komandoje. Dirbdamas vienas paramedikas turi vadovautis SAM priimtu įsakymu dėl paramedikų kompetencijų normų. Ne viską galime daryti be mediko leidimo, jei mediko nėra šalia, turime susisiekti su vyr. gydytoju ir gauti leidimą kai kuriems veiksmams atlikti. Esant kritiniams atvejams teikiama pagalba siekiant stabilizuoti paciento būklę kol atvyks kita brigada.

Labai džiugu, kai vieno GMP  automobilio komandoje yra skubiosios pagalbos specialistas arba gydytojas, vairuotojas paramedikas ir trečias asmuo paramedikas. Tokiu atveju, mes galime užtikrinti profesionaliausią pagalbą laiko ir efektyvumo atžvilgiu, kas esant kritinėm būklėm ypatingai svarbu pacientui. Gaila, bet šiuo metu, o ypač Lietuvos periferijoje, tokių brigadų labai mažai arba išvis nėra.

Kokių savybių reikalauja jūsų profesija?

Šiai profesijai labai svarbu atsakingumas, gebėjimas ir noras mokytis, tobulėti, vertinti save kritiškai, mokytis iš nesėkmių ir džiaugtis pergalėmis. Staigi reakcija, gebėjimas dirbti komandoje ir greitai orientuotis situacijoje, bei ypač svarbu empatiškumas.

Ką galėtumėt papasakoti apie įrangą, jos pastebėtus pokyčius ir kaip kintanti technika turi įtakos?

Noriu tikėti, kad visos Lietuvos GMP  turi naujausią ir puikiausią įrangą darbo efektyvumui, kuri ne tik padeda gelbėti žmonių gyvybes, bet ir palengvina medikų darbą. Šiuo metu esame greitosios pagalbos automobiliai, o ypač reanimobiliai, kuriame aš ir dirbu, aprūpinti visa reikalinga įranga, ne tik gyvybe gelbstinčia ir palaikančia,  traumų metu gelbėjančia pacientą nuo tolimesnių pasekmių, bet ir ilgesniam paciento transportavimui skirta įranga.

Kaip pakito jūsų veikla pandemijos pradžioje ir ar pokyčių grandinė tęsiasi?

Pandemijos pradžioje, kaip ir visoje Lietuvoje, jautėsi pasimetimas, nežinomybė. Nebuvo viskas gerai sustyguota ir išaiškinta kaip viskas vyks. Pacientai buvo pasiskirstė į dvi barikadų puses, „nėra to covido“, nors ir duso, bei vyraudavo visi kiti simptomai, kiti iškart vos sukarščiuodavo, kviesdavo GMP , patys sau nusistatę diagnozę, kad jiems covid.

Labai trūko šeimos gydytojų ir pacientų komunikacijos, paaiškinimų pacientams, kada reikėtų kviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau manau tam įtakos turėjo, tokia netikėta pandemija visame pasaulyje, bei žiniasklaidos pastoviai askaluojama baimė, niūrios naujienos, bei prognozės.

Įvykus antrajai covid bangai, mes medikai, jau buvome geriau pasiruošę, viskas vyksta sklandžiai, aiškiai, ramiai, o ir skeptikų pacientų ženkliai sumažėjo, nes dauguma turi pažįstamų, kurie sirgo lengvesne, sunkia ar net mirtimi pasibaigusia forma.

Todėl pagaliau nesijaučiame ir neesame net į akis, vadinami avimis, parsidavėliais, kad mums buvo sumokėta, kad skleistume melagingą informaciją apie covid.

Kaip veikia edukacija masinių informavimo priemonių pagalba, kaip keičiasi pastaruoju metu susirgusių asmenų ir anksčiau sirgusių elgesys apskritai ir bendraujant su medikais?

Labai trūko, o ir dabar trūksta tikslingos, mokslinės, bet žmonėms suprantama kalba pasiškintos informacijos per žiniaskaidą, internetinius portalus, televiziją. Pirmiausia apie tai, koks tai virusas, kokie simptomai, kokios galimos išeitys, kokios galimos komplikacijos.

