Mylėti ir turėti. Kaip Dostojevskis įspėjo psichoanalizę

Autorius: Aleksejus Sanikovas Šaltinis: https://www.ekspertai.eu/mylet... 2021-11-12 15:05:00, skaitė 186, komentavo 0

Mylėti ir turėti. Kaip Dostojevskis įspėjo psichoanalizę

200-osioms rašytojo gimimo metinėms

Fiodoras Michailovičius dažnai vertinamas kaip rašytojas-realistas. Bet Dostojevskis – jokiu būdu ne buitiškas rašytojas. Skaitant jo romanus, mes nevalingai pagauname save galvojančius, kad jo personažai lyg ir „nieko neveikia“ kažkokios tai kasdienės veiklos, darbo prasme. Visa jo kūrinių drobė – tai nesuskaičiuojami dialogai, refleksijos, skandalai, konfliktai, išpažintys, apreiškimai.

Dostojevskis – neįprasto tipo realistas. Jį domina kita žmogaus būties pusė. Kaip niekas kitas rusų literatūroje, jisai priėjo pačias kraštutines žmogiškosios asmenybės ribas ar, išsireiškus religine kalba, žmogiškosios dvasios ir sielos ribas. Vidinis turinys, asmenybė, siela, yra susiję su aplinkine realybe, ją veikia. Ir rašytojas atidžiai šį veikimą stebi.

Dostojevskį mažai tedomina išorinė jo herojų buities pusė. Tuo momentu, kai mes pasineriame į ugningą personažų aistrų sūkurį, atrandame, kad išorinis kosmosas – kambariai, pavartės, hoteliai, dvarai – tik fonas vidinio kosmoso pasireiškimui, be to, tas fonas dažnai paradoksalus. Rašytojas pasiekia šį efektą, pristatydamas skaitytojui vidinio kosmoso dvilypiškumą, kur randasi vieta ir pragarui, ir rojui. Dažnai pas tą, kuris gyvena rojuje, sieloje pasirodo esąs pragaras – ir atvirkščiai. N. Berdiajevas veikale „Dostojevskio pasaulėžiūra“ tai vadina „sielos dialektika“. M. Bachtinas „Dostojevskio kūrybos problemose“ – „dialoginiu romano pastatymu“.

Dostojevskį, ankstyviausiais metais linkusį į klasikinį Apšvietos humanizmą, laikiusiu būtina sukurti žmogui tam tikrus išorinius rėmus, skirtus pažaboti jo nuodėmes ir skatinti dorybes, kankina klausimas: kokiu būdu pačiose puikiausiose sąlygose gali atsirasti baisiausios pabaisos ir, atvirkščiai, iš kur siaubingose sąlygose iškyla angeliškos sielos žmonės? Apie šią keistenybę jis rašo broliui iš katorgos, kur žmogiškajame pragare sutinka „gilius, stiprius, nuostabius charakterius... Ir ne vieną, ne du, o keletą... Vienų negalima negerbti, kiti – tikrai puikūs“.

Dostojevskio kūryba pokatorginiu laikotarpiu yra antroposofija: jis susitelkė į žmogiškojo kosmoso gelmių tyrinėjimą. Dostojevskis atmeta ankstesnįjį humanizmą, nustūmusį dievą ir velnią į nepažįstamus tolius. Dostojevskio žmogus – ne geras ir ne blogas, bet jame vienu metu yra ir gėris, ir blogis. Ir kankinantis pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, leidžiantis žmogui pačiam sau atsakyti į pačius kraštutiniausius klausimus, – tai naujas humanizmas, kurį skaitytojui Dostojevskis ir siūlo. Be to, esminga čia yra tai, kad šnekamasis pasirinkimas turi būti ne primestas iš išorės, o laisvas, bet skausmingas. Ir šitame rašytojas, be abejo, seka krikščioniškąja tradicija. Dostojevskio herojams pasirinkimas visada skausmingas. Bet tiktai jis pajėgus išjudinti žmogų iš sąstingio, kuriame jis gyvena kaip svetimų aistrų bei poelgių objektas, į sritį, kurioje įgyjamas subjektyvumas. Ryškiausią meninį įkūnijimą ši idėja pasieks legendoje apie Didįjį inkvizitorių „Broliuose Karamazovuose“. „Jų tikėjimo laisvė Tau buvo blogesnė už viską“, – sako Kristui senis inkvizitorius.

