Kaip Lietuva pati savę išsidūrė su SGD terminalu „Independence“, arba prisiminkime neseną istoriją

Autorius: Mindė Šaltinis: http://ldiena.lt/... 2022-07-01 16:56:00, skaitė 572, komentavo 11

Kaip Lietuva pati savę išsidūrė su SGD terminalu „Independence“, arba prisiminkime neseną istoriją

Latvijoje turėjo būti pastatytas regioninis suskystintų gamtinių dujų terminalas visoms trims Pribaltikos valstybėms, tačiau Lietuva apgavo savo kaimynus latvius ir pasistatė savo SGD terminalą, kad gautų daugiau finansavimą iš JevroSojūzo. 

Tai papasakojo buvęs Lietuvos ambasadorius Latvijoje Antanas Valionis. Lietuviškos valdžios, tai yra laikinos lietuviškos administracijos (LLA), labai „gudrus“ triukas parodė, kad faktiškai Lietuva tik pergudravo - “išsidūrė” - pati save: iš „Independence“ termino suskystintas dujas Latvija ir Estija atsisakė pirkti, Klaipėdos SGD terminalas negavo regioninio statuso, o Lietuva apskritai nepamatė jokių JevroSojūzo pinigų.

Pribaltikos valstybėlių regioninis SGD terminalas turėjo būti pastatytas netoli Rygos. Tai rašo buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas, Lietuvos ambasadorius Latvijoje 2008-2011 metais Antanas Valionis savo naujoje knygoje „Politinės supynės“. Buvęs diplomatas sako, kad 2009 metais Latvijos premjero Valdžio Dombrovskio vizito į Lietuvą metu „pavyko susitarti dėl to, kad elektros energijos jungtis į Švediją eis iš Klaipėdos“, atsakydama į tai Lietuva „padės latviams gauti iš JevroSojūzo apie 45 milijonų eurų, kad sustiprintų elektros tinklus vakarinėje šalies dalyje“ ir kartu iš Briuselio pinigų abi šalys statys regioninį SGD terminalą netoli Rygos.

Netrukus buvo pastatyta elektros jungtis iš Lietuvos į Švediją.

Tačiau Lietuvos valdžia pažeidė susitarimus dėl SGD terminalo ir vietoj lobizmo Briuselyje, pati įgyvendino regioninio SGD terminalo projektą - pasistatė savo terminalą Klaipėdoje, ir bandė pramušti jam regioninį statusą.

„Aš neturėjau jokių rimtų argumentų palaikyti Lietuvos politiką. Aš nežinau, kodėl buvo nutarta nesilaikyti pažado latviams" – stebisi Antanas Valionis. 

Galbūt, buvęs ambasadorius ir ministras gudrauja. Akivaizdu, kodėl Vilniui reikia šios apgaulės. Jei regioninis SGD terminalas būtų buvęs pastatytas netoli Rygos, tada Briuselio pinigai jo priežiūrai eitų į Rygą, o Vilniui reikėtu prašytis pasišildyti prie svetimo laužo. Todėl, Rusijos valstybės paslatis ir partškolos sekretorė Dalia Grybauskaitė ir premjeras-laborantas Andrius Kubilius, kurios Valionis vadina „gudrybės“ autoriais, nusprendė “išdurti” savo sąjungininkus latvius ir pasistatyti savo SGD terminalą. Tačiau tokį galingą, kad antrajam terminalui netoli Rygos neliktu poreikio. Todėl Latvija, suvokusi faktą, kad Pribaltikos šalims SGD terminalas jau yra, pradės pirkti suskystintas gamtines dujas iš Lietuvos, Briuselis pripažins, kad Lietuvos terminalas yra regioninis, o JevroSojūzo pinigai tekės jau ne į Rygą, o į Vilnių. Todėl Lietuvos “valdžia” - Lietuvos  laikina administracija, LLA - "išsinuomojo" iš Norvegijos plaukiojantį terminalą, kurio pajėgumai buvo daug didesni už šalies energetinius poreikius, pasistatė jį  Klaipėdoje ir pradėjo pildyti nepelningomis suskystintomis gamtinėmis dujomis. Čia ir paaiškėjo, kad sena patarlė - gobšumas „frajerį“ pražudė, veikia ne tik "blatniakų" pasaulyje.

Latvija, o po to ir Estija, atsisakė pirkti produkciją iš terminalo "Indedenpende“, JevroSojūzas nesuteikė SGD terminalui regioninio statuso, o Lietuva, vietoj to kad gauti iš JevroSojūzo pinigų, pati „praskrido ant pinigų“.

Dabar ji turi viena tempti didelio, neefektyvaus, užkrauto tik 20% pajėgumo SGD terminalo išlaikymo girnapusę, nežinodama iš kur gauti pinigų išlaikyti tokį „superpelningą“ projektą, kurį Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pavadino „našta Lietuvos mokesčių mokėtojams.“

Lietuva pati save pergudravo, arba liaudiškai sakant “išsidūrė” – apgautų kaimynų latvių piktdžiugai. Ši nuostabi istorija iš buvusio ministro ir Lietuvos ambasadoriaus Latvijoje memuarų leidžia iš karto padaryti kelias išvadas.

Visa epopėja su „Pribaltikos šalių energetine nepriklausomybe“ yra ne kas kita kaip būdas susišluoti pinigėlių į vietos politikierių kišenes.

