Ar priverstinis gydymas išgelbėtų visuomenę nuo Kražių tragedijos?

Autorius: Aurelijus Veryga Šaltinis: http://blaivus.blogspot.lt/201... 2015-11-28 12:54:45, skaitė 3054, komentavo 1

Visa žiniasklaida ir visuomenė mirga nuo diskusijų, ar nereikėtų plačiau taikyti priverstinio alkoholio priklausomybės gydymo Lietuvoje, nes tai galimai leistų išvengti Kražių tragedijos pasikartojimo. Tačiau kviesčiau į šią problemą pažiūrėti kiek plačiau. Pirmiausia dėl teorinių priverstinio gydymo taikymo prielaidų. Turėtumėm žinoti apie kokią visuomenės dalį kalbame ir kas būtų tie priverstinai gydomi.

Priklausomybė nuo alkoholio yra psichikos sutrikimas ir jį nustato gydytojas psichiatras. Taigi, tam, kad kažką gydyti prieš tai reikėtų diagnozuoti. Sunku pasakyti, kaip tai praktikoje veiktų, jei kalbėtumėm apie platesnį gydytojų psichiatrų įsikišimą. Ar neatsitiktų taip, kad masinis gydymas dar labiau stigmatizuotų psichiatrinę pagalbą. Tačiau yra būdų sužinoti, kiek mes apytikriai Lietuvoje yra nuo alkoholio priklausomų asmenų ir be psichiatrų. Tam yra skirti atrankiniai testai, kurie apie 80 proc. tikslumu leidžia nuspėti priklausomybės nuo alkoholio egzistavimą.

Lietuvoje yra daryta ne viena epidemiologinė tokio pobūdžio studija. Vienos iš jų metu buvo nustatyta, kad 48 proc. 20-64 metų amžiaus Lietuvos vyrų ir 16 proc. moterų pasižymėjo  rizikingu-žalingu alkoholio vartojimu. Kaip jau ir minėjau testų tikslumas prognozuojant priklausomybę yra apie 80 proc. Vadinasi išskaičiavę šią dalį, gautumėm, kad 38 proc. vyrų ir beveik 13 proc. Lietuvos moterų turi priklausomybę alkoholiui ir pagal idėją jau turėtų būti prievarta gydomi. Tačiau turbūt visi suprantame, kad psichiatrijos padaliniuose ar priklausomybės ligų centruose gydyti tokius skaičius gyventojų nėra realistiška. Vadinasi ši idėja gali būti nebent graži svajonė, kuriai objektyviai nėra galimybių išsipildyti.

Tačiau ar tikrai nieko negalima ir nereikia daryti? Manau, kad ir galima ir reikia. Pirmiausia, tai jei tuos testus galima atlikti epidemiologinių tyrimų metu, juos turėtų būti galima atlikti ir šeimos gydytojo ar kito specialisto kabinete, o identifikavus didelę riziką motyvuoti žmogų keistis ar teikti jam nepriverstinę pagalbą dar tuomet, kai žmogus nėra degradavęs ir turi socialinį palaikymą, nėra valkataujantis, teistas ar bedarbis. Tuomet ir ta pagalba būna ženkliai efektyvesnė. Ir kai kuriose šalyse taip yra daroma. Mes tokias priemones kol kas tik planuojam.

Kitas svarbus klausimas yra priklausomybės gydymo prieinamumas ir galimybės Lietuvoje. Dabartinė sistema pūškuodama ir stenėdama vargiai talpina ir savanoriškai besikreipiančius gydytis. O ir gydymo kokybė neretai yra labai abejotina. Mes Lietuvoje priklausomus žmones vis dar „koduojame“ ir „torpeduojame“, kaip kokius nacių povandeninius laivus. Ir tik retais atvejais už tų pavadinimų slypi kompleksinė psichosocialinė pagalba ar realus gydymas. Neretu atveju tai yra tiesiog pinigavimasis jau ir taip nuskriaustų žmonių sąskaita. Dar baisesnė padėtis yra su pagalba priklausomų žmonių artimiesiems, kurie pagalbos grupes gali rasti tik didžiuosiuose miestuose. Taigi, čia taip pat yra ką veikti dar ir be priverstinio gydymo.

O kur tikrai pritarčiau priverstinio gydymo idėjai, tai tais atvejais, kuomet žmogus padaro nusikaltimą ir jam suteikiama alternatyva rinktis: gydytis ar būti įkalintam, žinoma tai neturėtų būti taikoma itin sunkiems nusikaltimams, kuomet pagalba turėtų būti teikiama įkalinimo įstaigoje, o ne laisvėje. Tai įprasta taikyti per probacijos sistemą, kuri Kražių atveju akivaizdžiai nesuveikė. Ir reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl taip įvyko. Kur tos dar buvusio teisingumo ministro siūlytos elektroninės apyrankės, leidžiančios stebėti asmens judėjimą ir panašūs dalykai. „Priverstinis“ gydymas galėtų būti alternatyva tais atvejais, kuomet asmeniui būtų sudaroma alternatyva gydytis, arba prarasti darbą ir pan. Sąrašas galėtų būti apgalvotas ir baigtinis. Tačiau ir šiuo atveju pagalbos sistema turėtų dirbti kaip gerai suteptas mechanizmas, o ne kaip antikvarinis, nuolat gendantis griozdas.