Vienas iš pirmųjų Dostojevskio kūrinių, kur šioji problematika tampa pagrindine, yra romanas „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Pats autorius šį savo romaną laikė nepavykusiu, feljetonišku, nedrąsiai sutikdamas su kritikais dėl to, kad jame daug „lėlinių personažų“, daug šabloniškumo. Tačiau jau čia Dostojevskis daro pirmą žingsnį kraštutinių žmogaus sielos tyrinėjimų keliu. Ir svarbiausia tame tyrinėjime pasirodo esanti meilės – paties stipriausiojo žmogiškojo jausmo – problema.

Rašytojas asmeniškai išgyveno tragišką meilę. Keletą metų iki parašant „Pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, Dostojevskio gyvenime prasidėjo rimtas romanas su Marija Dmitrijeva Isajeva. Tačiau pakeliui į santuoką iškilo daug kliūčių: rašytojo skurdas, jo ištrėmimas į kitą miestą ir pas Isajavą atsiradęs kavalierius.

Dostojevskis baisiai išgyveno dėl to, kas vyko. Prieš tai jis pranašiškai numatė savo gyvenime būsimus pokyčius: „Aš kažkaip tai kažko tikiuosi; aš lyg vis dar sirgčiau, ir man atrodo, kad su manimi greitu, labai greitu metu turi įvykti kažkas itin lemiamo, kad aš artinuosi prie savo gyvenimo krizės, kad aš lygtais subrendau kažkam ir, kad kažkas bus – galbūt, ramaus ir aiškaus, galbūt, rūstaus, tačiau bet kuriuo atveju – tai neišvengiama. Antraip, mano gyvenimas bus niekingas.“

Atsiskyrimo jausmas, negalėjimas susieiti su mylimąja pribloškė rašytoją, jis ėmė galvoti apie savižudybę. Baronas Aleksandras Vrangelis, Semipalatinsko apylinkės prokuroras, tapęs Fiodoro Michailovičiaus draugu, „Atsiminimuose“ rašo, kad būsimasis „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ autorius „gulėjo visą dieną, nevalgė, negėrė ir tik nervingai rūkė vieną pypkę po kitos.“ Kada pas Isajevą atsirado naujas gerbėjas, jaunasis mokytojas Vergunovas, Dostojevskis rūpinosi ir Isajevos pašalpa už jos velionio vyro tarnybą, ir jos sūnaus paskyrimu į kadetų korpusą, ir Vergunovo įtaisymu į geresnę darbo vietą. „Visa tai dėl jos, dėl jos vienos. Bent kad ji nebūtų skurde... Jei jau ir tekės už jo, tai tegul nors būna pinigų...“, – rašo jis Vrangeliui.

Ir nors galų gale Dostojevskis vedė Isajevą, jų santuokos neišeitų pavadinti laiminga. Praktiškai iš karto gydytojai Fiodorui Michailovičiui diagnozavo epilepsiją. Jisai rašo broliui: „Vesdamas aš visiškai tikėjau gydytojais, kurie tikino, kad tai tiesiog nerviniai priepuoliai, galintys išnykti pakeitus gyvenimo būdą. Tikriausiai, jei būčiau žinojęs, kad man tikra epilepsija, nebūčiau vedęs.“

Šis tragiškas patyrimas atsispindėjo per visą Dostojevskio kūrybą. Kiekviename sekančiame jo romane iki pat savo mirties autorius kelia meilės, atsidavimo, herojų asmeninio gyvenimo tragedijos problemą. Taip Katerinos Ivanovos („Nusikaltimas ir bausmė“) įvaizdyje mes sužinome Isajevos – išdidžios, išsilavinusios, choleriškos ir nelaimingai ištekėjusios – moters bruožus. O Ivano Petrovičiaus iš „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ įvaizdžiu – paties Dostojevskio. Bet neužbėkime į priekį...

