Ar Lenkija atims iš Ukrainos tris sritis už skolas pagal restituciją?
Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/11/ar-l... 2015-11-02 15:04:35, skaitė 3892, komentavo 2
Visos jaunos valstybes turi vieną įdomią savybę, – jos veržiasi draugauti su Europa, tačiau nėra pasiruošusios šios draugystės pasekmėms. Rožiniai iliuzijų akiniai nukrenta, kai Europa ir europiečiai, meiliai, bet tvirtai pradeda kalbėti su savo „naujais partneriais“: o jūs, mūsų nauji draugai, nepamiršote apie tas senas nuoskaudas, kurias kažkada jūs mums padarėte, tikriesiems europiečiams? Anksčiau nenorėjome šiuo klausimu kelti triukšmo – ką iš jūsų, barbarų, galima buvo paimti, o dabar – be šito niekaip. Reikia sudėti taškus virš „i“ – visų pirma turtiniu klausimu. O po to pradėsime toliau gyventi kaip giminingos sielos. Jūs nesijaudinkite, mes paimsime tik tai, kas mums priklauso, kultūringai, per teismą…
Šis įvadas tampa labiau aiškus nejuokingo lenkų noro kontekste susigrąžinti savo turtus taip vadinamuose „Rytiniuose Kresuose“, priklaususius Lenkijai iki 1939 metų:
Kaip mes matome žemėlapyje, ši teritorija visai nemaža – palyginus vos ne pusė šiuolaikinės Lenkijos. Ir, atitinkamai, skaičius tų, kurie ten gyveno buvo irgi nemažas. O tai garantuoja tiesiog štorminę ieškinių bangą europiniuose teismuose.
Tad, apie viską iš eilės. Dar šių metų balandyje Lenkijoje įkurta organizacija „Kresų Restitucija“, kurios tikslas gauti iš Ukrainos kompensaciją už tą visą turtą, kurį lenkai buvo priversti palikti po 1944 metų. Jau šios organizacijos veiklos pradžia davė suprasti, kad tai ne du ar trys pamišėliai – į ją įstojo iš karto keli šimtai žmonių, o viso, pagal naujus paskaičiavimus, Lenkijoje šiuo metu yra apie šimtas tūkstančių žmonių, turinčių dokumentinius įrodymus, patvirtinančius turtinę nuosavybę šiuolaikinės Ukrainos teritorijoje.
Balandžio naujiena sukėlė kažkiek triukšmo ir užsimiršo. Bet, kaip pasirodė, užsispyrę (ir godūs) lenkai be darbo nesėdėjo, o per pusmetį suspėjo paruošti 600 ieškinių į europinius teismus dokumentų paketą. Ir, kad atsakovai suspėtų surinkti reikalaujamą sumą, iš karto ją paskelbė – apie 5 milijardus dolerių.
Humoras, tiesą sakant, ne tame, kad lenkai nusprendė gauti kompensaciją, o tame, kad pas juos būtent dabar atsirado visai neiliuzinis šansas bent jau dalinei sėkmei. O kodėl, kaip jūs manote? Ogi todėl, kad „Ukraina – ce Europa“: Asociacijos su ES sutartyje tiksliai surašyti valstybės įsipareigojimai ginant įpėdinių nuosavybės ir kitas turtines teises. Ir dabar prisiminkite šito teksto pradžią.
Na, žavinga iki ašarų: pagrindiniai Maidano karnavalo didvyriai, patys pačiausi „už-europiečiai“ – vakarų ukrainiečiai – tiesiogine to žodžio prasme rizikuoja būti palikti nuogi-basi, tų, pas kuriuos jie bėgo išskėstomis rankomis!
Jūs laisvai galite atsakyti: jiems niekas nieko neduos. Oi ne! Ne taip viskas paprasta!
Pirma, lenkai ir patys ne tokie kvaili – jie apskaičiavo situaciją keliais ėjimais į priekį. Iš pradžių jie, tiesiog formaliai, planuoja pateikti dokumentus į ukrainietiškus teismus, o po nuspėjamo atmetimo ten – jau pritrauks „sunkiąją artileriją“, kaip Strasbūras ar kiti europietiški paskutinės instancijos teismai. Ir, jau sprendžiant iš pirminių 600 ieškinių salvės, jie turi neblogas galimybes paimti Strasbūro teismą šturmu. 100 000 lenkų su savo ieškiniais tiesiog gali „užmėtyti kepurėmis“ bet kokį teismą.
Antra, pačioje Lenkijoje tokiai iniciatyvai tvyro visiškai prijaučiantis požiūris visuose lygmenyse. Tai puikiai iliustruoja neseniai vykęs skandalas Lvove, kai meras Sadovas pykosi su Lenkijos pasiuntiniu dėl žemėlapio, kuriame Lvovas pavaizduotas „Lenkijos dalis“.
O tai reiškia, kad trukdyti „Kresų restitucijai“ lenkų oficiozai nesiruošia, ir net prisilaikys šią kortą, kaip kozirį, tam atvejui, jei Ukrainos-Lenkijos santykiai atšals. Reikalui esant, primins aukščiausiame lygmenyje – „yra pas mus čia tokia visuomeninė iniciatyva, o kadangi mes demokratai, tai negalime į ją nekreipti dėmesio…“
Trečia, tokio spaudimo Ukrainai įrankis nuo šiol kabės kaip rykštė ant sienos. Laikas nuo laiko europiečiai Briuselyje prisimins apie ją, ims į rankas, su švilpimu skros ja per orą ir išraiškingai žvelgs į Kijevo pusę.
Ukraina, tiesą sakant, mėgina kontratakuoti: esą lenkai ukrainiečius 1947 metais gerai pataršė „Operacijos „Vysla“ metu. „Na jeigu jūs mus į teismus, tai ir mes jus galime“. Bet toks apsikeitimas „meilybėmis“ bus Ukrainai ypatingai nuostolingas – „Rytiniuose Kresuose“ lenkiškos nuosavybės liko kur kas daugiau, kainuoja ji gerokai brangiau (kiek, pavyzdžiui, kainuos Lvovo miestas?), ir, kas svarbiausia, Lenkija pajėgs susimokėti ukrainiečiams jų pateikto ieškinio reikalaujamą sumą, o Ukraina – ne. Todėl atiduoti Lenkijai į rankas patį svarbiausią kozirį („mes su ukrainiečiais atsiskaitėme, o jie pagal analogišką atvejį nenori“) Kijevas nerizikuos.
Štai tokia linksma istorija. Ir kažkas kužda, kad tai toli gražu ne pabaiga… Vis dėlto, kaip kultūringai, europietiškai, ėmėsi šio reikalo Ukrainos draugai – nepradėjo reikalauti žemės atgal, o tik jos „įvertintos pinigais sumos“. Faktiškai Ukrainai dabar siūloma susimokėti už dabartinę teisę valdyti tris vakarų Ukrainos sritis.
O kas įvyks jeigu nesusimokės? Ar mes pamatysime tai, kaip dalis valstybės teritorijos atimama „už skolas“?
Parengė Remigijus Sinkevičius