J. Vaiškūnas. Rasos šventės Šviesa

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2021/06/23/j-... 2022-06-27 15:53:00, skaitė 238, komentavo 2

Paveldėta iš protėvių šviesiausių dienų ir trumpiausių naktų Rasos šventė vėl džiugina mus. Skriedami elektroninių skriemulių vis labiau įsukamu ratu nebespėjame, o ir nepajėgiame įsigilinti į Rasos šventojo laiko vertes ir esmes. Vien tik pramogos, žaidimai užpildo trumpą ilgiausios metų dienos laisvadienį – už kurio, kaip už šermukšnio lazda apibrėžto rato, grėsmingai šiepiasi nepabaigiami gyvenimo kasdienybės darbai ir baubai.

Tad šiandien noriu parašyti ne apie Saulę ir laužus, ne apie paparčio žiedą ir rasą, ne apie laumes ir raganas, ne apie velnio ragų ilgį, noriu įvardinti pagrindinį Rasos šventės vaizdinį, jo gelminę, būtinę, pasaulėžiūrinę-religinę esmę.

Baltų pasaulėžiūroje, kaip ir kituose praamžiuose šaltiniuose svarbiausią vaidmenį vaidina gamtiniai dariniai ir reiškiniai – dangaus šviesuliai, dangus, žemė, ugnis, vanduo, medis, akmuo ir kt. Jie suvokiami, ne tik kaip medžiaginiai dariniai, bet ir kaip dvasiniai ženklai bei simboliai. 

Esmingiausias iš jų Rasos šventėje – šviesa, švytintis dangus, diena. Vasaros saulėgrįžos laike dangiškosios šviesos srautas persmelkia žemiškus kūnus labiausiai. O juk švytinčio dangaus šviesos prasmė senosiose tradicijose tiesiogiai priskiriama paties Dievo sampratai. Akinanti dangiškoji šviesa buvo aukščiausio visaesančio Dievo vaizdinė išraiška ne tik mūsų protėviams, regis, tai žmogaus nesąmonybėje visuotinai įsitvirtinęs praamžis pirmvaizdis.

„Aukščiausią Tikrovę galima palyginti su dangumi, o mūsų vaidinimus, kuriuose save sapnuojame, – su debesimis, plaukiančiais per dangų. Kartais debesys taip sutirštėja, kad dangaus visai nebematyti ir gali pasirodyti, kad pasaulis tėra sudarytas iš vaidinimų. Bet štai Perkūnas perplėšia debesis ir pro juos iš anapus tvyksteli dangiškoji šviesa. Ir tada pasimato, kad visi visokie debesys tebuvo garai, laikina iliuzija, monai, o virš visų jų plyti neaprėpiama, bekraštė šviesos erdvė. Šitą bekraštę šviesos erdvę virš visų mus niaukiančių debesų mūsų protėviai indoeuropiečiai ir vadino žodžiu *deivos, iš kurio radosi baltų *deivas ir galiausiai lietuvių dievas. Vienas visa apimantis Dievas – kaip vienas yra dangus, savo glėbyje laikantis vieną visų mūsų Žemę“, – sako Dainius Razauskas (D. Razauskas. Vienas Dievas, vienas Tikėjimas, viena Žemė, Alkas.lt, 2014 11 09).

Visomis baltų kalbomis Dievas vadinamas tuo pačiu žodžiu: lietuviškai „dievas“, latviškai „dievs“, prūsiškai „deiws“. Šis senas žodis yra išlikęs ir kitose indoeuropiečių kalbose – lotynų „deus“, sanskrito „devas“. Atkuriama ikiindoeuropietiška lytis „deiwos“  kildinama iš šaknies „dei-/di-“, reiškiančios „šviesti, skaisčiai spindėti“, pavyzdžiui, senovės indų „di – de – ti“ – „žiba, šviečia“. Tą pačią šaknį turi ir daugelio kalbų žodžiai, reiškiantys „dieną“. 

Tad Rasos – ilgiausios dienos – šventė bendriausia dvasine prasme yra aukščiausiųjų dangiškųjų/dieviškųjų galių apsireiškimo per šviesą laikas žemiškiesiems kūnams. Šiuo metu mūsų ir žemiškosios motinos – Žemynos kūnai persmelkiami didžiausia Dieviškąją galia. Nepaprastą galią įgyja augalai, vanduo, ugnis. O žemiškuose kūnuose įsikūnijančią ir gyvasties brandą įgalinančią dieviškąją šviesos galią išreiškiame  Perkūno vardu, kuris baltų dainius jau nuo seno traukė dvasinę kūrybą žadinančiu sąskambiu „per-kūną“.

Pasitelkę dieviškąsias galias įsikūnijusias žemiškuose kūnuose, mes įgyjame galią kurti net ir šalčiausią bei tamsiausią žiemą. Vaizdžiausiu dieviškų galių provaizdžiu mūsų protėviams buvo Dangaus ir Žemės tarpininkas medis – dieviškas galias perimantis per galingas šakas ir lapiją, žemiškas medžiagas kaupiantis per kerotas šaknis.  Jo kasdienį augimą, klestėjimą, vaisingumą užtikrino dangiškoji šviesa ir lietus / rasa.

Per amžių sukauptas dieviškąsias galias augalas atiduoda mums vienu ypu: deganti medžio pliauska iš titnago išskeltos kibirkšties įkurtame židiny; valgomi augalo vaisiai…

Tačiau ši Dievo duotoji galybė tėra tik kūrybos prielaida žmogui. Ar suvaldysime ją – nukreipsime į kūrybą ar panaudosime blogiui – priklauso nuo mūsų pačių. Galia – ginklas. Ginklas mena gintį – gyvybės, gyvenimo, laisvės…  O kaip ginklus naudojame mes? 

Suvaldytos galios – mūsų sėkmės ir pergalės laidas. Galioms suvaldyti būtina valia. Jos ir moko sakmė apie Paparčio žiedą. Paparčio žiedo paieška – tai vaizdingas dvasinio susitelkimo aprašymas. Įsisukę šventės sūkuryje, gamtos atskirtyje panyrame į savo sielos gelmes ir sugebėję atsispirti baisiausioms vidinėms ir išorinėms grėsmėms, atsiduriame tiesiausiame kelyje į žinojimą, į kūrybą, į gyvenimo džiaugsmą ir sėkmę.

Jei nepabūgsime tamsių ir grėsmingų audros debesų, tai Dangaus dovanos nusileis tiesiai į mus kaip stebuklingi raktai atveriantys kelią į šviesą, švietimą, visavertį žinojimą. 

Teįsikūnija dangiškoji Šviesa!
Tesužimba valios kibirkštis,
Teįsidega amžinoji kūrybos ugnis!
Tegyvuoja Šviesuomenė!