Jau „Pažemintuose ir nuskriaustuosiuose“ meilė parodyta pačiomis įvairiausiomis apraiškomis: tai meilė tarp vyro ir moters, tarp tėvų ir vaikų, taip vadinamoji meilė be atsako... Reikia pasakyti, kad visuose savo pokatorginiuose romanuose Dostojevskis kuria meilės trikampius, stato herojus į pasirinkimo situaciją, stato juos „tarp Madonos ir Sodomos“. Ir tame taške, kai mums atrodo, kad personažas atliko, pavyzdžiui, pasiaukojantį žygdarbį, arba parodė ištikimybę sau, rašytojas lygtais kelia klausimą: „Ar šiame poelgyje yra dorybės? Argi tai ne nuodėmė?“

Ties „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ siužetu vertėtų apsistoti detaliau. Romano įvade Nataša Ichmeneva, su kuria artimus santykius palaiko pasakotojas Ivanas Petrovičius, išeina iš tėvų namų, nežiūrint tėvo draudimo, ir pabėga su mylimuoju Alioša Valkovskiu, kunigaikščio Petro Valkovskio sūnumi. Kunigaikštis, tarp kitko, yra susipykęs su Natašos tėvu, buvusiu savo pavaldiniu. Jisai nepatenkintas sūnaus ryšiu su jo dukra ir stengiasi jų romaną išardyti, dėl ko ir įžeidinėja Natašos tėvą, kaltina jį pinigų išeikvojimu. Tokiu būdu, Dostojevskis siužetą daro formaliai panašiu į Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“ – jauni žmonės vienas kitą įsimylėję, bet jų santuokai trukdo tėvai. Ir jei žiūrėti į romaną vien iš šio siužetinio požiūrio taško, vertinant jo, taip sakant, paviršių, tai jis iš tiesų atrodo „šabloniškai“. Tačiau užgriebtoji problema iš tikrųjų žymiai gilesnė.

Nataša nuo pat pradžių eina į meilę „lyg į bausmę“, priima ją su kažkokia fatališka melancholija ir toliau, pasakojimo eigoje, mes tuose santykiuose nepamatome jokios prošvaistės. Alioša mums iš karto pasirodo kaip absoliutus infantilas, gyvenantis nesibaigiančiomis naiviomis fantazijomis. Toliau paaiškėja, kad jisai susitikinėja su kitomis moterimis, apie tai pasakodamas su juo pabėgusiajai Natašai. Galų gale, jis įsimyli turtingą grafaitę ir „melsvomis akimis“ pasiūlo Natašai jiems gyventi visiems trims ir mylėti vienas kitą. Alioša refleksija nepasižymi. Jo išgyvenimai dėl kančių, kurias jisai kelia Natašai, iš karto išnyksta, kai tiktai ji žodžiais jam „atleidžia“ – ir štai jis vėl džiugus, linksmas... ir taip viskas tęsiasi ratu.

Visa tai gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad Natašai būdingas pasiaukojimo, žygdarbio jausmas. Taip, pavyzdžiui, savo „Paskaitose apie rusų literatūrą“ 1925 m. teigė M. Bachtinas: „Svarbiausia jos padėtyje – josios požiūris į Aliošą. Ją veda žygdarbio troškimas, tikėjimas herojaus išgelbėjimu.“

Tačiau išsiaiškinkime, ar iš tikrųjų viskas taip paprasta? Ar Nataša iš tikrųjų siekia įgyvendinti žygdarbį ir „išgelbėti“ savo mylimąjį? Kas sudaro tą išgelbėjimą?.. Minčių patikslinimui leiskime sau, kalbant apie literatūrą, pasiremti XX amžiaus psichologų formuluotėmis.