Taip pat trūksta informacijos apie skiepus. Žmonės negaudami tikslios informacijos iš patikimų šaltinių, ją susiranda antikoroninkų, antivakserių puslapiuose, kurie labai efektyviai naudojasi įsibaiminusiais, nežinomybėje esančiais piliečiais.

Tačiau norėčiau pasidžiaugti, kad vis daugiau Lietuvos piliečių suvokia situaciją, gerbia medikus ir yra nuoširdžiai dėkingi už suteiktą pagalbą. Tai matome net iš jų akių, nes kartais ir gero žodžio jie neturi jėgų pasakyti.

Kokios patirtys labiausiai įstrigo į atmintį?

Tokių patirčių buvo labai daug, bet viena tokia viduryje pandemijos įkarščio, įstrigo ilgam. Maždaug vienuolika gmp automobilių stovėjome prie Santaros klinikų infekcinio priėmimo, laukdami eilėje, kol galėsim atiduoti savo pacientus, Santaros medikai sukosi kaip bitutės, stengdamiesi, kuo greičiau priimti pacientus, bet jau ir fiziškai tai buvo nebeįmanoma, kiekvienam reikia apžiūros, dėmesio, o mes visi per racijas išgirdome, kad galbūt, kuri nors brigada greit atsilaisvins, nes prie Žaliųjų ežerų, griovyje guli moteris, galimai be sąmonės, kol atvyks kita artimiausia laisva brigada, prarandamas svarbus laikas.

Na o mes savo pacientų iš mašinų juk neišvarysim, daugumai tiekiamas deguonis ir kiekvienas pacientas yra svarbus. Tas bejėgiškumo jausmas ir buvo pats skaudžiausias…

Virusai mutuoja, ar keičiasi COVID-19  požymiai, ligos eiga, gydymas, slauga?

Viruso mutacijos, bent mes, gmp medikai nepastebėjome, nes mūsų darbas kuo skubiau suteikti pagalbą ir transportuoti pacientą į atitinkamą medicinos įstaigą, tolimesniam ištyrimui ir gydimui.

Atvykę pas pacientus, mes įvertiname objektyvius duomenis (AKS, pulsą, ypatingai svarbią saturaciją, tai yra deguonies kiekį kraujyje, jeigu reikia užrašome kardiogramą), susirenkame anamnezę, ar galėjo turėt kontaktą, kokiomis ligomis serga, kokius medikamentus vartoja ir pan.

Dažno, covid sergančio paciento deguonies kiekis kraujyje būna mažiau normos, kartais kritiškai mažai, tokiu atveju pirminis ir geriausias vaistas yra per kaukę tiekiamas deguonis, tolimesnį gydymą, taiko ligoninėje.

Dauguma pacientų skundžiasi dusuliu, net pokalbio metu, gerklės skausmu, skonio kvapo praradimu, stipriais galvos skausmais, labai aukšta temperatūra, sausu kosuliu, dideliu bendru silpnumu, pykinimu, viduriavimu, bėrimu. Kartais pacientas išsako tik kelis nusiskundimus, kartais net visus išvardintus.

Jaučiasi tikrai blogai ir ne kartą teko girdėti, tokius pacientų žodžius : „netikėjau šiuo virusu, ne kartą sirgau gripu, plaučių uždegimu, bet, kad taip blogai būtų, niekada negalėjau įsivaizduoti…”. Mums belieka tik padėti pacientui ir tikėtis, kad jis pasveiks ir galbūt kitam skeptikui pasakys, kad ne visi perserga lengva forma.

Kokios problemos labiausiai neramina paramedikus?

Esant pandemijai ir dideliems covid sergančių pacientų skaičiams, gmp brigadų skaičius nekito, todėl krūvis tapo labai didelis, nes kitos ūmios ligos, traumos niekur nedingo. Beje dabar mano žiniomis yra sukomplektuota viena covid mašina, kuri dirba darbo valandomis.

