Ramūnas Aušrotas. Nestereotipiniai lyčių vaidmenys – už ką siekiama kovoti?

Autorius: propatria.lt Šaltinis: https://minfo.lt/aktualijos/st... 2021-12-15 18:31:00, skaitė 494, komentavo 2

Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas

Šiuo metu Seime yra svarstoma Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo (toliau – ASAAĮ) nauja redakcija, kurią parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Vienas iš neįvardintų įstatymo tikslų yra perkelti į Lietuvos teisę iki šiol neįsisavintas Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Stambulo konvencijos) nuostatas.

Pastebėtina, kad šis procesas vyksta nuolat: pvz., šių metų balandžio 22 d. Seimas pakeitė Mediacijos įstatymo nuostatas, nustatydamas, kad privalomoji mediacija netaikoma tais atvejais, kai šeimos ginčų, nagrinėjamus ginčo teisena atvejais, jei kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo (pvz., santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo) siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas.

Tokiu būdu į Lietuvos teisę buvo perkelta Stambulo konvencijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, draudžianti visų formų smurto atveju taikyti privalomus alternatyvius ginčų sprendimo būdus, įskaitant tarpininkavimą ir taikinimą. O šių metų spalio 14 d. Seime buvo priimtos Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriomis apibrėžtas ir kriminalizuotas neteisėtas žmogaus persekiojimas, ką irgi numato ir Stambulo konvencija.

Reikėtų pabrėžti, kad Stambulo konvencijos kritikai neigiamai vertina ne visą Stambulo konvenciją in corpore (visumoje), bet kai kurias, dažniausiai ideologiniu krūviu pasižyminčias jos nuostatas. Taigi, kai kurių, pasaulėžiūrinių diskusijų nekeliančių, Stambulo konvencijos nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę yra priimtinas tiek jos priešininkams, tiek ir jos šalininkams.

Tačiau pats perkėlimo procesas dažnai vyksta automatiškai, neatsižvelgiant į tai, jog kai kurių Stambulo konvencijos nuostatų atžvilgiu šalis gali daryti išlygas (vadinasi, jų perkėlimas į nacionalinę teisę nėra būtinas), o kitų atžvilgiu jas inkorporuojant turi diskrecijos teisę (t.y., gali pasirinkti konkrečios normos įgyvendinimo būdus).

Bendrąja prasme, šis procesas tik iliustruoja du lietuviškam politiniam laukui būdingus bruožus: teisinį neraštingumą ir savarankiškos politinės valios nebuvimą. Stambulo konvencijos šalininkai nuo to tik laimi, nes taip diegiamas griežtesnis negu reikalaujamas teisinis režimas, o jos kritikai iš to tik pralaimi.

Konkretus pavyzdys – persekiojimo kriminalizavimas. Stambulo konvencija leidžia, padarius išlygą, vietoje baudžiamųjų sankcijų už persekiojimą taikyti nebaudžiamąsias sankcijas, t.y., numatyti ne baudžiamąją, bet administracinę atsakomybę. Lietuvoje pasirinktas griežtesnis variantas.

Neapsižiūrėjimas, deja, būdingas ne tik mums: pvz., Austrija, kuri turi išvystytą ir efektyvią atkuriamojo teisingumo priemonių taikymo smurto artimoje aplinkoje atvejais mechanizmą, ratifikavo Stambulo konvenciją be jokių išlygų, ir tik po to, kai reikėjo teikti pirmąją ataskaitą pagal konvenciją, ginčijosi su konvencijos įgyvendinimą prižiūrinčia GREVIS institucija dėl teisės taikyti taikinamąjį tarpininkavimą smurto bylose.

Viena iš prieštaringai vertinamų Stambulo konvencijos nuostatų yra reikalavimas, siekiant naikinti smurto artimoje aplinkoje prielaidas, į ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas privalomai integruoti tam tikras temas, tarp jų ir apie nestereotipinius moterų ir vyrų vaidmenis. Šią nuostatą yra siūloma įtraukti į ASAAĮ (ASAAĮ projekto 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Siūlomas teisinis reguliavimas, pagal tai, kaip jis suformuluotas, leidžia teigti, jog pasiūlymu siekiama ne tiek užtikrinti, kad ugdymo procese būtų kritiškai vertinami tradiciniai vyrų ir moterų socialiniai vaidmenys šeimoje (pvz., darbų pasidalinimas), bet siekiama nustatyti pozityvią valstybės pareigą švietimo srityje įdiegti kalbėjimą apie „nestereotipinius vyro ir moters vaidmenis“.