O dabar, kaip pradžioje ir minėjau, noriu paprašyti pažiūrėti į viską kiek plačiau. Norėtųsi paklausti ar kam nors buvo įdomu, kai nuolat girtam potencialiam žudikui nuolat buvo parduodamas alkoholis, nors įstatymas draudžia tą daryti? Turbūt vėl buvo tas pats argumentas, kad verslas aukščiau visko. Kiek kartų siūlyta taikyti griežtesnę atsakomybę už tokius pažeidimus ir naikinti licencijas. Ir vėl būdavo tas pats komentaras: suklestės taškai, bus diskriminuojamas verslas ir pan. Kiek kartų siūlyta alkoholį perkelti į specializuotas parduotuves ar skyrius, kur viskas būtų filmuojama ir fiksuojama, o esant reikalui būtų patikrinta. Ir vėl melodija ta pati: kaimo parduotuvės žlugs, neliks verslų ir pan. Mums juk netinka niekas, ką jau išbandė šią problemą daug geriau valdančios šalys, nes mes drąsi ir originali šalis.

Kitas svarbus aspektas, kurį būtina paminėti, tai tas, kad Kražių nusikaltėlio elgesys yra labai panašus pagal visus požymius į asmens, turinčio vaisiaus alkoholinio spektro pažeidimą elgesį. Tai asmuo, kuris pasižymi nepaaiškinamu žiaurumu, kuris net ir po įkalinimo bausmių ir bandymų koreguoti elgesį elgiasi taip pat neadekvačiai. Ir ieškantiems atsakymų į klausimus, kodėl taip atsitiko, reikėtų apsilankyti jo gimtose vietose ir sužinoti kokį gyvenimą gyveno jo mama, ir ar nėra taip, kad šis žmogus jau gimė su alkoholio pažeistomis smegenimis. Tą padarė vienas JAV buvęs JAV mokytojas Jody Allen Crowe, kuris pradėjo lankyti ir rinkti informaciją iš JAV mokyklose šaudžiusių vaikų artimųjų. Ir neretu atveju jam pavyko patvirtinti „pražūtingo ryšio“ egzistavimą. O kiek mes šiandien Lietuvoje turime tokių potencialių žudikų?

JAV ir Kanadoje atlikti tyrimai teigia, kad tiek alkoholio vartojančiose šalyse apie 4 proc. gimstančių vaikų turi vaisiaus alkoholinio spektro pažeidimą, nes jų mamos vartojo alkoholį nėštumo metu. Ir čia nekalbame apie degradavusias mamas, kurios girtauja ir yra asocialios. Kalbame apie santykinai adekvačią visuomenės dalį, kurios pavartoja alkoholio nežinodamos, kad laukiasi. O Žinant, kad Lietuvoje moterų alkoholio vartojimas per pastaruosius 15 metų išaugo mažiausiai dvigubai, kad labiausiai geria 24-35 metų amžiaus moterys, o pirmagimio gimimo pikas yra 27-29 metų amžiaus grupėje, mes turėtumėm suvokti, kad gyvename potencialių zombių amžiuje.

Jau dabar Lietuvoje kasmet apie 1200 vaikų psichiatrai diagnozuoja psichologinės raidos sutrikimus. Šie vaikai ne tik turi rimtų elgesio problemų, būna žiaurūs ir nepasiduoda elgesio korekcijai, jie dažniau patys tampa alkoholikais, nusikaltėliais ir pan. Todėl priverstinis gydymas šiuo atveju vargu ar ką nors spręstų. Turėtumėm galvoti, kaip padaryti, kad mamos negertų tuomet kai laukiasi, o tai nėra lengvas uždavinys, nes pirmomis savaitėmis moteris tiesiog nežino, kad laukiasi. Ir su tokiais pažeidimais gimusiems vaikams reikia ne gydymo, o nuolatinė ir brangiai kainuojančios priežiūros ir socialinės pagalbos, kurios kaina JAV siekia apie 500 000 – 1 000 000 JAV dolerių iki vaikas tampa pilnametis. Mes tuo tarpu tuos vaikus mėtom iš mokyklų, sukišam į jaunimo mokyklas ir socializacijos centrus. Vėliau jie tampa kolonijų ir kalėjimų klientais.

Todėl verta pasvarstyti, ar atsitikus eilinei nelaimei nepuolame ieškoti kaltų ten, kur jų nėra. O gal ir vėl bandome nusimesti kaltę nuo pačių savęs, nes daugybės dalykų nepadarėm patys. Daug kartų galvojom, kad galbūt nieko blogo neatsitiks jei parduosim gėrimą neblaiviam, jei pažeisim įstatymą ar laiku nesureaguosim į kaimyno ar artimojo problemą. Ir kartais taip baigiasi tragiškai. O tuomet labai norisi nuraminti savo sąžinę badant pirštais į kitus.