Atostogų gurmanams – 10 didžiausių Balio blogybių

Autorius: Eglė Šarkaitė Šaltinis: https://www.facebook.com/egle.... 2015-10-08 08:16:23, skaitė 3700, komentavo 1

LDiena.lt: šiuo metu miela autorė Eglė Šarkaitė bando su savo vyru ir dukrele emigruoti iš Balio į Lietuvą, kol to už ją represiniu būdu nepadarė Balio migracijos tarnybos. Jeigu nori jai padėti savo kapitalistiniu doleriu - prisijunk: https://life.indiegogo.com/fundraisers/save-indonesian-lithuanian-family--2
---

Praėjo šiek tiek laiko, kol susigulėjo įspūdžiai iš Balio. Prieš vykdami girdėjome labai daug pagyrų. Dažnam filmuke pasakoja, kokia saloje graži gamta, draugiški žmonės, mažos kainos ir kūrybinga aplinka. Tikrovėj lietuvį ir balietį skiria kultūrinė praraja. Jautiesi tarsi į Mėnulį atskridęs. Taigi, Balyje matytų grožybių aprašymus pasiliekam ateičiai ir čiumpam neskanesnius dalykus. Atostogų gurmanams – 10 didžiausių Balio blogybių.

1. Balis – viena labiausiai nuturistintų Pietryčių Azijos vietų.

Štai įdomus dalykas įspūdžiui susidaryti. Balyje gausu vegių restoranų (mūsų kaime, kur gyvenom – 3), jogos studijų su retreat‘ais, masažų ir panašios baltųjų užvežtos mados. Paprasti baliečiai nevartoja nė vieno šių dalykų (bent mes tokių nesutikom). Pavyzdys. Tarkim Lietuvą užplūstų indai. Jiems kiekvienam kaime ir kiekvienoje judresnėje Vilniaus gatvėj būtų pristatyta indiško aštraus maisto restoranų. O turistams iš Tailando – kiekviename kaime po Muay Thai ringą.

2. Žiauriai daug šiukšlių.

Tiksliau per salą driekiasi ištisi sąvartynai, dažniausiai prasidedantys čia pat už tvoros. Vietinių supratimas toks – jei išmeti ne savam kieme, šiukšlė nesiskaito. Gyvenvietėje, jei yra apleistas plotas tarp namų, tai visi ten ir pila savo buities ar statybines atliekas. Jei tokios apleistos vietos nėra – tiks ir skardis už tvoros. Už jo metų metus gali pilti buitines atliekas. Po skalbimo vandenį pila tiesiai į gatvę, kur drėkinimo kanalais viskas plaukia. Po dažnų liūčių tie kanalai nuo šiukšlių užsikemša, tada upe gali pavirsti ištisas kelias. Mažiau lankomi paplūdimiai atrodo taip, kad tarp šiukšlių nėra kur koją pastatyti.

3. Prasti paplūdimiai.

Kai kas juos vadina blogiausiais Azijoje. Savo kelionėje paplūdimių neaplankėme ypač daug. Tačiau keli matyti lyginant su Tailando ir Malaizijos – labai prasti, tiesiog tragiški. Tie, kur turistiniai (Denpasar, Kuta), yra prižiūrimi ir palyginti švarūs. Nebent baisus kiekis nuorūkų vaizdą gadina. Jų blogybė ta, kad vietiniai okupuoja pavėsį po medžiais ir pardavinėja atvykęs į paplūdimį, o turgų. Apie Balio šiukšlynais virtusius neturistinius paplūdimius jau legendos sklando. Pažiūrėkite vaizdelį, kurį galima rasti ryte.

4. Pati blogiausia transporto sistema, kokią esame regėję.

Sala sąlyginai nedidelė, o gyventojų tankumas sunkiai įsivaiduojamas. Ir visi kažkur važiuoja. Siauruose keliuose (nėra kelkraščių, todėl platesni automobiliai dažnai sustoja, kad prasilenktų) vyrauja didelis chaosas, jokios pagarbos kitiems eismo dalyviams. Važiuoti piko metu mieste su automobiliu – tikras košmaras. Iš visų pusių zuja motoroleriai, nekreipdami dėmesio nei į ženklus, nei į kelių eismo taisykles. Už miesto galingais motoroleriais (dažniausiai 125 kubinių centimetrų Hondomis) skraido dešimtmečiai vaikai. Jiems norma yra lėkti priešpriešine eismo juosta ir nardyti tarp automobilių, nedėvint šalmų. Nuvažiuoti palyginti nedidelį atstumą Balyje kainuoja daug laiko. Būtent laikas ten turi būti atstumo matas, ne kilometrai. Kelius be to dažnai užtvindo liūtys. Todėl įveikti dvidešimt kilometrų gali trukti valandą, bet gali ir kelias.

