Irena Balčiūnienė. „Disidento“ Tomo Venclovos visuomeninė ir politinė laikysena

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-06-06 21:41:00, skaitė 295, komentavo 4

Irena Balčiūnienė. „Disidento“ Tomo Venclovos visuomeninė ir politinė laikysena

 

1991 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Borisas Jelcinas pristabdė Tarybų Sąjungos komunistų partijos (KPSS) veiklą, o po masinių antikomunistinių demonstracijų 1991 m. lapkričio 6 d. šią partiją uždraudė. 1992 m. Maskvoje Konstitucinis teismas priėmė galutinį sprendimą, kurio tekstas yra skelbiamas internete: Экспертное заключение по делу КПСС (1992) [1]. Komunistų partijos nusikaltimus atskleidžiančioje Ekspertinėje išvadoje galime rasti neįtikėtinos medžiagos apie „disidentą“ Tomą Venclovą.

Viename iš skyrių aprašomas 1977 metais įvykęs susidorojimas su SSSR veikusiomis Helsinkio grupėmis [2]. Maskvos grupės vadovas Aleksandras Ginzburgas, už antisovietinę agitaciją ir propagandą jau penkerius metus praleidęs Mordovijos lageriuose, šį kartą aštuoneriems metams siunčiamas į ypatingojo režimo koloniją. Kitam helsinkiečiui, profesoriui Jurijui Orlovui, už antisovietinę veiklą septynerius metus teks praleisti griežtojo režimo lageryje ir penkerius metus tremtyje. Ukrainos Helsinkio grupės vadovas, generalinio prokuroro bendrapavardis, Mikola Rudenko susilaukia tokios pat bausmės kaip ir J. Orlovas.

Nukentėjo ir keturi lietuviškosios Helsinkio penkeriukės nariai. Sunkiausiai – Viktoras Petkus. 1977 m. rugpjūčio 23 d. jis buvo suimtas, 1978 m. liepos 10-14 d. teisiamas, o bausmė – treji metai sustiprinto režimo kalėjime, septyneri – lageryje, penkeri – tremtyje.

Dėl kol kas neatskleistų priežasčių su anksčiau paminėtųjų helsinkiečių bendražygiu Tomu Venclova Maskvos budeliai pasielgė priešingai. Anie buvo nusiųsti į pragarą, o Stalino premijos laureato, ilgamečio SSSR Aukščiausios Tarybos deputato Antano Venclovos sūnus – į rojų, kitaip tariant, į Ameriką, kurią dauguma SSSR gyventojų tik sapnuose buvo regėję. Mat Tomas buvo gavęs asmeninį iškvietimą, ir cerberiai negalėjo jo neišleisti. O klausimas apie tolesnį Venclovos likimą, anot jų, bus sprendžiamas „priklausomai nuo jo elgesio užsienyje“.

Kaip tėviškai-motiniškai – jau ne vienerius metus – juo rūpinosi LKP CK darbuotojai, pasakoja pats Tomas Venclova:

„1974 m. supratau, kad gyventi Lietuvoje man darosi beprasmiška. Laikraščiai ir žurnalai nebespausdino mano rašinių, taip pat vertimų. Buvo aišku, kad sovietinė valdžia nusprendė mane, kaip ir daugelį kitų nepatenkintųjų, paprasčiausiai ištremti iš visuomenės gyvenimo, užkirsti galimybes spausdinti ir viešai kalbėti. Buvau pakviestas į Lietuvos KP Centro Komitetą. Čia partiniai šulai − Jonas Bielinis ir Sigizmundas Šimkus pradėjo nuo to, kad yra „gavę originalą”, jog aš mėginęs perduoti savo rašinius Maskvos disidentui, buvusiam politiniam kaliniui Aleksandrui Ginzburgui. Tai esąs labai pavojingas kelias, jie laiką savo pareiga mane perspėti. Kaip tik tas pokalbis ir įžiebė man mintį nuvykti į Maskvą ir susitikti su Ginzburgu. Tą ir padariau… Tačiau Maskvoje pajutau, kad esu sekamas saugumiečių. 1975 m. gegužės 9 d. išsiunčiau LKP CK atvirą laišką, kuriame parašiau maždaug tą patį, ką jau buvau sakęs Bieliniui ir Šimkui. Gana greitai šis mano laiškas pateko į Lietuvos pogrindžio spaudą, o po to į Vakarus. Vėl buvau pakviestas į CK. Šį kartą valdininkė Kuznecova pareiškė, kad CK yra nusiteikęs užmiršti mano laišką, parašytą, be abejonės, nevilties valandą. Atsakiau, kad rengiausi jį parašyti visą gyvenimą. Tada valdininkė pasakė: jei taip, tai reikia gauti kvietimą ir paduoti pareiškimą išvažiuoti. Kvietimą gavau iš Berklio universiteto, su pasiūlymu užimti vizituojančio profesoriaus vietą vienam semestrui. Ėmiau laukti leidimo išvykti “[3] .

