Publicistas Valdas Anelauskas sureagavo į mokytojos Astros Astrauskaitės persekiojimą

Autorius: Valdas Anelauskas Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2022-02-11 15:27:00, skaitė 537, komentavo 10

Publicistas Valdas Anelauskas sureagavo į mokytojos Astros Astrauskaitės persekiojimą

Sužinojau, kad valdžią Lietuvoje uzurpavusi valstybinių nusikaltėlių chunta jau ne tik grasina susidorojimu, gąsdina, bet ir realiai ėmė persekioti disidentę Astrą Genovaitę Astrauskaitę, na tai tiesiog, kaip sakoma, kraujas gyslose užvirė...

Anądien vienas draugas iš Lietuvos man sakė, esą jis nereaguoja į viską taip jautriai, kaip aš, mat gyvendamas Lietuvoje prie daugelio keistų ir netgi visiškai amoralių dalykų jau įprato, jam visa tai seniai tapo norma. Suprantama, ko gero, ir aš panašiai galvočiau, jeigu pastaruosius 30+ metų gyvenčiau Lietuvoje, ilgainiui gal apsiprasčiau ir nereaguočiau į viską taip aštriai. Prie daug ko galima priprasti, net liaudies patarlė teigia — „šuo ir kariamas pripranta“...

Bet kadangi į Lietuvą žvelgiu iš šalies, gyvendamas Amerikoje, tai man sunku priprasti prie to, ką matau. Savo pasisakymuose dažnai esu citavęs laikraščio „Respublika“ internetiniame portale kadaise skaitytą straipsnį — kažkokio „pensininko Povilo iš Marijampolės“ skausmingus žodžius apie šiandieninę situaciją Lietuvoje: „Ką girdi mano ausys ir mato mano akys, verčia ne sunerimti, o tikrąja šio žodžio prasme panikuoti“. Lygiai taip ir aš, suvokdamas rūsčią Lietuvos realybę, imu jau tiesiog beveik panikuoti!..

AVvXsEh4nCP-yUfx91LyVw0nm4WKnyUMbcolMQIn0qHHr5QBylOhAKmQXN5IyJYvFfp7Z5dUMMd4WqBd5moZSIvQACjfFLEglpBcKJm2d63OCU2eeNjlUiU1JLUEWnmCgJL2sozQQCegiSjxmfZwqPnhmFm-rYTtqogW5kWlJO3M8YrH6u5bQ5PItloknhll=w491-h801


Ką gi, iš esmės visa tai galime laikyti nuoseklia Lietuvoje nuolat vykdomos politinės raganų medžioklės tąsa, kuria politiniai persekiojimai mėginami pakelti į dar aukštesnį lygį, nei anksčiau, paprasčiausią alternatyvios nuomonės ir idėjinės bei politinės pozicijos išreiškimą, aktyvią politinę ir visuomeninę veiklą įvardijant kaip antivalstybinį nusikaltimą. Kas šiandien daroma su Mokytoja Astra — tai akivaizdus Lietuvoje plintančių politinių represijų ir grubių žmogaus teisių pažeidimų pavyzdys. Ir aš tą pavadinsiu tiesiai šviesiai — politiniu teroru prieš lietuvių Tautą. Kai valdžia su kišenine teisėsauga imasi tokių represijų prieš kitaminčius, tai reiškia, jog grįžtama į stalinizmo laikus.

Lietuvos valdžia, šiandien atstovaujanti viso labo tik 19,47% Lietuvos piliečių (kas jau savaime reiškia jog ši valdžia yra tiesiog niekinė),  paleido savo sarginius šunis prieš disidentus, drįstančius pasakyti, kad karalius yra nuogas.

Ką reikėtų daryti, kad situacija Lietuvoje iš esmės pasikeistų?

Tai sunkus klausymas, labai sunkus, tačiau privalome į jį atsakyti.