Tačiau sąvoka „nestereotipiniai moterų ir vyrų vaidmenys“ Lietuvos teisėje nėra apibrėžta, jos turinys nėra aiškus, taigi, nebus aišku ir koks turinys turėtų atsirasti ugdymo programose. Akademinėje literatūroje taip pat nėra vienos nusistovėjusios „nestereotipinių lyčių vaidmenų“ sąvokos, šiuo klausimu egzistuoja visa aibė skirtingų socialinių teorijų.

Nestereotipiniai lyčių vaidmenys gali reikšti ne tik priešingą tradiciniam vyro ir moters socialinių vaidmenų šeimoje ir visuomenėje pasiskirstymą, bet gali apimti ir heteronormatyvumo kritiką ir pareigą kalbėti apie įvairias seksualines orientacijas ir jų raišką („Heteronormatyvumas – tai kultūrinės bei socialinės normos, nurodančios, jog vyrų ir moterų heteroseksualumas yra vienintelė įmanoma priimtina, normali seksualinė orientacija bei sociokultūrinė norma, kai yra reprezentuojami nusistovėję lyčių vaidmenys. (Akvilė Giniotaitė „Heteroseksualumas ir lytis mokykloje“).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad prie nestereotipinių lyčių vaidmenų gali būti priskiriamas ir translytiškumas ir jo praktika („Translytiškumas – lytinė tapatybė, neatitinkanti stereotipinių įsivaizdavimų apie tradicinius lyčių vaidmenis, elgesį, aprangą ir t.t.“ (Europos lyčių lygybės institutas).

Apie ką iš tiesų pasiūlyme eina kalba? Ir ar iš tiesų egzistuoja poreikis kovoti su lyčių stereotipais, ir jei taip, tai kokiais?

Viešoje erdvėje dažniausiai teigiama, kad tokiu būdu siekiama kovoti su požiūriu, jog vyras turi išlaikyti šeimą, o moteris – auginti vaikus. Iš to kyla socialinė ir ekonominė lyčių nelygybė, tai laikoma viena iš pagrindinių priežasčių, tariamai legitimuojančių smurtinius santykius ir lemiančių smurto prieš moteris mastą.

Požiūris lieka požiūriu, tačiau Lietuvos realybė jo nepatvirtina, ir jau seniai. Štai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vyresnysis patarėjas Donatas Paulauskas džiaugiasi, jog pagal moterų užimtumą ES esame antrieji, šalia pirmą vietą užimančios Švedijos, ir konstatuoja, kad „Vyro kaip šeimos maitintojo, teikiančio ekonominį saugumą, modelis mūsų visuomenėje prieštarauja realybei, kurioje ekonomiškai aktyvūs, vadinasi, šeimą maitinantys yra abu, o ne vienas“.

Tai, kad Lietuvoje labiausiai skurdą ir socialinę atskirtį patiria būtent tie namų ūkiai, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo su vienu ar dviem vaikais, rodo, kad toks modelis nėra asmenų laisvai pasirinktas, bet socialiai nulemtas. Viena iš praktikoje pastebimų smurto artimoje aplinkoje priežasčių yra šeimose kylanti įtampa, susijusi su neturėjumu galimybės derinti darbo ir šeimos įsipareigojimų. Moteriai tenka dirbti dviem etatais: vienu darbe ir antru namuose. Todėl jei apie ką ir būtina kalbėti, tai apie tinkamą atsakomybių šeimoje pasidalinimą.

Vakarų valstybių patirtis liudija, kad po kovos su įsisenėjusiais vyriškumo ir moteriškumo stereotipais priedanga vyksta unisex (lyčiai neutralios) politikos spaudimas, kai peršami nauji istoriškai susiformavusiems priešingi stereotipai. Pavyzdžiui, 1998 m. Švedija į švietimo programas įtraukė reikalavimą, kad visos ikimokyklinės įstaigos „kovotų su tradiciniais lyčių vaidmenims ir lyčių modeliais“ ir skatintų vaikus išeiti „už stereotipinių lyčių vaidmenų apribojimų“.

