Nikolajus Ostrovskis - rašytojas, virtęs plienu

Autorius: Kristoferis Voiška Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/kris... 2021-09-30 13:54:00, skaitė 1242, komentavo 26

Nikolajus Ostrovskis - rašytojas, virtęs plienu

Šiandien, brangūs draugai, turime labai įdomų jubiliejų: sueina lygiai 115 metų, kaip 1904 m. rugsėjo 29 d. gimė tarybinis rusų rašytojas NIKOLAJUS OSTROVSKIS. Pagarsėjo jisai kultiniu tapusiu, į daugumą pasaulio kalbų išverstu ir ne sykį ekranizuotu* romanu, „KAIP GRŪDINOSI PLIENAS“, – kurio pagrindinis herojus – dabarties rytų Ukrainoje nepasiturinčių darbininkų šeimoje gimęs ir augęs jaunuolis Pavelas Korčiaginas, tampa dramatiškų 1918-1922 m. Rusijos pilietinio karo įvykių dalyviu, Raudonosios armijos kariu, naujosios Tarybų šalies kūrėju.

Nors gabus ir mokslui, ir literatūrai, Pavelas tepabaigia kelias pradinės mokyklos klases. Nuo mažens jam tenka užsidirbti pragyvenimui. Ir, išėjęs „į žmones“, savo kailiu patiria tą išnaudojimą, nelygybę ir neteisybę, su kuriuo susidurdavo XX amžiaus pradžios darbininkai. Istorijos sūkurys Pavelą įtraukia staiga, netikėtai, buvusios Rusijos imperijos žemėse kariaujant baltiesiems ir raudoniesiems. Vieniems – gynusiems senąją, dvarininkų ir kapitalistų (įmonininkų, bankininkų) santvarką, kuriuos rėmė ir užsienio (Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos) kariuomenės bei pinigai. Ir kitiems, kovoje už naująją darbininkų ir valstiečių respubliką, vienui vienintelę Rusiją pakėlusiems į mūšį prieš visą to meto „civilizuotąjį pasaulį“. Korčiaginas įtiki komunistine idėja. Idėja, kad žmogus žmogui – ne vilkas, o bičiulis, draugas ir brolis; idėja, kad žmogus – daugiau nei mėsgalis ar „geismų mašina“, kad žmogus ne gamtos ar ekonomikos vergas, bet ir savo aplinkos, ir savo paties šeimininkas, tikrasis šio pasaulio stebuklų kūrėjas, kurio dvasios kūrybinė galia – beribė… Ir Korčiaginas tiek mūšiuose, tiek alinančiuose lauko darbuose bei žygiuose kaunasi – ne dėl pinigų, ne dėl šiltos vietelės ir, pagaliau – ne dėl šlovės: jis kaunasi už Idealą, už Teisybę, už Rojų žemėje! Už tai Korčiaginas nebijo nei kentėti, nei numirti. Ir šiai kovai paaukoja visą savo jaunystę, visą savo sveikatą… Jam diagnozuojama nepagydoma liga, atimsianti iš jo net galimybę vaikščioti… Tačiau jisai negali susitaikyti su mintimi, kad nustotų gyventi, nustotų veikti, nustotų kovoti už tai, kuom dega visa jo siela, kuom dega visa jo širdis… Ir, nepaisant visko, Korčiaginas kimba į mokslus, kad įgytų tai, ko neįgijo paauglio metais ir kad, tai įgijęs, vardan revoliucijos galėtų dirbti protinį kūrybinį darbą. Pasikaustęs tiek savąsias istorijos, tiek filosofijos, tiek literatūros žinias, Korčiaginas imasi visą jo biografiją apvainikuosiančios, jo gyvenimą galutinai įprasminsiančios užduoties: parašyti knygą apie savo gyvenimą, savo kovą, kaip pamokomą pavyzdį jaunimui. Ir tą knygą jis pavadina „KAIP GRŪDINOSI PLIENAS“…