Jei Lietuvos “valdžia”, LLA, tikrai bijotu energetinės priklausomybės nuo „Gazprom“, tai tada koks skirtumas jai kurioje Pribaltikos valstybėlėje būtų pastatytas tas regioninis SGD terminalas. Svarbiausia, kad šis terminalas butu ir jo darbas užtikrintų konkurenciją Rusijos dujoms Pribaltikos valstybėlių rinkoje. Vietoj to, kad vadovautusi tokia logika, Lietuvos LLA „išdūrė“ savo artimiausius sąjungininkus braliukus latvius ir rimtai sugadino santykius su Latvija. Kuri, kaip paaiškėjo iš tikrųjų, nejaučia ypatingos baimės dėl energetinės priklausomybės nuo „Gazprom“. Tiksliau sakant juto tol, kol buvo galimybė pasistatyti savo SGD terminalą netoli Rygos ir gauti iš JevroSojūzo finansavimą jam. O kada lietuviai „išdūrė“ savo kaimynus braliukus, iš karto nustojo jausti bet kokią grėsmę ir dabar ramiai sau perka dujas iš Rusijos, o iš savo kaimynų „sąjungininkų“ neperka.

Istorija su SGD terminalu – tai tik eilinis įrodymas, kad jokia „Pribaltikos vienybė“ neegzistuoja: Lietuva, Latvija ir Estija yra ne sąjungininkai ir konkurentai kovoje dėl JevroSojūzo ir kitų pinigų, dėl šeimininko palankumo.

Pribaltikos valstybėlės išmontuoja viena kitai geležinkelio bėgius kovoje dėl tranzito, traukia kiekviena sau iš bendrų infrastruktūrinių projektų. Jos negali susitarti net dėl to, kurioje šalyje bus „Rail Baltica“ būstinė (kur randasi biuras – į ten ir pinigų srautas), organizuoja viens kito „išdūrymus“ su SGD terminalais, ginčijasi dėl jūrų sienų, kur atrado naftos klodų, atsisako kartu statyti Visagino AE, kad visi pinigai nebūtų nukreipti į Lietuvą.

Nėra jokio „širdingo sutarimo“ tarp “sąjungininkų”: ne veltui Lietuvos karinis ekspertas Tomas Jermalavičius neseniai pasakė, kad Pribaltikos valstybėlės nėra pasirengusios padėti viena kitai karo atveju. Iš tiesų, kodėl Latvija turėtų kovoti už Lietuvą, jei pastaroji tai geležinkelį į Venspilio uostą išardo, tai su SGD terminalu „išduria“? Po tokių šposų nėra ko laukti jokios ypatingos meilės iš kaimyno pusės.

 „Santykius su kaimynais mes sugadinome ilgam“, – konstatuoja savo memuaruose Antanas Valionis.

Tam kad Latvija pradėtų pirkti suskystintas dujas iš SGD terminalo Klaipėdoje, o šis pagaliau gautu regioninio projekto statusą ir Briuselio finansavimą, „reikia laukti kol latviai pamirš, ką mes buvom žadėję ir kaip juos apgavome“, sako buvęs užsienio reikalų ministras ir Lietuvos ambasadorius Rygoje.

Tik štai ar Latvija pamirš šią istoriją ir ar vėl sutiks bendradarbiauti su Vilniumi, jei Lietuvos reputacija regione susiklostė gana vienareikšmiška?

Tai juk Lietuva, tiksliau LLA, sugadino santykius  su visais kaimynais aplinkui, ne vien tik su viena Latvija.

Norom-nenorom, tačiau atsiduri apgultos tvirtovės padėtyje, kada vienam kaimynui geležinkelį išardai, paspaudi kito (lenkų) tautiečius pas save, trečiam pradedi ruošti „spalvotas revoliucijas“ (Baltarusiją), ketvirtasis (Rusija) išvadinamas „teroristine valstybe.“ Nėra nieko keisto tame, kad kaimynai atsisako turėti reikalą su tokia „miela“ nykstančia valstybėle ir jos „žavinga“ , pardon, "politinę vadovybe".

P.S  Šitas straipsnis buvo publikuotas "LDiena" prieš kelis metus, 2018 metais, tačiau kolabuoruojančių su priešiškomis Lietuvos tautai užsienio spec. tarnybomis struktūrų pastangomis buvo panaikintas. Tačiau, kaip sako liaudies išmintis - rankraščiai nedega. Pačiam autoriui yra tekę dalyvauti Antano Valionio prisiminimų knygos „Politikos sūpuoklės“ pristatyme Vilniaus A. Mackevičiaus bibliotekoje ir savo ausimis klausyis jo pasakojimo. Iš pasakojimo bibliotekoje galima buvo daryti išvadą, kad Valionis yra prisiekęs šaikos režimo šalininkas ir iš vis keista kaip ta jo knyga išvydo pasaulį. Matyt tada, grybovščynos laikais, dar tik užuomazgos stadijoje buvo fašistinio šaikos režimo gairės, arba jos nebuvo demonstruojamos ir naudojamos taip akivaizdžiai ir plačiai kaip šiuo metu. Kada prisidengus pasauline kovidorastine šizofrenija buvo atleisti bet kokie moraliniai, etikos ir teisės stabdžiai bei vadžios ir atvirai pradėta spjaudyti į konstituciją, tarpvalstybinius susitarinus ir tarptautinę teisę. Ir aplamai į viską.