BALTAVEIDŽIŲ SKERDYNĖS (I)

Autorius: Valdas Anelauskas Šaltinis: https://www.respublika.lt/lt/n... 2022-05-18 18:50:00, skaitė 262, komentavo 9

BALTAVEIDŽIŲ SKERDYNĖS (I)

Jau eilę metų, o dabar ypatingai, dažnai sulaukiu tokio, lyg ir provokuojančio klausimo: kodėl pats būdamas „prisiekęs" nacionalistas nepalaikau itin aktyviai Ukrainoje pasireiškiančių tenykščių nacionalistų? Į šį klausimą visada atsakau labai trumpai - jeigu Ukrainos nacionalistai kovotų už laisvą ir nepriklausomą Ukrainą (ne Rytams ir ne Vakarams, o Ukrainos vaikams), tai tokią kovą aš tikrai suprasčiau ir visu šimtu procentų palaikyčiau. Tačiau, kai dabar tenykščiai nacionalistai iš tiesų kovoja grynai už JAV geopolitinius interesus Ukrainoje (ir net visoje Eurazijoje), man tokia jų pozicija absoliučiai nepriimtina.

Lygiai taip pat nepriimtina kaip ir Lietuvos vadinamųjų „tautininkų", kurių vadai ne kartą yra pareiškę, jog yra už JAV, NATO ir Europos Sąjungą. Juk dabartinis „tautininkų" lyderis Petras Gražulis 2003 metais netgi siūlė Lietuvai prašytis, kad būtų priimta 51-ąja JAV valstija. Pasak jo, toks Lietuvos statusas būtų „abipusiai naudingas".

Jau tada, beveik prieš 20 metų ir supratau, kad su Lietuvos „tautininkais" man tikrai ne pakeliui. Kaip ir su ukrainiečių nacionalistais, vadinamaisiais „banderininkais", kurie šiandien yra tiesiog Amerikos marionetės - kaip ir pati pomaidaninė Kijevo valdžia.

Nors iš dabartinių Ukrainos nacionalistų aš nieko asmeniškai nepažįstu, bet kadaise turėjau garbės pažinoti net Slavą Stecko - buvusią visų Ukrainos nacionalistų tarsi krikštamotę. Jos vyras Jaroslavas Stecko buvo Stepano Banderos pavaduotojas, o ji pati vadovavo Ukrainos nacionalistų organizacijos moterų ir jaunimo skyriams.

Vėliau, jau po karo, ji su savo vyru aktyviai dalyvavo kuriant organizaciją „Antibolševikinis tautų blokas" (ABN). Šiai organizacijai Slava Stecko ir vadovavo tuo metu kai aš, atvykęs į Ameriką, su ja susipažinau. Ji dažnai kviesdavo mane į ABN bei ukrainiečių diasporos renginius, keletą kartų teko netgi ukrainietiškai kalbas sakyti. Kai į JAV atvykdavo Lietuvos disidentai ar Sąjūdžio veikėjai, kartais surengdavome susitikimus su ukrainiečiais nacionalistais Niujorke, kuriuose ir ponia Stecko mielai dalyvaudavo.

Taigi, su ukrainiečių nacionalistais kadaise palaikiau gana artimus ryšius. Žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos, man šiandien net pačiam yra sunku patikėti, kad tarpusavyje mes visada bendravome rusų kalba (tik neseniai atvykęs į JAV aš anglų kalbos dar beveik nemokėjau). Ir niekada su ukrainiečiais dėl to nebuvo jokių problemų, nepaisant, kad jie buvo tikrų tikriausi banderininkai, paties Stepano Banderos bendražygiai.