Svarbūs yra visi pacientai, todėl pagalba turi būti suteikta visiems, kam tikrai jos reikia. Būdavo tokių budėjimų, kad ketvirtadalis Vilniaus greitųjų vežiodavo vien tik covid patvirtintus ar galimai sergančius pacientus, tuo tarpu kitiems kolegoms, tekdavo aptarnauti visus kitus kvietimus.

Dažnai vargina pacientus, o ir mus, tai, kad atvežus pacientus į Santaros klinikų infekcinį priėmimą, ten atlikus triažą, padarius visus reikalingus tyrimus ir nustačius labai dažnu atveju dvipusę pneumoniją įtakota covid 19 viruso, daugumai pacientų reikalinga hospitalizacija.

Tada ir vėl kviečiama greitoji pervežti pacientus į Vilniaus miesto klinikinę ligoninę arba jos filialą hospitalizacijai ir gydymui. Tai ypatingai išvargina pacientą, eikvoja finansinius resursus. Norisi tikėti, kad gal kažkada bus priimtas optimalesnis sprendimas.

Kaip atpažinti, kad pacientas serga arba galimai serga covid?

Kaip ir minėjau ankstesniame komentare dauguma pacientų skundžiasi dusuliu, net pokalbio metu, skonio kvapo praradimu, gerklės skausmu, stipriais galvos skausmais, labai aukšta temperatūra, sausu kosuliu, dideliu bendru silpnumu, pykinimu, viduriavimu. Auskultuojant plaučius, dažniausiai jokių karkalų neišklausome.

Ką norėtumėte patarti žmonėms, kaip jie turėtų elgtis, kad išvengtų infekcijos?

Svarbiausia aišku – asmens higiena. Kuo dažniau kruopščiai plautis rankas, neliesti rankomis veido, čiaudyti, kosėti į vidinę alkūnės pusę. Jaučiant bet kokius virusinius simptomus, neiti į darbą, viešas vietas. Ir be abejo – vakcinacija. Norint suvaldyti pandemiją, turi būti kuo daugiau paskiepytos arba persirgusios, antikūnų turinčios visuomenės.

Gripas ir covid ?

Nors gripo ir covid 19 infekcijos simptomai ir yra labai panašūs, o viena iš dažniausiai pasitaikančių komplikacija yra pneumonija, tačiau pagal užsikrėtimų ir mirčių skaičių covid infekcija ženkliai lenkia gripą. ULAC duomenimis nuo gripo 2019-2020 metais mirė 11 asmenų, tuo tarpu nuo covid infekcijos šiai dienai yra mirę 4059 asmenys.

Todėl nederėtų covid infekciją vadinti paprastu gripu, o ir komplikacijos persirgus skiriasi.  Be pneumonijos, širdies ir kraujagyslių, neurologinių susirgimų, pacientam išsivysto organų funkcijų nepakankamumas, ypač pavojingi kraujo krešėjimo sutrikimai.

Kaip jūs apibūdintumėte paramediko darbą pandemijos metu ir ar jau matyti šviesa tunelio gale?

Visų medikų darbas šios pandemijos laikotarpiu yra žymiai sudėtingesnis, pavojingesnis. Apsauginiai kostiumai, pilna amunicija nėra nei labai patogi nei komfortiška. Vasarą be galo karšta, žiemą lauke šalta, o būnant pas pacientus namuose sukaistama ir išėjus į lauką peršalama. Taip daug kolegų ne tik persirgo covid infekcija, bet ir sirgo įprastomis peršalimo ligomis.

Visgi norisi tikėti, kad yra šviesa tunelio gale, o ją  turime matyti visi, kitaip net negalėtume dirbti tokio darbo. Mes, medikai esame optimistai, visada, net ir beviltiškiausiomis akimirkomis tikimės geriausio. To norėčiau palinkėti visiems Lietuvos žmonėms – optimizmo, viskas bus gerai.

Mindaugas Jonušas