Kodėl su juo nebuvo susidorota kaip su visais sovietinei valdžiai nepaklūstančiais žmonėmis, Tomas Venclova paaiškina įdomiai – anot jo, pakako į Vakarus perduoto ir ten paskelbto LKP CK skirto laiško. Mat „valdžia nesiryžta areštuoti arba persekioti žinomo žmogaus“, o „tarptautinio profilio“ neturintys žmonės rizikuodavo pražūti be pėdsako, kaip atsitiko su profesoriumi Jonu Kazlausku arba Mindaugu Tomoniu [4] .

Taigi nerasdami jokių argumentų, galinčių paneigti pagrindinę Tomo Venclovos atviro laiško LKP CK mintį: „Deja, nemoku rašyti „į stalčių“. Ieškau kontaktų su auditorija ir ieškosiu jų bet kokiomis aplinkybėmis. Kitokio darbo, išskyrus literatūrinį ir kultūrinį, nesugebėčiau ir nenorėčiau dirbti“ [5], stebuklui prilygstantį leidimą emigruoti [6] parašais patvirtino SSSR KGB pirmininkas Jurijus Andropovas, SSSR Generalinis prokuroras Romanas Rudenko ir net Sovietų Sąjungos valdovas, TSKP Generalinis sekretorius LEONIDAS BREŽNEVAS.

Tepasiėmęs du lagaminėlius su mėgstamiausiomis knygomis, – ir šiuo žygiu net Maskvos muitinės darbuotojus nustebindamas, – 1977 m. sausio 25 dieną T. Venclova išvyko iš SSSR. O visus rankraščius ir politiškai rizikingus dienoraščius pačią paskutinę dieną be jokių kliūčių perdavė pažįstamam žmogui, dirbančiam Prancūzijos ambasadoje Maskvoje, ir vėliau viską atsiėmė Grenoblyje [7]. Į Vašingtoną skrendančiam lėktuvui nusileidus Paryžiuje, T. Venclova nutarė išlipti ir be oficialaus leidimo „aklimatizuotis“ Vakaruose. Tik vasario viduryje, vėl stebuklingu būdu atnaujinęs negaliojantį bilietą, jis nuskrido į Vašingtoną.

Atsidūręs svajonių šalyje, Tomas Venclova susilaukė įdomios bausmės – jam 1977 m. birželio 14 d. buvo atimta SSSR pilietybė ir anuliuotas sovietinis pasas, bet griežta sankcija, apie kurią sovietinio konsulato darbuotojai jį informavo tik rugpjūtį, nė kiek nesutrukdė pasižvalgyti po Havajus, su negaliojančiu pasu suvažinėti į Angliją [8] , o su juo neišvykusiai žmonai [9] netrukus turistauti Prancūzijoje ir plepėti su vyru telefonu. Tomas Venclova savo „Laisvėjimo dienoraščiuose“ gyrėsi, kad net Vilniuje likusiai mamai jis skambinęs kartą per savaitę ir kalbėjęsis po valandą. O telefono ryšys buvo tik per Maskvą.

Apsėstas kelionių manijos T. Venclova 1985 m. nuvyko į Pietų Afriką per patį apartheido sistemos klestėjimą, nors „buvo lyg ir susitarta, kad padorūs žmonės turi boikotuoti šią šalį ir susilaikyti nuo kelionių į ją“ [10]. Panašiai šiuo metu, vykstant šiurpiems Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje, pasaulio padorūs žmonės nesilanko agresorių šalyje.

Ir beveik stebuklui prilygsta galimybė jam – kažin, ar ne vieninteliam – vėliau be jokių kliūčių įveikti pasaulį padalijusią Geležinę uždangą ir incognito lankytis dar nepradėjusioje byrėti SSSR, kitiems disidentams tebesikamuojant kalėjimuose arba tremtyje. Apie tai T. Venclova pasakoja savo „Laisvėjimo dienoraščiuose“:

„Tada nesitikėjau, kad sulauksiu Lietuvos išsilaisvinimo ir į ją grįšiu. Tačiau 1988 m. prasidėjo lemtingi istoriniai pasikeitimai, baigęsi nepriklausomybės paskelbimu 1990 m. kovo 11-ąją ir jos tarptautiniu įtvirtinimu 1991 m. rugpjūtį. Tuos pasikeitimus stebėjau kai kada iš tolo, kai kada iš arti. Pradžioje, kaip tik tomis dienomis, kai kūrėsi Sąjūdis, man pavyko maždaug incognito aštuonias dienas lankytis Maskvoje ir Leningrade, susitikti su motina ir vilniečiais bičiuliais. Vėliau patekdavau jau ir į Lietuvą – kurį laiką tai nebuvo lengva, paskui daug lengviau [11] .“

„Laisvėjimo dienoraščiuose“ galime pasiskaityti, kaip saugumo ypatingai kontroliuojamuose specialiuose tik užsieniečiams skirtuose oro uostų terminaluose, kur atvykėliai iš JAV buvo stropiai kratomi, privalėjo nurodyti viešbutį, kuriame gyvens ir maršruto tikslą, 1988 m birželio 4 d. į Maskvą atskridusiam Tomui Venclovai padaroma neįtikėtina išimtis – jis pagarbiai priimamas ir visiškai netikrinamas:

„Iš oro matau Pabaltijį – neatskiriu, Ventspilį ar Rygą. Šiaip esu ramus, ramesnis, negu tikėjausi. V[asilijus]. R[udičius]. tvirtino, jog Šeremetjeve asmens ir bagažo tikrinimas trunka apie tris valandas: iš tikrųjų sugaištu porą minučių, kaip kiekvienoje normalioje šalyje. Į lagaminą niekas net nepažvelgia – atseit, galėjau įvežti kad ir dvidešimt kilogramų „Gulago“ ar kitokios kontrrevoliucijos.

Mane pasitinka Nataša Trauberg (beje, ji manė, kad atskrisiu iš Romos, ir ieškojo Romos lėktuvo, o londoniškis atvyko tuo pačiu metu). Nuo pat pradžios – laimingo sutapimo ir beveik stebuklo atmosfera.ׅ[12]“

Apie save parašytoje knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą“ taip pat galima rasti neįtikėtinų dalykų:

Vizą T. Venclova gavo per savaitę ar dvi dėl KGB neapsižiūrėjimo. Pavardė rusiškai buvo transliteruota kaip „Venklova“, o tokios sovietų valdžios juoduosiuose sąrašuose nebuvo.

KGB Tomui Venclovai neskyrė jokio dėmesio veikiausiai dėl to, kad vėlgi dėl neapsižiūrėjimo jo nelaukė.

Gidei jis paaiškino, kad Kremlių ir Žiemos rūmus yra matęs daugybę kartų, todėl atsiskirsiąs nuo grupės, užsiimsiąs savais reikalais ir į viešbutį grįšiąs tik vakare.

Motina traukiniu atvažiavo į Maskvą iš Vilniaus ir nepastebima apsistojo pas draugę.

Po aštuonių itin intensyvių dienų T. Venclova išskrido į Londoną, pasiėmęs Pomeranco ir kitų autorių rankraščių (oro uoste lagamino netikrino).

Atskridęs į Londoną, nuėjo pas BBC dirbančią bičiulę ir pasiūlė duoti interviu apie savo įspūdžius iš SSSR. „O, tai sensacija, – tarė ji. – Niekas iš disidentų ten dar nebuvo.“

Po minėtos transliacijos buvo šūsnis susirašinėjimo tarp KGB Maskvoje ir Lietuvoje, bet niekas taip ir nebuvo nubaustas [13] .

Ne mažiau įdomi ir 1990 m. incognito kelionė į Vilnių, trukusi nuo spalio 10 d. iki 20 d. Gavęs vizą paskutinę akimirką, prieš pat lėktuvui išskrendant į Maskvą, nusileidęs Šeremetjevo aerodrome Tomas Venclova, kaip pats rašo „Laisvėjimo dienoraščiuose“, ir vėl nebuvo iškratytas, o papildomu lėktuvėliu atskraidintas į Vilnių. Čia lankėsi „Neringos“ kavinėje, Sąjūdžio būstinėje, vieno iš žiauriausių KGB veikėjų Aleksandro Slavino dukters Marinos Baublienės valiutinėje parduotuvėje „Vilbara“, Trakuose, Seimo rūmuose, PEN klube, „Vagos“ ir „Vyturio“ leidyklose, Rašytojų sąjungoje, Vilniaus Katedroje, o Šv. Kazimiero koplyčioje buvo priimtas maždaug kaip Žygimantas Augustas, ir t. t., ir t. t. kol pagaliau buvo išlydėtas į Varšuvą ir, kad vėl patirtų neprilygstamą pojūtį, per Postdamer Platz perėjo į Vakarus [14].

Nors neįmanoma patikėti, bet dokumentai liudija, kad Tomu Venclova rūpinosi ne tik Maskvos, bet ir Lietuvos kagėbistai. Vos keli mėnesiai prieš pripažįstant KGB nusikalstama organizacija [15], kad Venclovai keliauti būtų dar lengviau, pasistengė labai jį gerbiantis LSSR KGB pirmininkas, generolas majoras Stanislavas Caplinas, 1991 balandžio 19 d., netrukus po kruvinosios Sausio 13-osios, – atsakydamas į balandžio 17 d. SSRS KGB „Z“ valdybos viršininko pavaduotojo pulkininko Morozo raštą Nr. 210477, – nusiuntė į Maskvą slaptą šifruotą telegramą su prašymu gerai Vakaruose besielgusiam Tomui Venclovai gražinti SSSR pilietybę, kadangi ji buvo atimta už nereikšmingus prasikaltimus – totalitarizmo ir asmens laisvės varžymo kritiką. Gi dabar Tomas Venclova „be dėstytojavimo, aktyviai užsiiminėja poezija, priklauso liberaliai nusiteikusių emigrantų grupei „Santara-Šviesa“, yra didelis autoritetas vietinei inteligentijai. Operatyviai ištyrus Tomą Venclovą, žinių apie ryšį su priešo spectarnybomis nerasta. Todėl būtų labai tikslinga klausimą apie SSSR pilietybės gražinimą Tomui Venclovai išspręsti teigiamai.“

Ši įdomybė iki šiol nutylima. O taip norėtųsi išgirsti atsakymą į nevalingai kylantį klausimą, kodėl jis buvo išskirtinis Maskvos ir Lietuvos kagėbistų numylėtinis. Deja, apie tai nesužinosime net garsiojoje storaknygėje [16], kurioje Tomas Venclova atsakinėja į paties sau užduodamus klausimus. Pavyzdžiui, kokias uždraustas, iš Lietuvos bibliotekų išimtas ir sudegintas knygas jam pavyko rasti tėvo bibliotekoje. Tai ir Smetonos raštai, ir nacių okupacijos metais išleistos knygos bei žurnalai, kurias turėję žmonės buvo įkalinami ir tremiami [17].

Žinoma, Tomas nė žodeliu neužsimena, kad siaubingąjį bibliocidą, palikusį giliausias žaizdas Lietuvos kultūroje, pradėjo jo tėvas, Antanas Venclova, 1940 m. birželio 20-ąją, nepraėjus nė savaitei nuo stalinistų invazijos, išleidęs aplinkraštį Nr. 657, įsakantį iš knygynų, skaityklų ir bibliotekų pirmiausiai pašalinti A. Smetonos Raštus ir visas kitas jo knygas [18] . Neužsimena, kad pasipiktinimą knygų išvežimu ir naikinimu laiškuose jo tėvui ir kitiems komunistams išsakė Šiaulių viešosios valstybinės bibliotekos darbuotoja Ona Lukauskaitė-Poškienė, vėliau už priešinimąsi sovietinei okupacijai 1948-1955 m. kalėjusi Vorkutoje, o nuo 1976 m. priklausiusi helsinkiečių penketukui.

Nutyli Tomas Venclova ir apie visą sovietmetį trukusią antižydišką politiką, kai fizinį genocidą pakeitė ne mažiau baisus dvasinis genocidas – buvo uždarytos visos žydų mokyklos, sunaikintos sinagogos ir žydų kapinės, pašalinti arba perstatyti žydų genocido aukų paminklai, kai net žydų gelbėtojai būdavo ne pagerbiami, bet negailestingai siunčiami į kapus, o vykdytojų šutvei priklausė ir jo tėvas Antanas Venclova. Tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę praregėjo ir išgarsėjo tokie kaip Tomas, ilgai „praktiškai nieko nežinojęs apie žydų istoriją Lietuvoje“, todėl ir „nepastebėjęs“ niekšingo žydų kultūros ir istorinio palikimo sunaikinimo [19], nors apie tai daug daug galėjo papasakoti jo uošvė – žydė Asia Josifovna Barštein, kai vedęs jos dukterį, gyveno Šiauliuose [20] .

Galbūt rimčiausia priežastis – pastovus dvasinių jėgų eikvojimas savęs aukštinimui ir visų kitų žeminimui, tikint, kad tai lengviausias būdas pelnyti sau šlovę. Vien iš „Literatūroje ir mene“ nuo 2016 iki 2021 metų skelbtų „Laisvėjimo dienoraščių“ citatų knygelę būtų galima sudaryti:

1977 gegužės 7 d. Į San Francisco atvažiavo Arūnas Žebriūnas ir Giedrė Kaukaitė. (…) Nedideliame Palo Alto kino teatre jie rodė „Velnio nuotaką“. (…). Filmas (kurio dar nebuvau matęs) paliko beviltišką įspūdį (…). Gedos eilės, deja, negeresnės už Šabaniausko arijas.

1989 balandžio 2 d. Ksenofobai ir padlecai tie mūsų lietuvaičiai, nieko nepadarysi. Bėgau iš tenai ne tik nuo tarybų valdžios. Dar ir nuo tvankaus provincializmo, hipokrizijos, vos beįstengiančios pridengti neapykantą kiekvienam „kitam“, „ne tokiam“, „ne saviškiui“. Nuo pasipūtimo ir menkavertiškumo komplekso. Nuo godumo, pavydo, pseudodvasingumo.

1989 balandžio 11 d. „Pergalėje“ Būtėno ir Kubiliaus dienoraščiai. Pirmojo turbūt įdomesni; antrasis naivus ir lėkštas kaip reta. Rašo, pavyzdžiui, kad kažkam reikėjo gaminti himnus Stalinui, idant Putinas [Vincas Mykolaitis-Putinas] liktų Putinu. O juk Putinas tų himnų prigamino ne mažiau už kitus – iš viso buvo klasikinis konformisto tipas.

1989 balandžio 18 d. „Nemunas“, nota bene, spausdina „Vaidilą Valiūną“ [B. Brazdžionio eilėraščių rinkinys]– eilėraščiai katastrofiškai prasti.

1989 gegužės 15 d. Vis Tikėjimas, Sąžinė, Tauta didžiosiomis raidėmis – naujas konformizmas. (…) Och, neprigyčiau Lietuvoje.

1990 spalio 20 d. Mano bičiulių ratas Vilniuje (konkrečiai tik keturi asmenys, – Katiliai, Zenonas Butkevičius ir Pranas Morkus, – nes visi likusieji jau nesiekia to lygmens) provincializmu neserga. Bet kiek smulkybės ir tamsumo anapus to rato!

1991 kovo 12 d. Kostkevičiūtės pasisakymas „Sietyne“ – Mykolaičio-Putino apologija. Yra visokių konformistų – ciniškų, drebančių, nuoširdžių… Putinas buvo pats nesimpatingiausias konformisto tipas – verkšlenantis.

Sąjūdžiui įsisiūbuojant, Vilniaus Akademiniame dramos teatre vaidinama istorinė Justino Marcinkevičiaus drama „Mažvydas“ taip žadino patriotinę dvasią, kad spektaklio pabaigoje visi salėje esantys žiūrovai atsistodavo, pradėdavo ploti ir skanduoti „Lie-tu-va“. Tomui Venclovai tai kėlė nepakeliamą kančią, todėl negalėjo susivaldyti nenuplėšęs autoriui aureolės. 1991 m. birželio 6 d. „Neringos“ kavinėje filmuotoje „Kranto“ [21] laidoje jis apkaltino J. Marcinkevičių sovietmečiu turėjus sąsajų su KGB – esą kūrinį „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) parašė gavęs medžiagą iš sovietų saugumo. Žinoma, nepaminėdamas, kad juodžiausias cenzorius ir cerberis tuo metu buvo jo tėvas, o jis pats – karštai tikintis marksistas.

Nors dabar, trumpindamas stažą, T. Venclova mėgta kartoti, kad marksizmo idealus jam išsklaidė 1956-ųjų Vengrijos revoliucija ir žiaurus jos numalšinimas, tačiau patikimi šaltiniai liudija priešingai. Pabuvojęs Respublikinėje taikos šalininkų konferencijoje Armėnijoje ir smagiai ten papuotavęs, jo tėvas, Antanas Venclova, savo „Dienoraštyje“ didžiuodamasis 1961-1965 m. Maskvoje gyvenusiu sūnumi, užrašė:

„1962 m. birželio 4 d.

Grįždamas [iš Armėnijos] sustojau Maskvoj, užėjau pas Tomą. Su juo buvau naujai atidarytame Markso ir Engelso muziejuj. Stebino Tomo žinios iš marksizmo istorijos ir M[arkso] – E[ngelso] biografijų ir jo didelė pagarba jiems.“[22].

Net šešios Antano Venclovos „Dienoraščių“ knygos (1956 m kovas – 1971 m. balandis), saugomos Venclovų muziejuje, bet jų neskelbimo priežastis labai aiški – atskleistų per daug iki šiol slepiamų, tėvo ir sūnaus asmenybes su žemėmis sumaišančių faktų.

1973 m. įsteigus Vilniaus rašytojų muziejų su visais Antano Venclovos fondo eksponatais, Tomui Venclovai ir jo motinai Elizai Venclovienei buvo suteikti du atskiri butai Vilniaus centre.

Pradėjęs vis dažniau lankytis Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje ir paskelbęs, kad nepriklausomybė nebuvo ir negali būti aukščiausia vertybė [23], Tomas Venclova ėmė pamokomai nurodinėti, ką galima ir ko neverta gerbti. Netrukus pats tapo gyvu eksponatu ištremto lenko [24] (laimė – ne žydo!) name įkurdintame ANTANO VENCLOVOS muziejuje, Tomo garbei pervadintame VENCLOVŲ muziejumi. Bet kai kam ir to nepakanka. Mindaugas Kvietkauskas ragina muziejų pervadinti TOMO VENCLOVOS vardu [25] .

Į klausimą, ar yra antras toks muziejus pasaulyje, – kur gyvas eksponatas pats pasakoja apie save, – geriausiai galėtų atsakyti visą pasaulį išmaišęs Tomas Venclova.