Įdomu tai, kad iš jų aš niekada negirdėjau, jog jų priešas yra Rusija. Jų priešu buvo komunizmas, o ir organizacija, kuri apjungė įvairių tautų (tame tarpe ir rusų) atstovus, buvo pavadina „Antibolševikiniu tautų bloku". Beje, ji buvo dalimi dar didesnės organizacijos „Pasaulio antikomunistų lygos", kuri 1966 metais buvo įkurta Taivanyje, tenykščio lyderio Čiang Kai-ši iniciatyva (kas be ko, su amerikiečių CŽV palaikymu). Taigi vyko kova ne tiek prieš Rusiją ir rusus, o prieš komunizmą ir komunistus.

Įdomu ir prisiminti, kad tuo metu susipažinau su Amerikoje gimusia ir užaugusia ukrainiete Katia Čiumačenko, kuri vėliau tapo prezidento Viktoro Juščenkos žmona, pirmąja Ukrainos ponia. Jau vėliau teko išgirsti gandus, kad ji neva buvusi CŽV agentė, o tapti V. Juščenkos žmona buvo jos užduotis, siekiant patraukti perspektyvų Ukrainos politiką į Amerikos pusę. Nežinau, kiek tame yra tiesos, tačiau tokios spekuliacios buvo.

Taigi, aš pats esu nacionalistas, visada juo buvau (galima sakyt, beveik nuo pat vaikystės) ir būsiu. Tačiau yra didžiulis skirtumas tarp to nacionalizmo, kaip aš jį suprantu, ir to, nuo kurio šiandien yra apsvaigę tiek Ukrainos vadinamieji „banderininkai", tiek ir Lietuvos „tautininkai".

Man apskritai priimtinas tik toks nacionalizmas, kuris gina savos tautos interesus, tačiau neiškelia jos virš kitų tautų. Meilė savo tautai neturi virsti neapykanta kitoms tautoms. Tuo tarpu šiandien, tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje, neapykanta Rusijai ir rusams yra nustelbusi viską, o už pozicijos neva tai „už Lietuvą" ar „už Ukrainą" slypi tikroji pozicija - „prieš Rusiją". Kaip kažkas gerai pasakė, rusofobija yra tapusi vos ne vienintele nacionaline vertybine idėja.

Kartą teko skaityti, kaip kažkas samprotavo, jog rusofobija - tai neatsiejama lietuvių tautinės tapatybės dalis. Visiškai su tuo nesutinku. Aš manau, kad rusofobija lietuviams yra primesta, o tiksliau įdiegta per pastaruosius kelis dešimtmečius, o anksčiau mūsų tautoje jos tikrai nėra buvę. O jei ir buvo, tai žymiai mažiau, nes dabar, iš šalies žiūrint, susidaro jau tiesiog kolektyvinės beprotybės įspūdis.

Baisiausia tai, kad Lietuvoje rusofobija įgauna groteskines formas, kurių tikslas yra paveikti primityviausiai mąstančią mūsų tautiečių dalį. Vienas iš Lietuvos „tautinių aktyvistų", kažkoks Rokas Sinkevičius ragino „nebijoti laikui atėjus pralieti rusų kraują", buvęs „tautininkų" jaunimo vadas Mindaugas Sidaravičius, duodamas interviu amerikiečių disidentiniam leidiniui, visai rimtai aiškino, esą „Donbaso žmones reikėtų tiesiog subombarduoti, kad nieko ten išvis neliktų...".

Nieko nėra baisiau už aklos neapykantos apsvaigintus fanatikus!

Prisimenant, kaip per Antrąjį pasaulinį karą buvo bombarduojami Vokietijos bei Japonijos miestai, viena jauna lietuvaitė, kurios pavardės čia nenorėčiau minėti, „Facebook" socialiniame tinkle buvo netgi parašiusi: „NATO turėtų ant Rusijos numesti atominę bombą, kad visa ta padermė išnyktų be pėdsako"...

Tad tereikia pažiūrėti, ką save didžiausiais Lietuvos patriotais įsivaizduojantys veikėjai rašinėja socialiniuose tinkluose ir iškart pasidaro aišku, iki kokio lygio jų sąmonė yra užnuodyta ir koks pseudonacionalizmas klesti Lietuvoje.