Įgyvendinant lyčiai neutralią politiką darželiuose imta vartoti lyčiai neutrali kalba, tuo tikslu švedai įsivedė lyčiai neutralų kreipinį „hen“. Kiek giliai norima laužyti lyčiai būdingus „stereotipus“, priklauso nuo mokyklos administracijos. Šiame kontekste vis tenka išgirsti apie iniciatyvas, kuriomis mergaitės ir berniukai raginami išbandyti priešingai lyčiai būdingus atributus – berniukai lakuojasi nagus, o mergaitės skatinamos žaisti berniukams būdingus žaidimus. Todėl priėmus siūlomą teisinį reguliavimą ir jį įgyvendinus, kiltų rizika, kad švietimo srityje vieni „atgyvenę“ stereotipai (kai berniukai buvo skatinami iniciatyvumui, aktyvumui, o mergaitės stropumui ir nuolaidumui) bus pakeisti naujais, visiškai ignoruojant asmenišką vaiko unikalumą ir kūniškumą.

Dar daugiau, iš esmės tokiu būdu ne griaunami įsisenėję stereotipai apie vyriškumą ir moteriškumą, bet priešingai, dar labiau patvirtinami, ir kraštutine jų raiškos forma. Todėl siūlytina, užuot kovojus su taip vadinamais lyčių stereotipais, formuoti platesnį suvokimą apie vyriškumo ir moteriškumo socialinę raišką, be kitų dalykų, akcentuojant, jog vyrai ir moterys gali būti skirtingų tipų, pabrėžiant, jog vyriško stiliaus moterys yra pilnavertės moterys, o švelnaus ar meniško stiliaus vyrai yra pilnaverčiai vyrai. (Debra Soh, The End of Gender, Debunking the Myths about Sex and Identity in our Society, NY: Threshhold editions, 2021.plg. 31 psl.)

Tikroji pasiūlymo švietimo sistemoje kalbėti apie nestereotipinius lyčių vaidmenys esmė ir prasmė atsiskleidžia, palyginus jo formuluotę su Stambulo konvencijos nuostatomis, įtvirtintomis konvencijos 3, 12 ir 14 straipsnuose.

Konvencijos 3 str. pateikiama socialinės lyties sąvoka apima ir socialiai susiformavusius vaidmenis („lytis socialiniu aspektu (toliau – lytis) – socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“), 12 str. nustato pareigą kovoti su stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis, o 14 str. numato pareigą į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą įtraukti mokymo medžiagą apie nestereotipinius lyčių vaidmenis.

Kokia yra šios pareigos apimtis paaiškina Stambulo konvencijos aiškinamojo memorandumo 87 p., kuriame nurodoma, kad į 12 straipsnyje nurodytą pareigą kovoti su stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis įeina ir gėjų, lesbiečių, biseksualų bei translyčių asmenų teisių apsauga. Taigi, pagal Konvencijos aiškinamąjį memorandumą, į nestereotipinių lyčių vaidmenų aprėptį patenka ir gėjai, lesbietės, biseksualai bei translyčiai asmenys ir jų gyvenimo būdas.

Žinant, kad pasiūlymu į nacionalinę teisę siekiama perkelti minėtas Stambulo konvencijos nuostatas, tai reiškia, kad ši pareiga, be kitų dalykų, apima ir pareigą kalbėti apie gėjų, lesbiečių, biseksualų bei translyčių asmenų gyvenimo būdą, ir būtų taip interpretuojama keičiant ugdymo programas.

Pastarųjų temų privalomas įtraukimas į ugdymo turinį yra diskutuotinas vertybiniu ir doroviniu požiūriu, didžiajai daliai Lietuvos visuomenės yra nepriimtinas, taip pat konfliktuotų su LR Konstitucijoje įtvirtinta tėvų teise ugdyti vaikus pagal savo religinius ir dorovinius įsitikinimus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Stambulo konvencijos aiškinamojo memorandumo 85 punktą, įgyvendinant Konvencijos 14 str. valstybės turi diskrecijos teisę parinkti, kokias temas įtraukti į ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas, be to, straipsnyje pateiktas temų sąrašas yra pavyzdinis ir neišsamus („Šis paragrafas nustato bendrą pareigą, nedetalizuodamas kokių specifinių priemonių imtis, palikdamas tai valstybės narės diskrecijai.“)

Taigi, įsakmios pareigos švietimo sistemoje kalbėti apie nestereotipinius vyrų ir moterų vaidmenis Stambulo konvencija nenumato. Todėl atsižvelgiant į galimą ideologinį sąvokos „nestereotipiniai moterų ir vyrų vaidmenys“ interpretavimą, vengiant nereikalingų kultūrinių karų švietimo sistemoje, siūlomo reikalavimo įstatyme atsisakyti.

Smurto artimoje aplinkoje bus mažiau, jei bus paprasčiausiai pripažįstamas visų asmenų, nepriklausomai nuo jų lyties, lytinės orientacijos ir lytinės tapatybės, lygiavertiškumas ir vienodas orumas.