Puikus naujas pasaulis, kuris vis eina ir eina, ir niekad neateina

Autorius: Justė Latauskienė Šaltinis: https://plus.google.com/u/0/11... 2015-10-29 15:17:11, skaitė 2462, komentavo 1

Prieš kelias diena lankiausi pas draugą, kuris buvo dar ir peršalęs. Jis pasiguodė, kad kai taip nutiko, nusipirko tokių pat vaistų, kaip kad anksčiau, kai gyveno su tėvais, jam duodavo mama. Bet tik užaugęs suprato, kad ten buvo homeopatija.

Nusivylimas kaip reikiant. Suprantama. (juos po to kartu suvalgėm kaip saldainius)

Bet prie progos jis dar paklausė ar tinka, ką jam dar ir vaistininkas davė - tai buvo 3 nereceptinių vaistų kombinacija, kuri Lietuvoje reklamuojama kaip vaistas nuo peršalimo ir galvos skausmo. Nuraminau, kad tikrai tinka.

Nors Lietuvoje reklamuojama kaip toks, bet šiaip tas derinys yra sukurtas ir labai tinka gydyti nugaros skausmui. Bet Lietuvoje, jei tokį paskirčiau pacientui, tai tikriausiai tiek pacientas, tiek kiti gydytojai pasukiotų pirštą prie smilkinio. Medicinoje egzistuoja socialinės ligos. Dvejopai - tokios, kaip skurdas, menkavertė mityba, apleistumas ir panašiai, kurios yra tikros socialinės ligos. Bet ir tos, kurios yra išmokstamos iš aplinkinių, kurias galima, labai norint laikyti psichosomatinėmis, bet tuo pat ir neišeina, nes terminas psichosomatika joms yra per daug asmeniškas ir unikalus.

Pavyzdžiu karščio bangos ir viršutinės kūno dalies paraudimas premenopauziniu laikotarpiu. Ištinka tik tas moteris, kurios gyvena kultūrose X. Perkelk tą moterį į kultūrą Y ir pagydysi. Perkelk moterį iš kultūros Y į kultūrą X ir gausi simptomus. Jie turi įrodytus mechanizmus, kurie kyla dėl to, kaip gyvenant toje kultūroje turi prisitaikyti kardiovaskulinė ir nervinė sistemos. Juos galima gydyti pakaitine hormonų terapija. Ir netgi gauti efektą. Dažniausiai žmogus nuo to laimingesnis nesijaučia. Visiems keista. Niekas nieko nesupranta. Ir niekas nepakelia akių nuo žemės, kad pasakytų kodėl taip yra. Todėl, kad aplinka tave nugalėjo, žmogau. Ji tave nugalėjo. Dabar, jei labai nori, gali prisijungti prie pozityvaus mąstymo būrelio ir atsiduoti tai pačiai sistemai, kuri tau šitą dalyką padarė. Kapituliuoti ramybės vardan.

Apatinės nugaros dalies skausmas irgi yra kultūrinė liga. Niekas tos ligos neišsigalvoja. Ji tiek pat išgalvota, kiek ją kenčiantys žmonės. Skausmas tikras, simptomai tikri. Tik palyginti maža dalis tą skausmą jaučia dėl tikrų medicininių priežasčių, tai mažai daliai gydymas būna kartais toks efektyvus, kad net gydytojai nusigąsta, kad omg. padėjo? PADĖJO??? kost kost, ahem Žinoma, jog padėjo. Gi mes gydytojai. Mes awesome. Žinom, ką darom.

Likusiems? Likusius galima smagiai gydyti kiekvieno paūmėjimo metu, atlikti juosmens kompiuterinę tomografiją, rasti gazilioną išvaržų (visi jų turi), ir aiškinti tą skausmą per "išbyrėjusį stuburą" ar ką nors panašaus. Paieškosi ir tikrai tikrai ką nors rasi. Skirti reabilitaciją. Iš tiesų tai tokiems žmonėms turėčiau rašyti tokius receptus "du artimi draugai", "darbas, kuris patinka", "džiuginantis miegas" ir panašiai. Bet rašau vaistus nuo skausmo ir nuo uždegimo, jei reikia adjuvantus ir miorelaksantus ir t.t. ir panašiai. Duodu nedarbingumą, kuris, mano nuomone žmones pagydo geriausiai, bet dauguma gydytojų tą išgirdę man nupjautų rankas, kojas, galvą, persmeigtų širdį kuolu, sudegintų, o pelenus subertų į vulkaną. Jei duodi žmogui nedarbingumą, tai jo ligos prognozė visada yra blogesnė. Nes darbas žmogų džiugina, ten yra draugų, ten kažką padarai, užsimiršti, užsidirbi. Sutinku. Ir vis tiek fantazuoju, kad absoliuti dauguma žmonių, jei tik galėtų, į darbą neeitų. Sėdžiu ant savo vaivorykštės ir filosofuoju, kad kiti tikriausiai sėdi ant juodų debesų, nuo kurių nuodingų fluidų ir serga.

Skeptikų draugijoj radom vieną šarlataną, kuris šitą dalyką perpratęs ir žmones "gydo" per kitą galą - t.y. bet kokiom bėdas randa kaip priežastį energetiniam stuburo tiesinimui. Jam puikiai sekasi, klesti žmogus. Mes draugijoj iš jo juokiamės, o aš parėjusi namo verkiu.

Nes kai skiriu vaistus darau tą patį. Tik apsimetu, kad ne, niekada nepasidomiu kaip mano pacientų funkcinės išeitys pasikeičia per ateinančius mėnesius ar metus. Absoliutus šališkas prieinamumas, priklausau sistemai, kuri ligą sukuria tam, kad galėtų gydyti.

Didžioji dalis šeimos medicinos rezidentų yra nepalyginti geresni už mane. Jie pyksta, laužo tušinukus, per pietus aistringai mėtosi šakutėmis ar eidami namo paspardo duris, širsta ir draskosi dėl ligų, kurias, kaip viena rezidentė įvardijo "sukelia tik nemokėjimas gyventi".

Aš tuomet šypsausi, kad ne, tie žmonės moka gyventi. Būtent dėl to ir serga, kad prisitaiko prie aplinkos, kuri savyje pačioje užkoduoja šitas ligas, o rezidentų pyktis kyla iš to, kad jie jau yra iš kitos medicininės kultūros, tokios, kur žmogus turi teisę pats spręsti apie savo biosocialinį integralumą. Pvz.: teisė nuspręsti pačiam savo lytį yra mažytis šito pokyčio rezultatas.

Puikus naujas pasaulis, kuris vis eina ir eina, ir niekad neateina. Kartais galvoju, kad technologijų tobulėjimas vis labiau jas daro panašias į magiją ir stebuklus. Įskaitant ir mediciną. Dar 100 metų ir grįšim prie šamanizmo. Kažkada šamanai duodavo gėralą, įkrautą dvasiomis, kuris padarydavo žmogų  laimingą, o iš tiesų jame būdavo psichotropikai. Po 100 metų įkišim žmones į aparatą, kur aiškinsim, kad jis subalansuos neuromediatorius, pakeis genų ekspresiją ir padarys jį laimingu, kai realiai, tai tas aparatas nieko nedarys, tik lemputė žybsės ir bus garsas "ping".

Laimė mano darbą apsprendžia grynai tik gudresnių už mane sukurti algoritmai, rekomendacijos ir įrodymai, kurių dėka galiu ramiai miegoti ir sapnuoti, kad darau geriausia iš to, kas įmanoma, o mano meilė mokslinei fantastikai neturi jokių gilių priežasčių