Vadinamieji „tautininkai" jau visai atvirai sudarinėja sąrašus, pagal kuriuos „valys Lietuvą nuo atmatų" ir nuolat girdisi raginimai „medžioti koloradus" (taip vadinami visi, kas nepasiduoda rusofobinei psichozei).

Greitai gali būti, kad ir Lietuvoje, taip kaip Ukrainoje, net maži vaikai mokyklose skanduos „Хто не скаче, той москаль!" („Kas nešokinėja, tas maskolius!"), o vėliau pridės, kad „maskolių" reikia pakart ant šakos („Москаляку на гілляку!"). Mačiau vaizdo įrašus, kur ištisi stadionai ukrainiečių šokinėja ir šitaip skanduoja! Vaizdas išties siurrealistinis, primena Mao Dzeduno laikų Kinijos chunveibinus.

Dabar jau pamatėme, prie ko rusofobinė neapykanta privedė Ukrainoje ir prie ko gali privesti ir Lietuvoje.

Visada sakau ir sakysiu, jog būtent rusofobija šiuo metu labiausiai kenkia lietuvių tautai. Net bjauru matyti, kaip propagandos įdiegta Rusijos baimė Lietuvoje tapo tarsi liga ir daugelis tautiečių paranojiškai bijo, kad rusai tuoj ims ir užpuls Lietuvą.

Nesunku numanyti, jog būtent toks ir buvo Vašingtono ir Briuselio globalistų planas Lietuvai - paversti lietuvius Rusijos nuolat bijančiais, nuolankiais vergais, o paskui galutinai išnaikinti naciją. O tai padaryti jiems gali pavykti labai greitai ir nesunkiai, būtent pasitelkiant lietuviams įdiegtą rusofobiją.

Juk ir Amerikoje prieš kokius penkis ar šešis dešimtmečius žmones taip pat gąsdindavo, kad „Russians are coming!" (rusai puola!). Ir kaip tik tuo metu JAV prasidėjo iškrypėliška, taip vadinama „kultūrinė revoliucija", kurios vaisius dabar jau ragauja visas pasaulis, ne tik Amerika. Nors rusai į Ameriką taip ir neatėjo (netgi pati Tarybų Sąjunga galų gale sugriuvo), tačiau neomarksistiniai liberalai savo tikslą pasiekė ir labai sėkmingai visame pasaulyje įgyvendina savo idėjas. Štai kodėl manęs visai nestebina, kad ir Lietuvoje dabar lygiai tas pats vyksta.

Grįžtant prie nacionalistų, ne, aš nesakau, kad Lietuvos „tautininkai" ar Ukrainos „banderininkai" apskritai nėra nacionalistai. Tačiau, mano įsitikinimu, jie nėra tokie nacionalistai, kokių šiandien reikia mūsų tautų ir apskritai visos mūsų rasės išsaugojimui. Taip sakydamas turiu omenyje ne tik lietuvių, ukrainiečių, ar kitas europiečių tautas, o būtent visą baltąją rasę.

Pamenu kaip, reaguodama į 2015 metų „pabėgėlių krizę", Estijos užsienio reikalų ministrė Kristina Ojuland sakė: „Šiandien aš, kaip baltasis žmogus, suprantu, kad baltoji rasė atsidūrė pavojuje". Būtent ir aš taip sakau: šiandien didžiuliame pavojuje atsidūrė ne tik Lietuva, Estija ar bet kuri kita Europos tauta, tačiau apskritai visa baltoji rasė atsidūrė didžiausiame žmonijos istorijoje egzistenciniame pavojuje!

Baltaodžiai jau kuris laikas yra nykstanti žmonių rūšis, o netolimoje ateity, bijau, mes išnyksime visiškai. Vykdomas tikrų tikriausias baltųjų genocidas.