5. Viešos erdvės nepritaikytos aktyviam laisvalaikiui.

Mus labai nuliūdino faktas, kad Balyje (o tiksliau Ubude) nėra vietos bėgioti ar važinėti dviračiu. Teoriškai galbūt tai įmanoma. Tačiau praktiškai tu arba rizikuoji gyvybe, arba turi organizuotis išvyką kažkur toliau. Nors Balio gamta beprotiškai graži, bet pėstieji tiesiog išjungti iš judėjimo. Turistų minios slampinėti gali tik po miestą, nes kitur nėra nei šaligatvių, nei kelkraščių. Pėstieji neturi kito pasirinkimo, kaip eito kelio važiuojamąja dalimi transporto eismo kryptimi. Beje, geriausia rasta vieta Ubude pabėgioti – sporto klubo bėgimo takelis.

6. Komplikuota sistema pasilikti šalyje ilgesnį laiką.

Į Balį patekti gana paprasta. Tereikia nusipirkti bilietą į priekį ir atgal. O 30 dienų galiojančią VOA (visa on arrival) gauni tiesiog oro uoste. VOA neseniai pabrango ir dabar kainuoja 35 $/31 €. Tačiau problemos prasideda, jei nori saloje pasilikti ilgiau. Teoriškai galima prasitęsti vizą dar 30 dienų. Tačiau tai padaryti nėra taip lengva. Pasidaryk pats variantas užtruks dvi savaites (10 darbo dienų) ir pareikalaus 3 vizitų į migracijos departamentą nustatytu laiku (plius fotografijos). Problema tame, kad Ubude nėra depo, todėl vienas vizitas į artimiausią pareikalaus pusdienio. Galima naudotis agentų paslaugomis ir prasisukti tik su vienu vizitu. Mums šis maklius nepavyko. Per visuotinę šventę Galungan Balyje niekas nedirba, todėl turėjome palikti šalį. Išvykstant Denpasaro oro uoste visiems privalomas 200.000 IDR (~14 €) mokestis.

7. Pinigų sugadinti žmonės.

Dėl šito turbūt liūdniausia. Vat ko mes labai nemėgstame, kai vietiniai atvykėlius mato kaip vaikščiojančius pinigų maišus. Turistinėse vietose Balyje tas akivaizdžiai krenta į akį. Užtenka kelioms minutėms apsilankyti Ubudo turguje. Apgaudinėja, mulkina, žemina ir visiškai negerbia. Kai kas net nekalba ir gestais bendrauja (taip lengviau parduoti), nors kalbos dovaną turi. Trigubai mažesnę kainą gali gauti net nesiderėjęs. Užtenka paklausus kainos nueiti – vejasi ir pusvelčiui atidavinėja. Įdomu kiek tokių susimąsto apie tai, kad tu pinigus uždirbinėji galbūt daug sunkiau, nei tai daro jie? Taksi paslaugų kainos nesveikai išpūstos, nors kuras kainuoja vos ne kaip vanduo. Sėdi taksistai pilvus išvertę ant šaligatvių kas kelis metrus, rankose laiko popieriaus skiautes su „Taxi“ užrašu. Vieną kvailį sužvejos ir visa diena atsipirks. Dar vienas įdomus dalykas. Jauni baliečiai labai neištikimi. Į lovą mėgsta temptis tiek balietes, tiek baltąsias turistes. O keista tai dėl to, kad jie be proto religingi ir kasdien atlieka krūvas ritualų, kad įtikti Dievams.

8. Korupcija.

Kaip mums aiškino šeima, pas kurią nuomojome namą, korupcija egzistuoja visur. Skirtumas tas, kad Balyje ji nėra taip slepiama, kaip Europoje. Tai normalus reiškinys, kuris sulig turistų srautais panašu kad nemažės. Geriausias to pavyzdys – kelių policija. Ar prisimenate, kas dėjosi Lietuvos keliuose prieš 20 – 25 metus? Kai visi kelių policininkai imdavo ir būdavo tavo priešais. Balyje tas panašiam lygyje, tik kelių policijos taikinyje – turistai. Turi jie atkalę patikrintas schemas, iš kurių išlipti sausas turi labai mažai šansų. Policininkai negalvoja apie teisingumą. Jų rūpestis – žinoti įstatymus ir jais prisidengiant pasipildyti kišenę. Kitose institucijose korupcija taip įsikerojus, kaip mums pasakojo šeimininkai, pas kuriuose gyvenome. Tiesiogiai su tuo nesusidūrėm. Kai pamąstai, kokios ilgos ir sudėtingos yra eilinės procedūros, tai darosi panašu į tiesą. Oficialius reikalus daug paprasčiau pavesti tvarkyti vietiniams tarpininkams, žinantiems kam ir kiek reikia duoti. Tokia praktika gana populiari, siūloma kartu su turistinėmis paslaugomis.