Šis pavadinimas kyla iš štai tokios esminės knygos scenos: būrys komjaunuolių kasa žemę tiesiamam geležinkeliui… Kasa prie žvarbių orų, tevalgę vien rūpią juodą duoną, tegėrę vien vandenį… Ir kasa skubėdami, kasa iš paskutiniųjų jėgų, žinodami, kad jų darbo sėkmė – tai žūtbūtinis reikalas tūkstančiams žmonių: artėjant žiemai, be malkų likusiems vietinio miestelio gyventojams gresia mirtis nuo šalčio. Ir tiktai naujas geležinkelis, sujungsiantis juos su aplinkiniu pasauliu, galėsiąs laiku aprūpinti juos fiziniam išgyvenimui būtinu kuru. Geležinkelį tenka tiesti rekordiniu greičiu. O darbininkų trūksta – daugelis, bijodami dėl savo kailio, „nusiplauna“. Bet į talką savanoriškai stoja komjaunuoliai (tarp jų – ir Pavka Korčiaginas). Ir griebiasi darbo – visiškai negailėdami savęs, savo sveikatos… Taigi, šnekamoje scenoje jie dirba – ir jų darbą stebi du revoliucijos bei pilietinio karo ugnyse išmėginti vyresnieji jų vadovai: Tokarevas ir Žuchrajus. Ir Žuchrajus – vyresnysis Korčiagino draugas bei mokytojas, žvelgdamas į juos visus, Tokarevui taria: „Mitingas nereikalingas. Čia nėra ko agituoti. Tiesą, Tokarevai, tu pasakei, kad tai auksas – ne žmonės. ŠTAI KUR GRŪDINASI PLIENAS.“ Iš tiesų: ir mūšių laukuose, ir kolektyviniame – ne tik bendro reikalo, bet bendro tikėjimo įkvėptame darbe – grūdinasi plienas. Žmogus įveikia, perauga ne tiktai savo aplinką ar josios apribojimus – jisai įveikia, jisai perauga save patį. Perauga į kitą, aukštesnę, kokybę, tampa (anot Sent Egziuperi) – Žmogumi iš didžiosios raidės… Korčiaginas – grynas šito pavyzdys: nei priešai, nei vargas, nei netektys, nei išdavystės, nei netgi pakirsta sveikata – niekas negali palaužti jo dvasios, NES TASAI PLIENAS IR YRA DVASIA!

Bene įtikinamiausia aplinkybė, kad Korčiagino istorija – tai paties rašytojo istorija, kadangi „Kaip grūdinosi plienas“ faktiškai yra N. Ostrovskio autobiografija. Tad Korčiaginas – ne sufantazuotas romantinis herojus, bet visiškai realus, istorinis asmuo. Dar daugiau: Korčiaginas – tai tipažas, tai bolševizmo – to unikalaus, XX amžiaus pradžios Rusijoje kilusio fenomeno, jungusio ir europietiškąjį marksizmą, ir revoliucinės rusų inteligentijos, ir ilgaamžes, nuo pravoslavų tikybos neatsiejamas mesianistines rusų liaudies tradicijas į vieną visumą – įsikūnijimas. Korčiaginas, taigi, Ostrovskis – tai Kovotojo pavyzdys, ant kurio augo tarpukario tarybinis jaunimas. Jaunimas, stodavęs į eiles dėl teisės aplankyti patį Rašytoją ligos patale. Jaunimas, kuris 1941-1945 m. Didžiajame Tėvynės kare taipogi negailėjo nei sveikatos, nei gyvybės, kuris vienintelis tesugebėjo parklupdyti pikčiausiąjį žmonijos priešą – nacizmą.

Jis – šis puikusis didvyrių jaunimas – auklėjosi ir buvo auklėjamas šiais Korčiagino žodžiais: „Brangiausia, ką turi žmogus, – gyvenimas. Jis duodamas jam vieną kartą, ir išgyventi jį reikia taip, kad nebūtų geliamai skaudu dėl tuščiai gyventų metų, kad nedegintų gėda dėl niekšiškos ir smulkmeniškos praeities ir kad mirdamas galėtum pasakyti: visas gyvenimas ir visos jėgos buvo atiduotos tam, kas gražiausia pasaulyje, – kovai dėl žmonijos išvadavimo…“ Taigi: išvadavimo. „Iš skurdo. Iš purvo. Iš ašarų. Iš pažeminimo. Iš atsilikimo. Iš socialinio ir iš nacionalinio pavergimo. Iš prietarų. Iš nacionalinio ribotumo ir iš šovinistinio pasipūtimo. Iš ledinio egoizmo. Ir iš šilto, glebaus miesčioniškumo.“ Taip rašys lietuvių poetas Eduardas Mieželaitis. Pabrėždamas, kad visa tai – dėl aukščiausių kūrybinių galių pažadinimo kiekviename žmoguje. O tai, galų gale, ir yra tikrasis komunizmo tikslas…

Tiesa, paskesnėje, pavargusioje ir „konvergencijos“ (suartėjimo) su kapitalistiniu Vakarų pasauliu keliu pasukusioje chruščiovinėje-brežnevinėje tarybinėje visuomenėje, atseit, „brandaus“ socializmo (o iš tiesų: sąstingio ir vidaus puvimo) visuomenėje, Korčiaginas tapo jei ne karikatūra, tai vien televiziniu herojumi arba šablonu, kliše, kuria mažai kas tetikėjo ir dar mažiau kas – iš tiesų gyveno… Vėlyvajam, buržuazinio komforto troškusiam TSRS elitui, Korčiaginas nebuvo parankus. Dar neparankesnis jis dabar, šių dienų vartotojiškoje visuomenėje. Joje „auksinis“ elito jaunimėlis mokomas taip vadinamo „verslumo“ bei „lyderystės“ (t. y., meno apgaudinėti, išnaudoti). Tuo tarpu likusieji rengiami, kad klusniai aptarnautų pastaruosius, laisvalaikiu „patūsindami“, kad taip nusileistų garą ir tęstų beprasmį judėjimą prakeiktajame dirbk-pirk-mirk rate… Tai kurgi, kam gi čia reikalingi tokie kaip Korčiaginas?.. Netgi Rusijoje, nežiūrint Ostrovskio reikšmės rusų literatūrai, „Kaip grūdinosi plienas“ yra išimtas iš mokyklinių programų. Bet knygynuose naujus romano leidimus vis tiktai atrasi. Tuo tarpu Lietuvoje tiek „Korčiagino“, tiek „N. Ostrovskio“ vardai jaunimui visiškai nieko nesako. Nes, kartu su visu tarybiniu prasmių lauku, jie tiesiog buvo ištrinti iš masinės sąmonės…