Valdžia, užsimojusi prieš kitaminčius, juk peržengė esminę ribą. Mano supratimu, tokia valdžia tarsi pati sau pasirašė ir įvykdė mirties nuosprendį!.. Norėčiau tikėti, jog tai, kas šiandien vyksta, pasitarnaus jos pabaigos pradžiai.

Visi matome ir suprantame, kad dabartinės valdžios priimami sprendimai ypač kenkia valstybei ir Tautai, sakyčiau, netgi žudo ir naikina mūsų Tautą. Tad, kalbant apie svarbiausius dalykus bei ateities perspektyvą, jokiu būdu dabartinės valdžios negalime apskritai tapatinti su Lietuvos valstybe, su visų lietuvių Tėvyne. Ši valdžia Tautos negerbia, tiesiog nekenčia — tai antilietuviška valdžia!..

Būtina tad aiškiai suvokti skirtumą tarp Tėvynės Lietuvos ir šios antilietuviškos valdžios. Kas jau kas, bet mes, lietuviai, prisimindami skaudžią istorinę patirtį, turėtume suprasti, kad dabar ši valdžia jau yra tapusi būtent mūsų Tautos priešu. Taip buvo LTSR laikais, deja, taip yra ir dabar. Tai pasityčiojimas iš mūsų Tautos.

Šiuo metu Lietuvoje juk, galima sakyti, nėra nė dešiniųjų, nė kairiųjų, yra tik veikianti SISTEMA ir jos priešai. Neverta kalbėti apie kapitalizmą, komunizmą, socializmą, liberalizmą, nacionalizmą, konservatizmą ar dar kažkokius „izmus“, nes visa tai yra tapę abstrakcijomis. Viskas susiliejo į SISTEMĄ, veikiančią lyg vėzdas, kuriuo mušama Tauta. Būtent tai šiandien mes ir matome Lietuvoje, kur žmonės verčiami besąlygiškai paklusti ir to vėzdo bijoti.

Vienas JAV tėvų-įkūrėjų Tomas Džefersonas teigė: „Kai neteisingumas tampa teise, pasipriešinimas tampa pareiga“. Prisiminkime taip pat ir filosofo Edmundo Berko žodžius: „Kad šalyje įsiviešpatautų blogis užtenka to, kad geri žmonės nieko nedarytų“. Jeigu susiduri su blogiu, privalai jį stabdyti visais įmanomais būdais, priešingu atveju, tampi nusikaltimo bendrininku.

Mano giliu įsitikinimu, šiandien Lietuvoje doras, pilietiškas žmogus negali sėdėti sau ramiai „ant tvoros“ ir abejingai dairytis aplinkui. Kiekvienas lietuvis turi apsispręsti — kurioje „tvoros“ pusėje privalu būti, su valdžia ar prieš valdžia?..

Valdžia bijo tų, kurie nebijo jos. Tačiau, mano supratimu, gali dabar Lietuvoje nors ir šimtai protesto mitingų (su plius-minus pora šimtų žmonių) įvykti, o režimui, chuntai, „šaikai“ į visa tai paprasčiausia nusispjaut. Jie daro viską pagal savo planą. Ir toliau darys.

Legalizuos visokias iškrypėlių taip vadinamas „partnerystes“, narkotikus, toliau organizuos „pandemijas“, pyksis su kaimynais ir visu pasauliu, na ir taip toliau... Vos keli žingsniai beliko, bus kaip pas mus čia Amerikoje, kur su kiekviena praeinančia diena vis arčiau ir arčiau katastrofos. Lietuvoje irgi viskas vyksta dabar gi pagal lygiai tą patį scenarijų.

Ir čia juk tik pradžia, nes pas juos jokių ribų turbūt ir nėra, įžūlumas išties beribis. Kaip kad labai aiškiai pasakė kadaise, septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, vienas Amerikos kairiųjų radikalų, toks Džeris Rubinas: „Patenkinsite mūsų šiuos reikalavimus ir mes iškart pateiksime dar dvylika... Kuo daugiau mūsų reikalavimų tenkinate, tuo daugiau mes jų turime“...