Vienas didžiųjų XX amžiaus psichologų, Ėrichas Fromas, savo veikale „Turėti ar būti?“ pabrėžia: „Mylėti ką nors – tai rūpintis, prikelti gyventi, padidinti jo ar jos, ar jų gyvybingumą“... Turėtojiška meilė pareiškia nuosavybės teis į žmogų, siekia kontroliuoti savąjį objektą. „Ji slopina, sekina, smaugia, žudo, o ne teikia gyvastį.“

Grįžkime prie „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“ teksto. Pokalbyje su Ivanu Petrovičiumi, Nataša pasako: „Beveik nuo pirmo susitikimo su juo man kilo neįveikiamas noras, kad jis būtų mano, ir kad jis į nieką daugiau nežiūrėtų, nieko daugiau nepažintų, tik mane, mane vieną...“

Tai yra, mes turime reikalą būtent su situacija, kurią aprašo Fromas – pareikšta nuosavybės teise į žmogų. Tačiau, galbūt, viskas griežtai priešingai ir tokiu būdu Nataša, atvirkščiai, mėgina visa atsiduoti mylimajam?

„Aš baisiai mėgau jam atleisti, Vania, žinai, kai jis palikdavo mane vieną (kad vaikščiotų pas kitas paneles – aut. past.), vaikščioju, būdavo, po kambarį, kamuojuosi, verkiu, o pati kartais galvoju: kuo kaltesnis jis man, tuo juk geriau... taip!“ – nurodo Nataša.

Vėl grįžkime prie Fromo, bet jau kito jo veikalo – „Menas mylėti“: „Ši savanaudiškumo samprata sukurta, remiantis neurotinio „nesavanaudiškumo“ psichoanalitiniais stebėjimais. Pastebėta, kad neurotikai, kenčiantys dėl šio simptomo, lygiai taip pat skundžiasi depresija, nuovargiu, negalia dirbti, nesėkmėmis meilės santykiuose ir panašiais simptomais. Paprastai nesavanaudiškumas <...> laikoma viską atperkančia charakterio savybe, kuria žmonės linkę puikuotis. „Nesavanaudis“ žmogus nieko nenori sau, „jis gyvena dėl kitų“, jis didžiuojasi, kad nelaiko savęs reikšmingu... už nesavanaudiškumo fasado slypi subtilus, bet ne mažesnis egocentrizmas.“

Toliau, remiantis tokios „nesavanaudiškos“ motinos meilės savo vaikams pavyzdžiu, Fromas daro šitokią išvadą: šitoks nesavanaudiškumas iš tų, į kurį jis nukreiptas, atima savarankiškumą, neleidžia jiems į „nesavanaudiškąjį“ žvelgti kritiškai. Dar daugiau, tokios „meilės“ objektai pasirodo esą įpareigoti nenuvilti „nesavanaudiškojo“ žmogaus, pas juos susiformuoja kaltės jausmas.

Fromas savo psichologinius tyrimus atliko XX amžiaus antrojoje pusėje, Dostojevskis rašė šimtmečiu anksčiau. Nuostabu, kad didysis rusų rašytojas 200 metų iki Fromo darė puikiausią iliustraciją to, ką Fromas vėliau pavadinsiąs „turėjimo būdu“.

Savo romano herojų, Natašos ir Aliošos, santykių pavyzdžiu Dostojevskis su milžinišku meniniu ryškumu aiškiai mums atskleidė ne meilę, o susvetimėjimo problemą. Nataša nori, kad mylimasis būtų „jos ir tiktai jos“, bet „kažkieno“ tegali būti tam tikras objektas – daiktas. Žmogus juk, kaip asmenybė, negali būti kažkieno, jisai priklauso pats sau ir privalo siekti aukščiausio savyje. Suobjektindama Aliošą, Nataša pradeda į jį žiūrėti kaip į daiktą. Tuo pačiu, Nataša sudaiktina ir save. Rėmuose „Aš myliu, jei aš teisus“, subjektu yra ne ji kaip tokia, o ji, kaip Aliošos savininkė.