Ir iš tiesų: kame čia bėda? Retoriškai klausiau: kurgi, kam gi reikia Korčiagino? Nes jei imu apie jį rašyti, jei miniu N. Ostrovskio 115-ąsias metines, vadinasi – manau, kad visgi reikia… O taip manau, kadangi miesčioniškas vėlyvojo tarybmečio ištižimas ir jį sekęs Tarybų Sąjungos, o su ja – ir pačio komunizmo (kaip pasaulinio-istorinio faktoriaus) išardymas – tiek Rusijai, tiek Lietuvai, tiek visai žmonijai pernelyg brangiai kainavo… Kaip suprasti? Netekę TSRS, netekome nors ir labai netobulos, nors ir labai ydingos, bet visgi realios alternatyvos kapitalizmui. Alternatyvos, leidusios kurti visuomenę, orientuotą ne į daiktus, ne į pinigus, bet į žmones – į jų tiek fizinę, tiek dvasinę gerovę, į jų tobulėjimą, į jų broliškus tarpusavio santykius. Alternatyvos kapitalizmui, ant mūsų akių mutuojančiam į globalinį fašizmą**. Globalinį fašizmą, kur kiekvienas tavo žingsnis stebimas, visa tavoji informacija renkama ir apdorojama visagalybės siekiančių korporacijų (technofašizmas); kurio viršūnės atvirai šneka apie bioinžineriją ir žmonijos padalijimą kastomis (biofašizmas), apie žmoniją, kaip tariamą „užkratą“ ir būtinumą sumažinti planetos gyventojų skaičių (ekofašizmas). Šiame kontekste, žmonijos laukia arba visiškas pavergimas, arba paprasčiausia pražūtis. Ir iškyla būtinas poreikis naujai alternatyvai, naujam socializmui / komunizmui (kuris tegalėtų remtis XXI amžiaus realijomis ir kritiniu XX amžiaus patyrimo, jo klaidų bei privalumų permąstymu). Šį poreikį, tiesa, tesuvokia nedaugelis. Ir šito laimėjimo šansai, turint, ką turime dabar – tikrai ne iš didžiausių. Tačiau tai yra vienintelė išeitis tiems, kurie nori ir būti, ir likti žmonėmis, tiems, kurie nori, kad tokiais būtų ir liktų jų palikuonys. Kito kelio nėra. Ir tam, kad šis, nors ir labai nedidelis, nors ir labai kuklus, bet visgi tikras šansas galėtų būti išnaudotas – REIKIA NAUJŲ KORČIAGINŲ!

Štai tame ir N. Ostrovskio aktualumas. Štai tame ir visa jo reikšmė šiai pilkai mūsų dienai. Štai kodėl jį reikia skaityti, pažinti, suprasti… Ir ne tik suprasti – bet visa siela pajausti. Nes tiktai taip – jungiant supratimą ir pajautimą, protą ir širdį – gali gimti plienas… Tas plienas, kuriuo virto patsai Rašytojas, kuriuo dar galime virsti mes kiekvienas ir visi kartu.
P. S. Internete lietuviškas N. Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ variantas prieinamas štai čia: https://marksistobiblioteka.files.wordpress.com/…/n_ost…;

Kristoferis Voiška, 2021-09-29

  • Pati ryškiausia, kino klasika tapusi N. Ostrovskio kūrinio ekranizacija – tai 1973-1975 m. išėjęs 6-ių serijų vaidybinis filmas „Kaip grūdinosi plienas“ (Как закалялась сталь).

Dauguma vidutinio bei vyresnio amžiaus žmonių (t. y., mano tėvų bei senelių kartos atstovų) jį neabejotinai bus matę. O visgi norėčiau parekomenduoti jį jaunimui, mokančiam rusų kalbą. Joje itin detaliai bei gyvybingai perteikiama Ostrovskio knygos dvasia: https://www.youtube.com/watch?v=kWWg33YM93s

** „Technofašizmo“, „biofašizmo“ ir „ekofašizmo“ sąvokų pats nesugalvojau – jas imu iš rusų istoriko, Andrejaus Fursovo.