Taigi vyksta jų vadinamoji permanentinė revoliucija, apie kurią kalbėjo aršiausias bolševikas Levas Trockis. Pasak jo, revoliucija turi vykti tol, kol bus pasiekti visi jos tikslai. Tad ji visur ir tebevyksta, tik dabar jau skatinama iš viršaus.

Aš vadinu ją „liuciferine“ revoliucija. Buvo čia Amerikoje vienas toks irgi labai aršus radikalas, Solas Alinskis, visų kairiųjų radikalų guru, savo knygą „Taisyklės radikalams“ dedikavęs Liuciferiui. Tai daugmaž viską ir paaiškina, kada jie, siekiantys pakeisti pasaulį radikalai, šiandien daug kur ir yra atsidūrę valdžioje. Tiek čia Amerikoje, tiek Lietuvoje, daug kur. Jie yra pašėlę, įtikėję savo teisumu ir gerumu fanatikai. Kaip ir tie, kas už juo balsuoja.

Užtenka juk tik pažiūrėt į vadinamosios „laisvės partijos“ atstovę, tą kažkokią „Fatą Morganą“, kur narkotikų legalizavimo įstatymą Seime inicijavo, mergšę su „nakolkomis“ (tatuiruotėmis) ant abiejų rankų, atrodančią tarsi lyg būtų kokia „kabla“ (lesbiečių tarpe atliekanti vyro vaidmenį) iš moterų kalėjimo, ir viskas iškart tampa aiškiau nei aišku. Iškart matosi kokių nusikaltėlių rankose Lietuva atsidūrusi. Tai yra tikrų tikriausi satanistai! Arba ko verta dabartinė Lietuvos „teisingumo“ ministrė, irgi tatuiruota lyg būtų kalėjime nuo pat „malalietkos“ sėdėjusi... Na o ką jau kalbėt apie „netradicinę“ panelę premjerę, kurią, kiek girdėjau, liaudyje išvis „Eltonu Džonu“ vadina...

Ir jokiu būdu nereikia pamiršti dar ir to, kad daug kas iš šiandien valdžioje esančiųjų yra priedo, tarsi vampyrai, Tautos kraujo pripampę... Landsbergio anūko šeima turi sukaupusi 14 milijonų eurų! Vidaus reikalų ministrės — 16 milijonų!

Su tokiais ir tokiomis taikiais mitingais jau nieko nepasieksi. Tai yra būtent Šėtono Liuciferio tarnai ir derėtis su jais absoliučiai beviltiška.

Ir čia aš turiu omeny ne vien tik Lietuvos valdžią. Juk, pažiūrėkit, kokios vyksta dabar Kanadoje protesto akcijos, jose dalyvauja dešimtys, net šimtai tūkstančių žmonių, na o koks iš to rezultatas? Jokio! Bent kol kas.

Visi tokie taikūs protestai globalistų naujosios pasaulio tvarkos „giluminei vyriausybei“ dabar jau yra tas pats kaip drambliui uodo zyzimas. Tad ir vietinė vasalų valdžia niekur tokių protestų šiandien nebijo, paprasčiausia nekreipia dėmesio. Lietuva, savaime suprantama, irgi ne išimtis.

Todėl, kad liaudis Lietuvoje, Kanadoje, visur, nuo Austrijos iki Australijos, yra nuginkluota ir valdžiai tokios liaudies išties nėra ko bijot. Bet kokius liaudies maištus galima labai lengvai numalšinti.

Vienintelė išimtis yra JAV, kur valdžia liaudies vis gi šiek tiek prisibijo. Tad ir „galimybių pasų“ ar prievartinio vakcinavimo bent kol kas mums čia dar neįvedė. Todėl, kad, kaip aš visada sakau, ginklų žmonių rankose čia yra daugiau, negu JAV yra gyventojų. Ir dauguma tų gerai ginkluotų JAV piliečių šiandien yra labai ryžtingai nusiteikę. Aš su tokiais žmonėmis nuolat bendrauju, tad puikiai žinau jų nuotaikas.

