Ukrainoje ES neturėtų sekti JAV pavyzdžiu, bet turėtų siekti taikos. Michael von der Schulenburg
Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2022-05-31 16:43:00, skaitė 318, komentavo 2
Vokiečių dienraštis "Berliner Zeitung" vakar paskelbė garsaus Vokietijos diplomato Michael von der Schulenburg (apie autorių publikacijos pabaigoje) straipsnį, kurio vertimą čia pateikiu.
Vakarai, laikydamiesi Ukrainos kurso, tampa pernelyg priklausomi nuo JAV. Ypač ES vadovybė pasirodė esanti bauginančiai nekompetentinga.
Vokietijoje ir toliau vyrauja karo nuotaikos
Dabar žiniasklaidoje ir kai kuriose politikos srityse taip pat vyrauja įsitikinimas, kad karą su Rusija galima laimėti kariniu būdu, jei tik tieksime Ukrainai sunkiąją ginkluotę. Tokiomis aplinkybėmis taikos derybos su Rusija, arba, kaip mes mėgstame paniekinamai sakyti, su Putinu, atrodo ne tik smerktinos, bet ir nereikalingos. Ypač Europai tai gali pasirodyti pavojingas pageidavimas.
Europa gali pasiekti tik minimalų sutarimą dėl sankcijų
Todėl Europa, vadovaudamasi savo pačios interesais, turėtų siekti taikos derybų keliu jau dabar, o ne tikėtis pergalingos taikos toliau intensyvindama karą. Jei Europa ir toliau tieks didelius kiekius ginklų, ypač sunkiosios ginkluotės, ir kartu nerems taikos iniciatyvų, ji prisidės prie beprasmiško naikinimo ir didelių kraujo aukų, kurias šis karas pareikalaus iš ukrainiečių.
Šis karas vyksta Europos teritorijoje tarp dviejų Europos valstybių, tačiau Vakarų požiūrį į šį karą lemia ne Europa, o JAV, nepaisant to, kad JAV yra už daugiau nei 10 000 kilometrų nuo karo.
Tai rodo, kad net ir praėjus 30 metų po Šaltojo karo pabaigos Europa, ypač ES, kuri dabar yra bent jau ekonomiškai lygiavertė, vis dar neranda savo balso. Europa gali pasiekti tik minimalų sutarimą dėl sankcijų ir ginklų tiekimo. Oficialiuose Europos pareiškimuose nėra svarstymų, kaip pasiekti taiką ir kaip ji turėtų atrodyti.
Europa praktiškai vykdo savotišką savęs kastraciją
JAV neturi didelių ekonominių interesų Ukrainoje ir jai nekelia tiesioginės grėsmės politiniai įvykiai Ukrainoje. Visagalis JAV dalyvavimas šiame konflikte ir milžiniškas bei labai rizikingas karinių pajėgų dislokavimas gali būti paaiškinamas tik JAV geopolitiniais tikslais. NATO šalis Ukraina, kaip kadaise pavadino Brzezinskis, ryžtingai padidintų Amerikos įtaką Eurazijoje ir taip pakeistų geopolitinę pusiausvyrą JAV naudai.
Europoje padėtis kitokia. Ukraina visų pirma yra kaimyninė valstybė ir vertinga ekonominė partnerė, taip pat Europos tiltas į augančią Azijos ekonomiką. Nors Amerikos ekonomika nuo sankcijų poveikio nukenčia nedaug, Europa nuo jų nukenčia neproporcingai labiau.
Prie to prisideda ir bandymas visiškai ekonomiškai atsiskirti nuo Rusijos tuo pat metu, kai vyksta karas Ukrainoje. Taip Europa atsiskiria nuo savo rytinių ekonominių zonų ir ilgainiui praranda galimybę apsirūpinti svarbiausiomis žaliavomis bei sausumos keliais patekti į svarbias Azijos augimo regionų rinkas.