***

1 https://www.memo.ru/ru-ru/history-of-repressions-and-protest/punitive-agencies/case-kpss/

2 Idėja jas įkurti kilo žymiam Rusijos disidentui Andrejui Sacharovui. Pirmoji tokia grupė susikūrė Maskvoje 1975 m. gegužės 12 d., jai ėmė vadovauti aktyvus Rusijos disidentinio sąjūdžio atstovas Jurijus Orlovas. Tais pačiais metais Maskvos grupės pavyzdžiu įsikūrė Ukrainos, Lietuvos, o 1977 m. – Gruzijos ir Armėnijos Helsinkio grupės.

3 https://tautosatmintis.weebly.com/straipsniai/lietuvos-helsinkio-grupe

4 Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017, p. 366-367.

5 https://www.vilniausmuziejai.lt/venclova/TV_atviras_laiskas.htm

6 „Vis dėlto buvau vienas pirmųjų, gavusių leidimą išvykti vien dėl to, kad paprašė teisės emigruoti.“ Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017, p. 390.

7 Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017, p. 387.

8 Ten pat, p. 427.

9 Natalija Ogaj 1982 m. emigravo į JAV, išsiskyrė su Tomu Venclova ir vadovavo savo įkurtai organizacijai. „Moscow night“.

10 Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017, p. 444.

11 https://literaturairmenas.lt/atmintis/tomas-venclova-laisvejimo-dienorasciai-1988

12 https://literaturairmenas.lt/atmintis/tomas-venclova-laisvejimo-dienorasciai-1988-iii

13 Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017, p. 450-453.

14 https://literaturairmenas.lt/atmintis/tomas-venclova-laisvejimo-dienorasciai-1990-xxxviii

15 1991 08 22 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo nutarimu (faktiškai nuo 1991 10) KGB veikla Lietuvoje buvo nutraukta, 1998 Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos Komitetas pripažintas nusikalstama organizacija.

16 Tomas Venclova. Nelyginant šiaurė magnetą: pašnekesiai su Ellen Hinsey. Apostrofa, 2017.

17 Ten pat, p. 133-134

18 Vygintas Pšibilskis. Bibliocidas Lietuvoje. Kultūros barai. 1989 Nr. 12, p. 33.

19 T. Venclova. Žydai ir lietuviai: kas pasikeitė ir kas nepasikeitė per 40 metų.

https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/t-venclova-zydai-ir-lietuviai-kas-pasikeite-ir-kas-nepasikeite-per-40-metu.d?id=67770256

20 Rita Žadeikytė. Keturios valandos prieš nusileidžiant uždangai.

http://old.skrastas.lt/?data=2013-10-29&rub=1146671142&id=1380211597&pried=2013-09-27

21 Praėjus beveik trims dešimtmečiams, net „lietuviškuoju Niurnbergo procesu“ vadintos laidos sukelta polemika sudomino J. Marcinkevičiaus kūrybą nagrinėjantį literatūrologą Mindaugą Kvietkauską, ir, atkakliai paieškojęs, jis rado pradingusia laikytą kasetę.

Mindaugas Kvietkauskas. Kasetė atminčiai atgauti. https://www.bernardinai.lt/2018-11-26-kasete-atminciai-atgauti/

22 Antanas Venclova. Dienoraštis. III knyga. 1961 m. gegužės mėn. – 1963 m. kovo mėn. Vilnius, p. 86.

23 https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/prof-tomas-venclova-sazine-yra-auksciau-uz-nepriklausomybe-285-1354194

24 Šį modernų pastatą anuomet prestižiniame miesto rajone pasistatė Antakalnio karo ligoninės komendantas Antoni Kiaksztas. Jo žmona Stanislawa Kiaksztowa buvo įžymi to meto advokatė. 1940 m. Vilnių okupavus sovietams A.Kiaksztas buvo areštuotas, ir į savo namus niekada nebegrįžo. Vėliau jis išvyko į Lenkiją ir ten mirė.

25 https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000213423/homo-cultus-is-balkono-ar-vilniui-reikia-literaturiniu-muzieju-pokalbis-su-mindaugu-kvietkausku