Dar dėl VSK: falsifikacija apie Staliną ir marksizmą

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://revoliucija.org/2015/10... 2015-10-09 09:27:36, skaitė 1616, komentavo 1

Tik „Marksisto“ vardu pasirašiusio mūsų draugo straipsniu pradėjus kiek griežtesnę polemiką su tariamų visų pasaulio blogybių panacėjos – „Visuomenės saugumo koncepcijos“ (VSK) – šalininkais, teko sulaukti itin absurdiškų kaltinimų iš vieno pagrindinių Lietuvos „kobistų“ organo, „Ldienos“: esą marksistai, atmesdami VSK, „susivienija su liberalburžujais ir pedoliberastais“.

Taip kalba, be jokio objektyvaus pagrindo, filosofijos, kuri rimtu veidu tvirtina neva kadaise egzistavus kažkokias tai „dinozaurų civilizacijas“, atstovai, ragindami savo skaitytojus pasigilinti į vieną mistinių pasakojimų persunktą rašinį „Mūsų reikalas ir reikalai ne mūsų…“, apie kurį čia daugiau nerašysime.

Nesąžininga ar, mažų mažiausiai, kvaila ir nerimta, kada teorijos, kuri kalba ne apie kapitalizmo sistemą, kaip apie pagrindinę problemą, bet apie padebesiuose neva tai kažkur esančią „blogą pasaulėžiūrą“, kuri neva nepriklauso nuo socialinės-ekonominės santvarkos, šalininkas, kaltina marksizmą „susidėjimu su liberalburžujais“, neva tai prieš VSK.

Būtent marksizmas, kuris moksliškai analizuoja visuomenę ir jos santvarką, taigi ir kapitalizmą, reikalauja šios sistemos ir jos valdančios klasės, kapitalistų, nuvertimo, ir todėl yra tikrų tikriausias taip vadinamų „susidėjimu su liberalburžujų“ priešas. Tai rodo ne vien tik teorinis marksizmo mokslas, bet ir realiai marksizmo metodologija besivadovavusių ir besivadovaujančių partijų, metusių iššūkį kapitalistinei santvarkai ir sukūrusių realias socialistines valstybes, istorija.

Kai dėl „pedoliberastų“, tai vėlgi, sakysime, turime gan įdomų atvejį: neturėdami nieko bendro nei su liberalais, nei su pederastijos ir kosmopolitizmo apologetais, dargi, būdami jų priešais, mes ir su jais, esą, „susidėjome“ prieš neva tai šventos ir absoliučios VSK „tiesos“ skelbėjus.

Reikia pasakyti, kad čia turime reikalą ne tik su absurdiškais kaltinimais, bet ir su pernelyg dideliu susireikšminimu: VSK skelbėjai galėtų verčiau susimąstyti apie tai, kad, šiaip ar taip, nepaisant įvairių prieštaravimų ir griežtų, nesutaikomų teorinių skirtumų, vis dėlto mes Lietuvoje turime ir visiškai realių sąlyčio taškų, kiek tai turėtų liesti praktinę veiklą, kurie turėtų skatinti bent jau tam tikrą bendradarbiavimą jei ne visur, tai bent šiuose taškuose, o ne dirbtinį „mirtinų priešų“ kūrimą, šmeižiant mus tariamu „susidėjimu“ su buržuaziniais ar liberaliniais-kosmopolitiniais nukrypėliais.

Išsigalvojama kas tiktai nori, taip neva įrodant savąją „tiesą“, vietoje to, kad realiai įrodyti VSK teiginius, antai pasaką apie tai, kaip Josifas Stalinas, esą, pagal VSK teisybės korifėjų skelbiamą katekizmą, „atsisakė“ marksizmo. Tai – įdomus atvejis, kuris sueina arba į visišką demagogiją, intelektualinį nesąžiningumą ir falsifikaciją, arba paprasčiausiai buką ir aklą fanatizmą, tikint VSK kūrėjų tekstais kaip tariama evangelija.

Anot VSK gerbėjų, J. Stalinas, kurį jie didžiai gerbia ir kuriam negaili garsių ditirambų, pats tariamai nebuvęs marksistu, netgi „nugalėjęs“ marksizmą ir dargi jo „gyvenimo pabaigoje išsižadėjęs“.

Kaip žinos kiekvienas, bent kiek giliau susipažinęs su to paties J. Stalino raštais ar marksizmo teorija apskritai, tokie tvirtinimai tegali būti klaidinančia reikalo falsifikacija, bet vis dėlto paklauskime, kuogi šie absoliučios, galutinės tiesos tariamieji atradėjai mėgina savo paistalus paremti?

Gana įdomų atsakymį į šį klausimą randame viename iš kelių pagrindinių VSK mistinės-okultinės filosofijos veikalų, pretenduojančių „įrodyti“, esą J. Stalino visai nebūta jokio marksisto, o veikiau, netgi savotiško VSK korifėjaus.

Tai jie mėgina paremti (žr. VSK kūrėjų rašinį: „Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą“):

1. teiginiu, esą J. Stalinas, griežtai atmesdamas dogmatišką teorijos interpretavimą, jau vien dėl tos priežasties neva negalėjęs būti marksistu, lyg tarp šių dvejų dalykų egzistuotų koks nors esminis prieštaravimas;
2. švelniai pasakius, itin savotiška J. Stalino 1951 m. parašyto veikalo „Socializmo ekonominės problemos TSRS“ interpretacija, kuri, kaip pamatysime, yra ne kas kita kaip falsifikacija.

Visų pirma, marksizmas ir yra ne kas kita, kaip metodologija, teorinis įrankis teorijai pažinti ir keisti, o ne dogmų ar evangelinių tekstų rinkinys. Pati jo esmė, pats jo dialektinis požiūris šitokį variantą daro neįmanomu; o tai, kad, be abejo, būta nemažai tarybinėje sistemoje gyvenusių ir marksizmą-leninizmą privalomuose kursuose „kalusių“, bet jo faktiškai nesimokiusių žmonių, tiesą sakant, kad tokia tapo netgi dauguma, dar nieko nepasako apie patį marksizmą, o verčiau, tik apie partinės propagandos ir visuomenės švietimo sistemos sustabarėjimą.

VSK skelbėjai tiki dievais, egregorais ir dvasiomis, grįsdami šią, tiesą pasakius, gana vaikišką prielaidą, dar vaikiškesniu tvirtinimu, esą absoliučiai visi procesai yra valdomi, tad ir privalo egzistuoti vienokios ar kitokios „aukštesnės jėgos“. Nors ponai „kobistai“ nežinia kokiais kliedesiais mėgina svaičioti, esą marksizmas turi kažką tai bendro su dualizmu, bet faktiškai tai yra būtent jie, kurie, būdami, patinka jiems tai pripažinti ar ne, filosofiniais idealistais, su polinkiu į vulgarizaciją, neišvengiamai pasiduoda iliuzijai apie tariamą kūno ir dvasios atskirumą.

Tuo tarpu dialektinis materializmas – marksistinė pasaulėžiūra – griežtai tvirtina tai, ką įrodė ir kasdien toliau įrodo ne tik gamtos mokslų laimėjimai, bet ir paprasčiausia gyvenimo praktiką: kad visa objektyvi, nuo bet kieno vaizduotės nepriklausoma tikrovė esanti amžina, judanti ir besikeičianti materija, medžiaga; tuo tarpu sąmonė yra ne kas kita, kaip itin aukštai išsivysčiusios, save suvokti galinčios materijos funkcija.

Kūnas ir dvasia, medžiaga ir sąmonė, – tai vientisa visuma, o ne atskiri, neva tai vienas nuo kito nepriklausomi dalykai.

Šitokia pažiūra įvardijama kaip monizmas, o ne dualizmas – ir būtent tokios pažiūros laikosi dialektinis materializmas, Markso-Engelso mokslas, kuriuo rėmėsi, patinka VSK skelbėjams tai ar ne, taip pat ir J. Stalinas; jei tik būtų kiek sąžiningesni sau bei kitiems, VSK kūrėjai būtų atsižvelgę į tai, kad jų cituojamame J. Stalino veikale „Anarchizmas ar socializmas“ yra labai aiškiai išdėstomi marksizmo pagrindai, kurie iš esmės neigia „kobistų“ taip karštai mylimą misticizmą bei okultizmą.

Pats Marksas su Engelsu, šiaip ar taip, patys nebuvo jokie dogmatikai, o ir pati marksizmo filosofija su tuo nesuderinama. Tuo galima lengvai įsitikinti, nepatingėjus paimti į savo rankas, tarkime, chrestomatinį Engelso veikalą, vieną populiariausių mokslinio socializmo išdėstymų – „Anti-Diuringą“ – kuriuo remiasi ir toliau kūrybiškai plėtoja jau ne viena revoliucinių mąstytojų bei kovotojų karta.

Prieš mėgindami kaltinti marksizmą ar marksistus dogmatizmu ar, apskritai imant, fanatišku-evangelišku mąstymo būdu bei kultūra, VSK propaguotojai verčiau turėtų patys susimąstyti apie tai, ar galima rimtai žiūrėti į teoriją, kuri paisto visiškai neįrodytus, niekuo, apart pamišusių sektų tvirtinimais nepagrįstus teiginius, apie „dinozaurų civilizacijas“, dieviškus apreiškimus ir t. t. ir pan.

Atvirai tariant, tai kelia net tam tikrą juoką.

Šiaip ar taip, visiškai sugriūna pirmasis „ramstis“ teiginiui, esą J. Stalino nebūta marksisto, tik šiek tiek apgalvojus reikalą ir pasižiūrėjus į pačias Stalino teorines pažiūras – ne tokias, kokios jos buvo ar turėjo būti pagal pašalinius interpretatorius (falsifikatorius), o tokias, kokios jos iš tiesų ir buvo jo mintyse bei žodžiuose.

Eikime prie antrojo, kuris galbūt yra kiek įdomesnis.

Taigi, tame pačiame tekste („Laikas: apie Staliną pradedu pasakojimą“) tvirtinama, neva tai savo veikale, išėjusiame 1950 m., J. Stalinas išsižadėjęs marksizmo, konkrečiai ryšium su jos politine ekonomija, kaip esą „nepakankamos“ teorijos.

„Savo gyvenimo pabaigoje jis paskelbė mirties nuosprendį marksizmo doktrinai“, – savo rašinyje apie J. Staliną teigia VSK kūrėjų grupelė.

Mėgindami šitokį teiginį pagrįsti, „kobizmo“ kūrėjai ėmėsi kai ko, kas, kaip pamatysime, yra arba visiško idiotizmo, arba ciniškos falsifikacijos atvejis.

Jie griebėsi kelių J. Stalino citatų ir savaip jas interpretavo:

„… mūsų prekinė gamyba iš esmės skiriasi nuo prekinės gamybos kapitalizme“

„Dar daugiau, aš galvoju, kad būtina atmesti ir kai kurias kitas sąvokas, paimtas iš Markso „Kapitalo“, … dirbtinai klijuojamas mūsų socialistiniams santykiams. Aš turiu omenyje, tarp kitko, tokias sąvokas, kaip „būtinas“ ir „pridėtinis“ darbas, „būtinas“ ir „pridėtinis“ produktas, „būtinas“ ir „pridėtinis“ darbo laikas. ( … )

Aš manau, kad mūsų ekonomistai privalo baigti su šituo neatitikimu tarp senų sąvokų ir nauja padėtimi mūsų socialistinėje šalyje, pakeisdami senas sąvokas naujomis, atitinkančiomis naują padėtį.

Mes galėjome kęsti šį neatitikimą iki tam tikro momento, tačiau dabar atėjo laikas, kai mes privalome, pagaliau, likviduoti šitą neatitikimą“

Iš šių žodžių bandoma išvedžioti, esą jais J. Stalinas pripažinęs „metrologinį marksistinės politekonomijos nepakankamumą“ – tai, kaip VSK apaštalai vadina savo pačių išsigalvojimą, neva tai „sutriuškinantį“ pridėtinės vertės teoriją (ak, didieji jūs liberalburžujų priešininkai, nepamąstote gal, kad, „triuškindami“ pridėtinės vertės teoriją, aptarnaujate tų pačių buržujų interesus?).

Tačiau, kaip galime įsitikinti ištisai, visumoje perskaitę cituojamą J. Stalino veikalą, „Socializmo ekonomines problemas TSRS“, čia matome toli gražu ne J. Stalino minčių paaiškinimą ir, griežtai tariant, netgi ne interpretaciją, o tiktai begėdišką falsifikatą.

Apie ką čia iš viso kalbėjo J. Stalinas? Tam, kad atsakytume į šį klausimą, turėtume suprasti, apie ką iš viso kalbama minėtame J. Stalino veikale, „Socializmo ekonominės problemos TSRS“: o kalbama yra apie socializmo, kaip savitos, savus dėsningumus ir, žinoma, savas problemas ir prieštaravimus turinčios santvarkos ekonomines problemas ir būtinybę paversti jas mokslinės marksistinės analizės objektu, lygiai taip pat, kaip kadaise K. Marksas savo analizės objektu, rašydamas „Kapitalą“, padarė anksčiau egzistavusią kapitalistinę ekonominę formaciją.

K. Marksas rašė „Kapitalą“, remdamasis dialektinio ir istorinio materializmo pasaulėžiūra ir moksliškai analizuodamas ne kurią kitą, o būtent kapitalistinę ekonominę formaciją, su jai būdingais dėsningumais, problemomis ir kt. bruožais.

Juk kiekviena atskira santvarka, kaip ekonominė visuomenės formacija, yra savita, su savais bruožais ir todėl negali būti vienodai „apdorojama“ su tokia pat terminologija, kaip ir visos kitos. Būtų neįmanoma taikyti lygiai tų pačių ir visų sąvokų, kurios naudojamos kapitalizmo ekonominės formacijos analizei, siekiant pažinti feodalinę ar, tarkime, socialistinę ekonomines formacijas.

Įvairūs reiškiniai ir juos aiškinančios sąvokos – istoriškai kintantys dalykai, tad ir jokia teorija negali pretenduoti į absoliučiai amžinas, visur ir visada, be jokių išimčių tiksiančias sąvokas; būtent tai puikiai suvokia marksistinė dialektika, kuria ir rėmėsi J. Stalinas.

Tad ir „Kapitale“ naudojamos politekonominės sąvokos, be abejo, negali būti sėkmingai pritaikytos absoliučiai kiekvienai istoriškai egzistavusiai ar egzistuojančiai santvarkai (pirmykštei-bendruomeninei, vergovinei, feodalinei, kapitalistinei ar socialistinei), nes tada jos netektų savo konkrečios prasmės.

Ir būtent tai būtų, tiesą pasakius, kvailas dogmatizmas, su marksizmu neturintis ir negalintis turėti nieko bendro, o ne „atsisakymas nuo marksizmo“, kaip norėtų teigti VSK apaštalai.

Ką dėl socializmo problemų ir jų pažinimo rašė J. Stalinas? Kad joms teisingai pažinti, analizuoti ir kritiškai įvertinti, yra būtina remtis marksistine metodologija, dialektiniu ir istoriniu materializmu bei politine ekonomija, suvokiant, kad yra turimas reikalas su visiškai kito nei kapitalistinio tipo ekonomine formacija.

Todėl, jei siekiama mokslinės socializmo, kaip ekonominės visuomenės formacijos, analizės, iškyla tokia pat būtinybė suformuluoti socializmo realijas atitinkančią terminologiją, kaip kad buvo daryta analizuojant kapitalizmą „Kapitale“. Būtent tokios analizės savo veikale „Socializmo ekonominės problemos TSRS“ ir reikalavo J. Stalinas.

Šią analizę jis, be abejo, rėmė marksizmu, kūrybiškai jį taikydamas kokybiškai naujos, socialistinės, visuomenės ekonominės formacijos moksliniam pažinimui; ir, matydamas kai kurių Kompartijos veikėjų dogmatizmą, siekį aklai taikyti tas pačias sąvokas iš „Kapitalo“, kaip mokslinio veikalo, tyrusio konkrečiai kapitalistinę, ir ne kurią kitą, ekonominę formciją, socialistinei ekonominei formacijai analizuoti, J. Stalinas jį griežtai sukritikavo ir atmetė.

„Stalinas sakė tik tiek, kad Marksas aprašinėjo 19 amžiaus kapitalistinę Anglijos ekonomiką ir, kad 20 amžiaus vidurio socialistinei ekonomikai reikalingos naujos išvados. Ir tai iš tiesų taip“, – labai teisingai reikalo esmę anksčiau išėjusiame, tiems patiems „kobistams“ skirtame straipsnyje nusakė marksizmo, istorijos ir politekonomijos žinovas, Gintaras Butkus.

Tuo tarpu, kol J. Stalinas niekur ir niekaip neišsižadėjo marksizmo, o paprasčiausiai pabrėžė tai, kad kapitalistinei ekonominei formacijai analizuoti skirta terminologija yra nepakankama ar netgi kai kur netinkama socialistinės ekonominės formacijos analizei, tūlas „kobistinės tiesos“ ieškotojas iš šito mėgina išvedžioti dar kažin tai kokį marksizmo „paneigimą“.

Deja, eilinį kartą matome, kaip VSK kūrėjų teiginiai dėl J. Stalino ir jo tariamo atsisakymo nuo marksizmo tėra tik sofistiniai svaičiojimai, kurie sugriūna, kada tiktai skaitytojas nepatingi ir nepabijo pats į savo rankas pasiimti to paties dėdulės Juozo raštus ir pasiskaityti juos, žiūrėdamas visų pirma ne į kokių tai nors „teisuolių“ pernelyg jau subjektyvias interpretacijas (falsifikacijas), o į realiai išdėstytų minčių esmę.

Matome nepaneigiamą intelektualinį nesąžiningumą, kurį paaiškinti įmanoma tik aklu fanatizmu arba piktavališka demagogija. Žinoma, kiek tai liečia lietuviškuosius VSK adeptus, o tiksliau, oficialiąją VSK grupę, manome, kad turime reikalą su pirmuoju iš dvejų minėtųjų variantų, bet visgi yra įdomu, kaip su marksizmu „kovoja“ ir jį „triuškina“ žmonės, ne tik šventai įtikėję iš konteksto traukiamų citatų perinterpretavimais bei niekuo, išskyrus abstrakčia spekuliacija, nepagrįstais svaičiojimais, bet ir tokiais dalykais, kaip tariamai kur ne kur buvusiomis „dinozaurų civilizacijomis“ ir kt. „šventosios dievo tiesos“ pasireiškimais.

Įsitikinimas tokiais, švelniai pasakius, moksliškai nesolidžiais, neįrodytais ir neįrodomais, netgi neegzistavusiais ir neegzistuojančiais dalykais, yra vienas pagrindinių įvairių neo-religinių ir kvazireliginių sąjūdžių, okultinių-mistinių sektų, kurių taip vadinamose postmoderniose visuomenėse yra apstu, bruožų. Tai, be abejo, leidžia VSK dėti būtent į šitokių naujo braižo tikėjimų kategoriją – tuo įsitikinti galima vien pasiskaičius pagrindinius VSK veikalus.

Tokie, patinka tai mums ar ne, yra faktai. Nelabai jie malonūs, bet, visgi, jie šneka ne marksizmo, o būtent VSK, kaip tam tikro mistinių-okultinių pasakų bei dogmatinių teiginių kratinio ir geranoriškai nusiteikusių žmonių klaidinimo formos, nenaudai.

---
Laurynas Ragelskis: komentaras į tai ką aukščiau perskaitė kantrus ir ištikimas Lietuvos „kobistų“ organo - LDienos.lt skaitytojas.

Šaunuoliai. Gindami savo krūtinėmis dėdę Karlą praleidote esminį dalyką: kas liks iš marksizmo politinės-ekonominės ideologijos, jeigu atsisakyti joje naudojamų ir būtent “Kapitalo” pagrindu išsivestų (susikurų) marksistinės politekonomijos ingredientų – “pridėtinis laikas” ir taip toliau, kuriuos ir išvardino J. Džiugašvilis, kalbėdamas apie teorijos neatitikimą praktikai.

O gi, atsisakius šių sąvokų, kaip neatitinkančių “naujos socialistinės realybės” (lygiai kaip neatitinkančių ir senosios kapitalistinės realybės, nes matematiškai tie terminai NIEKUO NEPAGRĮSTI) – marksizmas praranda VISĄ SAVO MATERIALINIO visuomenės santykių pagrindimo bazę.

Ir lieka tai, kas lieka – dialektika ir “Antidiūringas”.

Bet negi tūli ištikimi marksistai gali atsisakyti savo “materialistinio ateizmo” ar bent suabejoti "dialektiniu materializmu"? Žinoma, kad ne. Nes tuomet pasirodys, kad “Markso mokslas nėra visagalis, nes toli gražu jam iki teisybės”

Kalbant apie sąlyčio taškus: jeigu pasigilinus, ar jų yra tarp mūsų?

Jūsų tikslas – kapitalistų diktatūrą pakeisti “proletariato” (kurio kaipo tokio šalyse su sunaikinta industrija ir nebėra) diktatūra; o į VALDANČIOJO ŠŪDELIČIO vietą, dabar veikiančioje minios-“elito” sistemoje, pastatyti “teisingą” PARTIJĄ. Tarybų Sąjungoje tai buvo vienintelė ir “neklystanti” (nes Markso mokslas visagalis, bla bla bla) pseudoKOMUNISTŲ – o jūs matyt, svaigstate, kad Lietuvoje vietoj dabartinių išgamų būsite jūs – TAUTINIAI SOCIALISTAI, vieninteliai žinantys, kas yra tiesa, nes “Markso mokslas visagalis, bla bla bla…”

Mūsų tikslas – iš viso likviduoti PARAZITINĘ minios-“elito” sistemą, kuriant naują sistemą, pagrįsta KITA PASAULĖŽIŪRA. Ir pagrindinis tikslas šiuo einamuoju metu – žmogaus tapimo Žmogumi klausimas.

Jūs teigiate, kad “ekonomika ir materija” formuoja santykius, gyvenimo būdą moralę ir pasaulėžiūra, o mes – kad pasaulėžiūra ir kiekvieno individo asmeninė dorovė pagrindžia visuomeninius santykius ir jų pagrindu yra kuriama vienokia ar kitokia ekonomika bei su ja susiję procesai.

Jūs apsiribojate ideologija, tiesiog pakeisdami vienus IUBERMENŠUS, ganančius liumpenproletariatą, kitais IUBERMENŠAIS, ganančiais tą patį liumpenproletariatą.

Įvertindami KONCEPTUALIĄJĄ VALDŽIĄ kaip “…padebesiuose neva tai kažkur esančią „blogą pasaulėžiūrą“, kuri neva nepriklauso nuo socialinės-ekonominės santvarkos,…” puikiai pademonstravote savo lubas, kurias jums (o tiksliau visai progresyviąjai XIX a. visuomenės daliai, nesutinkančiai su parazitine kapitalizmo sistema) ir uždėjo TIKRIEJI “marksizmo” projekto UŽSAKOVAI ir finansuotojai.

Su kuo jus visus ir sveikinu. Kaip sakoma – bijau, kad mums vis tik nepakeliui, nes ten kur jūs einate – mes ne tik kad buvome, mes ir dabar dar viena koja esame tenai sulindę…