Dar labiau nei Šaltojo karo laikais Europa dabar turės orientuotis beveik vien į Vakarus. Kadangi sankcijas Rusijai palaiko tik kelios pasaulio šalys, Europa vykdo savotišką savęs kastraciją.
Europos kaimyniniai regionai yra destabilizuoti
Be to, Vakarų sankcijos Rusijai ir Rusijos vykdoma Ukrainos uostų blokada trukdo eksportuoti kviečius, kurie yra labai svarbūs daugeliui pasaulio šalių. JT duomenimis, ypač Artimuosiuose Rytuose ir didelėje Afrikos dalyje dabar gali kilti badas, kuris kels pavojų milijonų žmonių gyvybėms.
Tai žmonės, kurie įprastomis sąlygomis vos gali išgyventi, o dabar yra baudžiami už karą, už kurį jie nėra atsakingi. Kaip Europa gali pasidalyti atsakomybe už tai? Europai, o ne JAV, tai taip pat kelia didelį pavojų saugumui, nes dar labiau destabilizuos ir taip nestabilius Europos kaimyninius regionus.
Rusijos ir Ukrainos karas gali tapti dar pavojingesnis
Tačiau didžiausią grėsmę Europai kelia strategija, kuri remiasi pergalinga taika. Tokia strategija gali sukelti nenuspėjamą Rusijos reakciją. Rusijai karas Ukrainoje tapo išlikimo klausimu, todėl reikia manyti, kad ji panaudos viską, ką turi, kad iš mūšio lauko nepasitrauktų kaip pralaimėtoja.
Tačiau kiek toli nueis branduolinė jėgainė Rusija? Ar tikrai norime tai išbandyti? O argi Rusijos pralaimėjimo atveju neturėtume būti pasiruošę, kad Kinija parems Rusiją dėl savanaudiškų interesų? Staiga Rusijos ir Ukrainos karas gali tapti pavojinga trijų branduolinių galybių konfrontacija.
Vakarų ginklai taip pat žudo ir naikina
Tačiau pergalinga taika atrodo mažai tikėtina. Nepaisant viso savo karinio pranašumo, JAV (su viena išimtimi - JT sankcionuotu Kuveito išlaisvinimu 1991 m.) niekada nelaimėjo karo ir galiausiai po savęs paliko tik destrukciją, chaosą ir daugybę žmonių kančių. Jie niekur neatnešė demokratijos. Ar toks bus ir Ukrainos likimas? Argi fantazijos apie pergalę neatneš Ukrainos žmonėms neišmatuojamų kančių? Vakarų ginklai taip pat žudo ir naikina.
Labiau tikėtina, kad Rusija įžengs į Rytų ir Pietų Ukrainą, grasindama Ukrainai padalijimu. Šio karo rezultatas būtų ne šlovinga pergalė, o subombarduota, susiskaldžiusi, viduje suskaldyta ir ekonomiškai nuniokota Ukraina, kuri taptų vis labiau nevaldoma. Ir visa tai būtų pasiekta su Vakarų karine "pagalba".
Jau buvo parengtas Rusijos ir Ukrainos taikos planas
Argi Europa nebūtų suinteresuota remti, netgi reikalauti, kad taika būtų pasiekta derybų keliu? Tokiu būdu Europa taip pat atsilieptų į pasaulio bendruomenės raginimą taikiai išspręsti šį konfliktą. JT Generalinėje Asamblėjoje valstybės narės ne tik pasmerkė neteisėtą Rusijos karinę agresiją, bet ir paragino visas susijusias šalis užbaigti šį karą dialogu ir derybomis. Neseniai JT Saugumo Taryba savo pareiškime pakartojo raginimą rasti taikų sprendimą. Jokioje JT rezoliucijoje neminimi ginklų tiekimai ar net pergalinga taika.