Atidžiau pažvelkime į pasaulio demografinę statistiką. Ne tik Lietuvoje, bet ir visur, kur gyvena europietiškos kilmės žmonės, gimstamumas šiandien yra labai mažas, ir kasmet žmonių miršta kur kas daugiau nei gimsta. Kai tuo tarpu Afrikoje ir Azijoje pastebimas didžiulis gyventojų perteklius.

Pavyzdžiui, 1960 metais (būtent šiuos metus mėgstu laikyti atskaitos tašku, nes tada pats gimiau) balti žmonės, gyvenantys Europoje, Rusijoje, abejuose Amerikos žemynuose, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje, sudarė ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Tada pasaulyje gyveno trys milijardai žmonių, iš kurių 750 milijonų baltaodžiai. Tačiau per praėjusius šešis dešimtmečius viskas radikaliai pasikeitė. Baltų žmonių procentas pasaulio gyventojų tarpe kasmet vis mažėja.

Dabar pasaulyje gyvena virš septynių milijardų žmonių, o baltųjų pasaulyje šiandien jau tėra net mažiau nei 10 procentų. Taip kad mes esame ne tik mažuma pasaulyje, mes esame tiesiog jau, galima sakyt, miniatiūrinė mažuma. Čia gi labai paprasta matematika - iš dešimties žmonių devyni šiandien yra ne mūsų rasės atstovai. Taip kad, vienas prieš devynis!

Jeigu 1960 metais Europoje gyveno du kartus daugiau žmonių nei Afrikoje, tai dabar Afrikos gyventojų skaičius padidėjęs net tris kartus, o dar po pusės amžiaus, kaip prognozuojama, ten bus triskart daugiau žmonių nei Europoje. Dauguma skurstančių afrikiečių svajoja, kaip gerai būtų jiems persikraustyti į ekonomiškai išsivysčiusią Europą - ką jie šiandien labai sparčiai ir daro. Praėjusią vasarą ir Lietuva tuo jau įsitikino.

Tačiau jei didelėms tautoms grėsmė gal dar ir nėra kol kas labai didelė, tokioms tautoms kaip Lietuva, tai garantuota pražūtis. Jeigu, sakysim, viena šimtoji dalis vieno procento Afrikos gyventojų, kurių ten šiandien jau beveik pusantro milijardo, persikeltų į Lietuvą, tai jau iškart Lietuvoje ir atsirastų 150 tūkstančių afrikiečių!

Dar pridėkim, vieną šimtąją vieno procento visų pasaulio musulmonų, kurių į Lietuvą galėtų atsikraustyti panašiai kaip atsikraustė į Švediją, Vokietiją, ar kitas Europos šalis, ir Lietuvai būtų visiška pražūtis. Mes iš karto paskęstume kitataučių ir kitarasių žmonių jūroje.

Aišku, ne tik Lietuva šitaip pražus. Tas ilgainiui atsitiks ir kitoms Europos tautoms - kai kurioms gal net anksčiau negu Lietuvai. Bet kiekvienam savi marškiniai arčiau kūno, todėl man labiausiai rūpi Lietuvos likimas. Ir netgi nėra labai svarbu, kuri tauta išnyks pirmutinė. Svarbiausia, kad visos Europos tautos, visa baltoji rasė yra didžiuliame pavojuje.

Jeigu prasidėtų atominis karas, tuomet išnyktume visi - visos rasės. Tačiau jeigu karo nebus, balti žmonės gali išnykti labai sparčiai, net ir be karo, o mūsų vietą užims kiti. Kaip sakoma, šventa vieta tuščia nebūna. Tereikia pažiūrėti, jau dabar, į JAV bei Vakarų Europos didmiesčius ir tuo akivaidžiai įsitikinsime.

Skirtumas tik tas, kad Amerikoje, kurioje nors ir gyvena 330 milijonų gyventojų, erdvės yra labai daug ir vietos dar ilgai visiems užteks. Tačiau visiškai kas kita jei tokia padėtis būtų Lietuvoje. Net ir dešimt procentų „spalvotųjų" Vilniuje ar Kaune būtų katastrofa.