Taip, liaudis ir čia, kaip ir Lietuvoje, yra suskilusi maždaug per pusę ir tos dvi pusės yra labai priešiškos, dega neapykanta viena kitai, bet, kaip neseniai kažkas gerai pasakė, viena tų pusių Amerikoje turi kelis trilijonus šovinių ir yra pasiruošusi juos, reikalui esant, panaudoti prieš kitą pusę... Kai tuo tarpu toje kitoje pusėje daugelis nuo marihuanos dūmų jau pusiau (ar ir visai) pametę protą, tapę dvasiniais impotentais, o dažnas net nežino, kas jis toks — vyras ar moteris... Taip kad nesunku atspėti, kuri pusė pilietinio karo atveju čia laimėtų.

Tačiau, kad kažkam laimėti, tai vis gi ir turės būti karas. Na o jeigu toliau tik tęsis šitokia lėtinio puvimo padėtis, kokia dabar yra, tada, bijau, ir laimės galutinai būtent ta supuvusioji pusė.

Juk jau ir dabar jie laimi, visuose savo, prieš mus nukreipto, šaltojo karo frontuose, tiek čia, tiek ir pas jus Lietuvoje. Ir kuo ilgiau tas jų pergalingas puvėsių maršas tęsis, tuo sunkiau bus juos paskui sulaikyti, nustumti atgal. Jei išvis įmanoma. Šita dabartinė liga, šis baisus puvimas, yra tarsi vėžys, ir kuo ilgiau tai tęsis, tuo arčiau būsime prie mirties...

Mano vienam draugui prieš savaitę Bostone pašalino inkstą, ant kurio buvo vėžinis auglys, na tai dabar yra vilties, kad jis gal būt išgyvens. Yra tik viltis, bet nėra garantijos, suprantama. Tačiau, jeigu nebūtų ėmęsis išvis jokių priemonių, jei nebūtų padaryta operacija, nebūtų pašalintas pažeistas inkstas, tada tikrai jau būtų buvusi šimtaprocentinė garantija, kad neišgyvens. Galėjo jis kasdien, nuo ryto iki vakaro, gatvėje mitinguot su plakatu, ant kurio būtų užrašyta, kad ligą nugalės, bet jo kūne esančiam vėžiui nuo to nebūtų, kaip sakoma, nė šilta, nė šalta. Taip kad tik radikali operacija, inksto pašalinimas, ir suteikė jam dabar bent šiek tiek vilties, o mirties garantiją sumažino nuo 100% iki, sakysim, kokių 50 procentų. Ar gal net mažiau.

Mano mama prieš 20 metų irgi susirgo baisia vėžio forma, buvo jau ko ne paskutinėje stadijoje (kada aš lankiausi Lietuvoje 2008-tais tai mudu galutinai tada jau kaip ir atsisveikinome), bet buvo atliktos jai kelios labai rimtos operacijos ir dabar, būdama 91 metų amžiaus, ji jaučiasi kuo puikiausiai. Netgi pati stebisi, kad taip ilgai šiame pasaulyje „užsibuvo“... Kai tuo tarpu mano amžinatilsį tėvukas, susirgęs irgi vėžiu, griežtai atsisakė gultis į ligoninę ir už poros mėnesių jau buvo kape...

Taigi ir mūsų vargšės Lietuvėlės, bijau, laukia būtent toks likimas, jeigu patriotai tik tuščiai mitinguos ir riesis tarpusavyje... Reikia tad, tiesiog būtina Tautai bent bandyt radikaliai vaduotis iš mirtinos ligos, kaip kad mano mama padarė. Ir nugalėjo!.. Nors garantijos tikrai jokios nebuvo.