Pagrindines taikaus sprendimo sąlygas drąsūs Rusijos ir Ukrainos derybininkai jau buvo parengę per pirmuosius du karo mėnesius. Pagal susitarimo sąlygas Ukraina atsisakytų narystės NATO ir neleistų užsienio karinėms bazėms įsikurti Ukrainos teritorijoje, o Rusija įsipareigotų pripažinti Ukrainos teritorinį vientisumą, išvesti visus Rusijos karius iš Ukrainos ir priimti tarptautines saugumo garantijas Ukrainai. Taip pat jau buvo preliminariai susitarta suteikti Donbasui specialų statusą Ukrainos teritorijoje (kaip numatyta Minske II), o būsimą Krymo statusą išspręsti vėliau vien diplomatinėmis priemonėmis.
Europa turėtų siekti taikos
Be abejo, tai dar nėra galutinė taikos sutartis; daug sudėtingų detalių dar neišspręsta. Tačiau nėra ir nebus kito taikaus sprendimo, kaip tik mainais išsaugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, užtikrinant neutralumą. Būtų visiškai iliuzoriška manyti, kaip mėgsta teigti kai kurios Vakarų vyriausybės, kad tokia taikos sutartis yra tik Ukrainos pareiga. Tai aiškinti Vakarų tylėjimu dėl Rusijos ir Ukrainos taikos pastangų yra labai nesąžininga.
Prezidento Volodymyro Zelenskyj pozicija būtų per silpna, kad be Vakarų paramos būtų galima prastumti tokią plataus masto taikos sutartį su Rusija, o Rusijai taikos sutartis, dėl kurios deramasi tik su Zelenskyj, vargu ar būtų ko nors verta. Dėl didžiulės karinės ir finansinės paramos šis karas jau seniai tapo Vakarų karu, jei toks nebuvo nuo pat pradžių. Štai kodėl Europa dabar turėtų siekti taikos su tokiu pat užsidegimu, kaip ir per karą. Kodėl tai neįvyko?
Europa turi atrasti savo balsą
Ar Europa šiuo metu patiria didžiausią grėsmę taikai nuo Šaltojo karo pabaigos? Kaip paaiškinti, kad nė viena Europos vyriausybė nerado drąsos paremti kovo pabaigoje Stambule vykusių Rusijos ir Ukrainos taikos derybų ir taip užkirsti kelią karo išplitimui? Visų pirma ES vadovybė pasirodė esanti bauginančiai nekompetentinga.
Atrodo, kad transatlantinis aljansas su JAV tebėra svarbesnis už visos Europos taikos paieškas, nors Afganistano patirtis parodė, kaip nesaugu aklai pasikliauti Amerikos pozicija. Po kadencijos vidurio rinkimų JAV viskas jau gali atrodyti visai kitaip.
Galbūt Italijos taikos iniciatyva dabar yra toks ilgai lauktas vilties spindulėlis. Dabar Prancūzija ir Vokietija turėtų kuo greičiau prisijungti prie jos ir bandyti rasti visos Europos atsaką į šį baisų ir visiškai nereikalingą karą. Tai vienintelis būdas užkirsti kelią visiškam Ukrainos sunaikinimui ir išsaugoti taiką Europoje. Todėl atėjo laikas Europai pagaliau rasti savo balsą.
Apie autorių
Michaelas von der Schulenburgas yra buvęs Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus padėjėjas, dirbęs daugelyje konfliktinių regionų visame pasaulyje, įskaitant ilgalaikes misijas Afganistane, Haityje, Pakistane, Irane, Irake ir Siera Leonėje, taip pat Sirijoje, Somalyje, Centrinėje Azijoje, Balkanuose ir Sahelio regione. 2017 m. jis išleido knygą "On Building Peace - Rescuing the Nation-State and Saving the United Nations" (Amsterdamo universiteto leidykla). Jo svetainė su tolesniais tekstais: https://michael-von-der-schulenburg.com/
Šaltinis: