S. Buškevičius. Čečėnų karinės sėkmės paslaptis

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/07/11/s-... 2022-07-11 17:35:00, skaitė 248, komentavo 5

Ukrainos su Rusija karo fone, ypač nesėkmingai prarandant Lugansko sritį ir rusams jau okupavus virš 20% visos ukrainiečių teritorijos, dažnai keliu sau klausimus, kaip tik šiek tiek daugiau nei vieną milijoną gyventojų turinti tauta sugebėjo atsikovoti iš Rusijos kariuomenės sostinę Grozną bei kitus miestus, ir kur slypi čečėnų karinės sėkmės paslaptis.

Su čečėnų kovotojais teko bendrauti ne vieną kartą. Kai paklausdavau, ko jums dabar labiausiai reikia, atsakydavo: norime, kad pripažintumėte mūsų valstybės nepriklausomybę.

Ne ginklų, ar humanitarinės pagalbos jie pirmiausiai prašė, o Čečėnijos Respublikos Ičkerija nepriklausonybės pripažinimo.

Čečėnai turėjo idealius vadus Džocharą Dudajevą, Aslaną Maschadovą ir kitus. Nors jie kaip ir ukrainiečių karininkai buvo baigę sovietines karo mokyklas, tačiau tiek Dudajevas, tiek ir Maschadovas buvo vieni geriausių savo srityje.

Be to, jie mąstė nestandartiškai, originaliai, ieškojo silpnų priešo vietų. Jie buvo ryžtingi ir suvokė, kad karo nelaimėsi vien tik gindamasis bei laukdamas, kol turėsi daugiau ginkluotės nei priešas.

Čečėnai neturėjo jokių priešlėktuvinių Stingerių, prieštankinių Džavelinų, NLAW, jie turėjo tik automatus ir granatsvaidžius. Ir jie pirmąjį karą laimėjo, nes turėjo ekstraordinarų požiūrį kaip kovoti su žymiai gausesniu priešu, mąstė ir ryžtingai puolė.

Čečėnų karo vadai gerai suprato, kad norint įveikti metaforiškai šnekant sunkaus svorio boksininką, reikia ne su juo boksuotis, o panaudoti gatvės muštynių elementus- spyrius į skausmingus taškus, dūrius į akis ir panašiai.

Kaip čečėnai 1996 m. būdami absoliučioje mažumoje sugebėjo atsiimti sostinę Grozną, studijavo net amerikiečiai.

1996 m. prasidėjo čečėnų karo vadų parengta Grozno išlaisvinimo operacija. Visi karo ekspertai žino, kad puolantieji turi turėti bent 3-4 kartus daugiau karių nei besiginantieji.

Grozno puolimo metu viskas buvo atvirkščiai – čečėnų buvo 6 kartus mažiau nei besiginančių rusų. Čečėnų kovotojų buvo nuo 850 iki 2000, rusų kariškių – 12 tūkstančių, ir tai yra pačių rusų pateikti skaičiai.

Čečėnai užėmė Grozną ir nukovė 2 tūkst. rusų. Tuo pat metu buvo išlaisvinti miestai Gudermesas (be kovos rusai pasidavė) ir Argūnas.

Po šio pralaimėjimo rusai kapituliavo. Čečėnai buvo laisvi kelis metus. Antrąjį karą rusai laimėjo tik Kadyrovo ir kitų išdavysčių dėka bei dėl to, kad kovotojai neturėjo jokios priešlėktuvinės gynybos (apie Stingerius ir Vakarų palaikymą net sapnuoti negalėjo), todėl Groznas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus.

Kaip man pasakojo čečėnai, Dudajevas buvo ne tik puikus karvedys, lakūnas, bet ir mokėjo įtikinti, kad reikia priešo nebijoti. Dudajevas sakydavo: „Kas yra tankas? Tai degtukų dėžutė, kuri dega. Apie ką galvoja lakūnas skrisdamas bombarduoti? Jo vienintelė mintis- kaip saugiai nusileisti“.

Pirmasis Čečėnijos Respublikos Prezidentas Džocharas Dudajevas | xxiamzius.lt nuotr.

Kartą jų paklausiau, kiek pas jus būna per metus savižudybių (nes tuo metu Lietuvoje šis skaičius buvo didokas)- atsakymas mane suglumino: jie paklausė, o kas yra ta savižudybė? Jiems protu nesuvokiama, kad žmogus galėtų pakelti prieš save ranką, jie nežino net tokio termino.

Visada palaikiau visų tautų siekius kovoti už savo laisvę. Todėl, kai 1994 metais rusai pradėjo pulti Čečėniją, kurios nepriklausomybės niekas pasaulyje nepripažino, pradėjau reikalauti, kad bent Lietuva tai padarytų.

Tačiau mūsų valdžia bijojo. 1996 m. rudenį tapau Seimo nariu. Kadangi siekiu, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų, tad LR Seime užregistravau projektą dėl Čečėnijos Respublikos Ičkerija nepriklausomybės pripažinimo. Šiuo klausimu nuėjau pakalbėti su tuometinio Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu ir paprašiau jo frakcijos palaikymo.

Pokalbis buvo mandagus ir atviras. Seimo pirmininkas man pasakė: nors aš ir palaikau Čečėnijos nepriklausomybę, tačiau negalime rizikuoti.

Tuomet aš sakau: bet Lietuva turi elgtis drąsiai, kaip Islandija, kuri Lietuvos nepriklausomybę pripažino pirmoji pasaulyje ir mums tai buvo labai reikalinga.

Į tai profesorius atsakė: Islandija yra NATO narė, todėl ji galėjo sau leisti šį veiksmą atlikti, o Lietuva nėra Aljanse.

1997 m. balandžio 3 d. Seime buvo svarstomas mano projektas dėl Čečėnijos Respublikos Ičkerija nepriklausomybės pripažinimo.

Nors aš ir mane palaikantys agitavome smarkiai, deja, nepavyko: už nepriklausomybės pripažinimą buvo 23 Seimo nariai, prieš – 45. Iš viso balsavo 68 Seimo nariai.

Autorius yra politinės partijos „Jaunoji Lietuva“ pirmininkas