Taigi, jeigu kalbame apie baltųjų tautų išnykimą, visų pirmiausia ir turime galvoti būtent apie tokias mažas tautas kaip Lietuva. Ir galvoti reikia apie visos rasės išlikimą, o ne apie atskirų tautų ar valstybių. Kam tos Baltijos valstybės, jei nei lietuvių, nei latvių, nei estų jose jau nebebus? Kaip sakė kalėjime nukankintas vienas įžymiausių JAV nacionalistų Deividas Leinas: „Mes turime užtikrinti savo žmonių egzistavimą ir baltųjų vaikų ateitį".

Deja, kol kas šios problemos esmės nesuvokia didelė dalis šiandieninių pokomunistinės erdvės nacionalistų tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje, tiek ir Rusijoje.

Nors aš pats esu nacionalistas, tačiau visada ypatingai pabrėžiu, jog nacionalizmą suprantu ne tiek siaurąja, tautine prasme, o plačiąja - rasine, gal net civilizacine prasme. Galėčiau savąją nacionalizmo sampratą pavadinti baltųjų tautų internacionalizmu.

Manyčiau, kad gyvenantys Lietuvoje apskritai gali nesuprasti, ką reiškia būti nacionalistu gyvenant daugiatautėje Amerikoje bei aktyviai dalyvaujant čia disidentinėje veikloje. Visų pirma reikia suprasti, kad pats žodis „nacionalistas" JAV realybėje nelabai ir tinkamas, nes Amerikoje apskritai nėra tautos (nacijos), kaip tokios. Net ir anglų kalbos žodis „nation" reiškia ne tautą, o greičiau šalį ar valstybę, kaip ir žodis „nationality" - ne tautybę, o pilietybę. JAV gyvena įvairių tautybių žmonės. Todėl patys amerikiečiai, dažnai su pasididžiavimu, ir vadina JAV tautų lydymo katilu.

Amerikiečiai nėra tauta mums, europiečiams, suprantama tautos sąvokos prasme. Net jeigu žmogus yra gimęs Amerikoje, jo tėvai dažniausia būna kilę iš skirtingų tautų, neretai net jo seneliai ar proseneliai yra buvę skirtingų tautybių. Tarkim, jeigu mano tėvai, seneliai it proseneliai būtų buvę lietuvių, italų, airių ir lenkų kilmės, tai kokios tautybės būčiau aš pats? Šias keturias tautybes paminėjau specialiai, nes Amerikoje gyvenantys lietuviai dažnai pasirenka mišrias santuokas su airiais, italais ar lenkais, mat jie, kaip ir lietuviai, yra katalikai, o Amerikoje, religinė tapatybė yra svarbesnė už etninę.

Tačiau, jei šalyje nėra grynos nacijos, koks tada gali būti nacionalizmas? Bet kuris amerikietis gali vadinti save Amerikos valstybės patriotu, tačiau norint būti nacionalistu, pirmiausia reikėtų priklausyti kažkokiai konkrečiai nacijai.

Todėl dauguma čionykščių dešiniųjų disidentų ir nelaiko savęs nacionalistais europiečiams įprasta prasme. Bent jau tie, kuriuos JAV artimai pažįstu, labiau linkę vadinti save ne „American nationalist", o „white nationalist", tai yra baltasis nacionalistas, pabrėžiant pirmiausia priklausymą baltajai rasei, o ne konkrečiai nacijai. Čia plačiai žinomas posakis: „My race is my nation and my skin is my uniform" („Mano rasė yra mano nacija, o mano oda yra mano uniforma") šiandien ir yra tapęs savotišku amerikiečių nacionalistų lozungu.

(Bus daugiau)

Valdas ANELAUSKAS

Disidentas, gyvenantis JAV