Fromas tai aprašo tokiais žodžiais: „Mylintis žmogus tampa meilės žmogumi. Meilė tampa dievu, stabu, į kurį žmogus projektuoja savo meilę. Šiame susvetimėjimo procese jis nustoja jausti meilę, dabar jis pajėgia mylėti tik paklusdamas deivei Meilei. Jis nustoja būti aktyvus, jaučiąs žmogus, jis virsta susvetimėjusiu stabo garbintoju.“

Natašos savotiška „viską atleidžianti“ meilė gerai atitinka šį turėjimo būdą. Tuo pačiu Nataša – tik vienas iš šitokių personažų romane, bet tikrai ne vienintelis ir ne tiktai meilė tarp vyro ir moters, anot Dostojevskio, gali būti šitiek iškrypusi. Štai, senukas Smitas „taip baisiai mylėjo dukterį, jog nenorėjo jos leisti už vyro. <...> Kiekvienam jaunikiui pavydėjo, neišmanė kaip galima su ja išsiskirti.“

Smito „meilė“ virsto visiška savo priešybe. Kada jo duktė visgi pabėgo su kunigaikščiu Valkovskiu, kada buvo bemirštanti Piterio lūšnynuose, jisai nebuvo pasiruošęs pas ją ateiti, kad jai atleistų. Ir lygiai tokią pat „meilę“ mes matome pas senį Ichmenevą. Kame tokios „meilės“ gėris, jei tu esi pasiruošęs, kaip Ichmenevas ar Smitas, iškentėti savosios dukters žuvimą arba apatiškai mąstyti apie mylimo žmogaus kritimą, kaip Nataša ir, apskritai paėmus, kaip ir Alioša?, – lyg klausia Dostojevskis.

Tokiu būdu, Ichmenevų ir Valkovskių-Smitų šeimynų pavyzdžiu (jei pastarąją galima vadinti šeimyna), Dostojevskis skaitytojui iškelia meilės problemą, o per ją – ir žmogaus, asmenybės, sielos problemą.

Klausimas, kurį Dostojevskis kėlė skaitytojams-amžininkams ir kurį kelia mums, tai klausimas dėl asmenybės dinamikos, josios nykimo ir josios formavimosi – galbūt, netgi iš pelenų, po pilnutinio žlugimo, kaip kad Raskolnikovo atveju. Netikra meilė veda prie asmenybės suirimo, tikra privalo vesti prie jos formavimosi.

Bet ar Dostojevskis duoda tokios meilės receptą? Teisingiau būtų sakyti, kad jisai jo ieško savo kūriniuose ir duoda galimybę skaitytojui ieškoti drauge su juo. Katorginiu laikotarpiu Dostojevskis ima skaityti evangeliją, ir tai atsispindi jo romanuose, kurių personažai ieško išsigelbėjimo krikščioniškoje meilėje. Senelio Zosimos žodžiais savo paskutiniame romane „Broliai Karamazovai“, rašytojas išreiškia tokią meilę kaip „veikliąją meilę“, kuri, anot Zosimos, „tai darbas ir ištvermė, o kitiems, galbūt, ir ištisas mokslas“.

Tokios meilės pavyzdžiais yra Sonja Marmeladova, Alioša Karamazovas ir, didesniu ar mažesniu mastu, Ivanas Petrovičius iš „Pažemintųjų ir nuskriaustųjų“. Šioje meilėje žmonės, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, – „neieško sau naudos“, o, atvirkščiai, atsiduoda artimui. Tokia meilė nenukreipta į konkretų žmogų kaip individualybę, jai „artimas“ – bet kuris žmogus.