9. Prastas internetas.

Ryšys toks lėtas, kad tenka prisiminti modemų laikus. Jei vėžlio greitį būtų galima pateisinti, didesnė blogybė yra ryšio pradingimas. Gali nutrūkti bet kuriuo momentu, nuo to niekas nėra apsaugotas. Ir jei tuo metu internetu sprendžiasi gyvybės ir mirties klausimas – gali ruoštis laidotuvėms. Jei ryšys prapuolė – be iškviesto meistro neatsiras. Beje, panašiai yra ir su elektra. Ji gana dažnai ir be perspėjimo dingsta. Tik atsiranda greičiau ir be meistro iškvietimo. Tai įprasti reiškiniai Balyje. Beje, yra ir patikimas interneto ryšys. Ubudo bendradarbystės centre (HUB‘e) jis kainuoja brangiai.

10. Egzotiška gyvūnija.

Kol neatsidūrėme Balyje, nebūtume patikėję kad gyvūnija gali užknisti net ir tokius gamtos mylėtojus, kaip mes. Pirmas signalas, kad namų erdve teks dalintis su visais skraidančiais ir ropojančiais, pasirodė jau pirmą dieną. Skruzdėlės, nepaisydamos mūsų norų, ropojo po namelio terasą, kur tik norėjo. Atslinkus sutemoms, į šviesų kambarį pro ventiliacijos skyles plūstelėjo neprašyti skraidantys svečiai. Per mėnesį Balyje artimai susipažinome su dešimtimis rūšių ir dydžių skruzdėlėmis, skraidančiais tarakonais, kvarkiančiomis rupūžėmis, ant stogo gyvenančiais driežais ir kita ne tiek egzotiška gyvūnija. Iš skraidančių padarų labiausiai užkniso uodai. Bandėme saugotis virš lovos kabančiu tinkleliu, bet jie padlos vis tiek surasdavo skyles. Kaip ne keista, smilkstančios spiralės jų neatbaidė. Tačiau puikiai veikė elektrinis uodų killeris, kai jį įsigijom tinkliuko naktį net nereikėjo. Verta paminėti, kad elektronikai atsparios miniatiūrinės muselės. Jei jauti, kad kažkas kanda, bet nematai kas, arba niežti odą – greičiausiai tai jos. Dažniausiai pakutendavo galūnes prieš artėjantį lietų.

Kebliau sekėsi su skruzdėmis. Kad jūs žinotumėt, kiek ten jų rūšių. Ko jos išmokė – tai laikytis švaros. Tik palik per naktį kokį skanėstą, neplautą indelį, nešvarų stalą ar maisto likutį. Skruzdėlynas ryte – garantuotas. Ir nors kiekvieną rytą prasieidavome su šluota per visus namus, po kelių valandų jos vėl reisuoja kur tik užuodžia ką valgomo. Geriausias bajeris, tai kad į virtuvę jos patekdavo per rozetes. Turėjom apklijuoti lipnia juosta, kad ieškotų aplinkinių kelių.

Dar vieni įdomūs ir nematyti padarai – skraidantys tarakonai. Sutemus, kai iš pakampių pradeda lįsti pėstieji jų giminaičiai, skraiduoliai prisistatydavo į virtuvę. Laimei, namuose gyveno keli sienomis lakstantys dviežiukai, kurie tarakonus valgydavo vakarienei. Roplių mūsų name gyveno ir daugiau. Didieji virš pusės metro ilgio gyvendavo ir medžiodavo ant stogo. Matydavome juos ypač retai, jie atsargūs ir pozuoti nemėgsta. Kaip pavyko medžioklė, galėdavome spręsti iš apšiktų terasos grindų ir baldų. Su visa šita egzotika tenka susigyventi ir nuo jos gamtos prieglobstyje niekur nepabėgsi. Prastesnis reikalas – gatvėmis slampinėjantys šunys. Ir jei važiuojant su motoroleriu grėsmės nekelia, vaikštinėjant gatve elgiasi kaip kokie prielipos. Gal jiems kliūna, kad mūsų religija kita. O gal neva kelia pavojų nešyklėje sėdintis mažas vaikas. Nespėjome išsiaiškinti, kodėl Balio šunys neloja ant vietinių, tik ant mūsų. Gerai tai, kad vietiniai stojo į mūsų pusę, ne šunų.