J. Vaiškūnas. Didžiausios Kalėdų dovanos – mūsų papročiai ir mūsų kalba

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2015/12/24/di... 2021-12-25 05:29:00, skaitė 437, komentavo 1

A. Valūno nuotr.

Pačios didžiausios Kalėdų dovanos tekusios mums – mūsų papročiai ir mūsų kalba paveldėta iš protėvių. Priimkime jas, gyvenkime su jomis ir jos suteiks mūsų gyvenimui prasmę, įkvėps galių kelionėje į tikslą, pripildys gyvybės dvasios mūsų būtį čia ir, gal būt, net anapus.

Šventinis laikas nuo Kalėdų iki sausio 6 d. nuo seno vadinamas „tarpušvenčiais“, „tarpukalėdžiais“ arba „šventvakariais“. Šiuo laiku dienos ir nakties trukmė beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė „sustoja“. Tuo metu ir žmogus turi sustoti, atidėti kasdienius darbus ir apmąstyti savo gyvenimą. Saulė sugrįžta ir pradeda sukti dar vieną metų ratą, bet, kad Saulė sugrįžtų mums, kad ateinantys metai būtų Nauji – privalome pasistengti mes patys.

Pasaulis yra toks koks jis yra mūsų viduje. Bėdos kaupiasi, daiktai dyla, mes silpstame ir senstame. Nei mirties, nei blogio išnaikinti nesame pajėgūs. Bet galime apvalyti ir sustyguoti savąją dvasią. Ir tą turime padaryti mes patys drąsiai žengdami į susitikimą su savo sielos gelmėmis – iš kurių į mus žvelgia mirusiųjų vėlės ir kuriose glūdi atsakomybė už mūsų pragyventus metus bei nenuspėjamą ateitį.

Pasaulio atsinaujinimas didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų santykio su protėvių vėlėmis. Juk mūsų gyvenimas tik akimirka tarp praeities, kurios jau nėra ir ateities, kurios dar nėra. Tuo tarpu, praeitis niekur nedingo. Ji skleidžiasi per visą žmogiškąją kūriniją, kurią užgimę paveldime iš visų prieš tai gyvenusiųjų. Ir kalbasi jie su mumis per brangųjį paveldą – per daiktus ir papročius, per žodžius ir vėliavas, per ugnį ir vandenį, per medžius ir žvaigždes, per gyvulius ir paukščius – seniausia kalba…

Pasaulis užpildytas vėlių kūrybos. Per ją visų laikų vėlės supa mus savo rūpesčiu ir linki mums gero. O mes savo gyvenimais bandome jungti praeitį su dabartimi. Perduodami jos išmintį ateičiai.

Kūčių – Kalėdų – Naujųjų metų šventiniame laike užkoduotas kelias į dvasinį atsinaujinimą. Jis liudija, kad ryšius su naujam gyvenimui įgalinančiomis galiomis, galime atkurti burdami ir apeiginiais veiksmais vienydami savo ir šeimos (Kūčios), giminės ir bendruomenės (Kalėdos), tautos ir Valstybės (Naujieji metai) esančiųjų ir išėjusiųjų pajėgas.

Ir štai vėl esame Kalėdinėje šventovėje. Vėl kuriame ir buriame naujas viltis ir naujus lūkesčius. Naujametinis mitas vis dar veikia. Jis varo mus gyvenimo ratu, primindamas neatiduotas skolas, neparašytas ataskaitas, sugrąžindamas mūsų dėmesį artimiesiems ir draugams, siūlydamas atramos tašką mūsų ateities lūkesčiams ir siekiams.

Atsigręžkime į tai kas mus sieja ir vėl patirsime tikras žemės ir dangaus dovanas.