Aišku, viena pati Lietuva gal net ir neišsivaduotų, kad ir kaip atkakliai to siektų, reikia visai ES sugriūt. Tačiau kažkas juk turi tą procesą pradėti, kad paskui vyktų domino efektas. Nes tik toks ir tėra vienintelis kelias link išsivadavimo, link išsigelbėjimo nuo pražūties.

Taikus kelias šiandien veda į aklavietę, į pražūtį ir tik į pražūtį. Su tokiu priešu, koks dabar yra, kartoju, gražiuoju derėtis ir susitart neįmanoma.

Kai kas su manimi šiuo klausymu radikaliai nesutinka ir sako, kad lietuvių yra ir taip mažai, todėl „vienam į kitą šaudyt“ atseit nebegalime. Na tai aš, savo ruožtu, su tokiais argumentais irgi nesutinku.

Tie nusikaltėliai, kur šiandien valdo Lietuvą, yra būtent vėžinis auglys lietuvių Tautos kūne, todėl jį, kaip to mano draugo inkstą, reikia arba radikaliai pašalinti, arba Lietuva ir lietuvių Tauta pati ilgainiui numirs skausminga mirtimi. Tiktai taip ir niekaip kitaip.

Tad toks ir tėra vienas vienintelis kelias. Bet ar jis realistiškas? Manau, jog kol kas, šiandien, dar turbūt ne. Kaip sakiau, visų pirmiausia ES turi sugriūt, kad atskiros tautos galėtų paskui ir nuo vidinių savo „vėžinių auglių“ išsivaduoti.

Arba, dar vienas realus variantas būtų, jeigu čia pas mus Amerikoje kiltų pilietinis karas, kas paskui galimai gal ir virstų domino efektu Europai. Manau, jog greitu laiku kažkas tokio vis gi ir įvyks. Na o jeigu nieko neįvyks, tada mums visiems garantuotas kaput...

Mokytoją Astrą, kiek suprantu, persekioja dabar už tai, kad ji (metaforiškai) pasakiusi, jog Lietuvą jau galėtų išgelbėti nebent tik karinis perversmas. Na o aš sakau, tiesiai šviesiai sakau ir sakysiu, jog Lietuvai, lietuvių Tautai tai būtent ir tėra vienas vienintelis išsigelbėjimo kelias, kad tiesiog būtinas radikalus pasipriešinimas (kariuomenės, policijos, na ir šiaip visų, kovai už Tėvynę pasiryžusių, piliečių) šiam, jau 30+ metų Lietuvą smaugiančiam, landsbergistiniam režimui.

Aš esu tuo absoliučiai įsitikinęs, kad dabar vienintele realia išeitimi (ir išsigelbėjimu) Lietuvai būtų nebent toks pat karinis perversmas, kaip buvo 1926 metais... Tiktai ar atsirastų šiandieninėje Lietuvoje, tarp politikų ir kariškių, tokių didžiavyrių patriotų, kokiais tada buvo Augustinas Voldemaras, generolas Kazys Ladyga, pulkininkai Kazys Škirpa ir Vladas Skorupskis, majoras Povilas Plechavičius? Abejoju.

Todėl tad ir vilties, deja, tėra tik labai mažai. Nebent stebuklas galėtų Lietuvą išgelbėt. Na o stebuklas, kaip Vikipedijoje paaiškinta, yra dieviškos kilmės įvykis. Būtent dieviškos!..

Kaip ten bebūtų, jaučiu didžiulę pagarbą Mokytojai Astrai ir jos bendražygiams, už tai kad vis gi bando kažką daryti, kovoja, nepasiduoda, priešinasi, nenuleidžia rankų. Man atrodo, Mokytoja Astra šiandieninėje Lietuvoje yra, panašiai kaip kad sesuo Nijolė Sadūnaitė buvo anų laikų sovietinėje Lietuvoje, toks pat vilties žiburys atrodytų jau visai beviltiškos tamsos jūroje. Tad linkiu jai ištvermės, kantrybės bei stiprybės, ir tikėjimo stebuklais...