M. Kundrotas. Putinistai ir pišistai saviapgaulės pinklėse

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/09/27/m-... 2022-09-28 20:16:00, skaitė 268, komentavo 15

M. Kundrotas. Putinistai ir pišistai saviapgaulės pinklėse

Putinistai ilgus dešimtmečius gąsdino savo visuomenę Vakarų šalių puolimu. Gąsdino, kol pats tuo įtikėjo. Tuo tarpu apsiriję, išlepę ir savyje paskendę Vakarai mažiausiai galvojo apie dar vieną pasaulinį konfliktą.

Siauri jų sluoksniai, kurie apskritai kuo nors rūpinosi, savo dėmesį skyrė ekonomikos plėtotei, imigracijai ar klimato atšilimui. Dar vaivorykštukų teisėmis, bet kaip taisyklė – nuolankesnėse šalyse, nei Rusija, o jei pastarajai ir pagrūmodavo piršteliais, tai be jokios grėsmės.

Dabar viskas kinta. Vakarai telkiasi, blaivėja ir stiprėja. Kas tai paskatino? Rusija, bijodama Vakarų antpuolio, nusprendė užkirsti jam kelią, smogdama pati. Pirmiausiai – Gruzijai, o po to – ir Ukrainai, kurios projektavo savo ateitį Vakarų blokuose.

Šių šalių įsijungimas į euroatlantinę erdvę suvoktas kaip prielaida būsimam puolimui, nors Europos Sąjunga – ekonominis, o NATO – gynybinis blokas. Jei NATO šalys ir dalyvavo sprendžiant konfliktus Irake ar Jugoslavijoje, tai branduolinį ginklą turinti Rusija buvo visiškai saugi. Iki šiol.

Bijodama Vakarų Rusija puolė kaimynus. Dabar grėsmę pajuto Vakarai. Jei šiandien galima užpulti Kijevą, tai rytoj gali būti užpulta Varšuva, o poryt – ir Berlynas. Apetitas atsiranda bevalgant ir kas besupaisys, kur baigsis Rusijos „prevencinis“ karas?

Dėl viso pikto imtasi priemonių, tiek ekonominių sankcijų, tiek ir karinės paramos agresijos aukoms. Rusija įsivėlė į karą, kurio buvo galima išvengti ir toliau rieškučiomis semti pinigus už pigias žaliavas ir kitas prekes. Jau to praradimas yra pralaimėjimas.

Saviapgaulė žudo. Telkdamas inertiškas visuomenės mases melu apie išorinę grėsmę režimas dabar rizikuoja prarasti ir šių masių pasitikėjimą, ir atitinkamai – savo valdžią. Masės pasikliauja tiktai stipriu ir pergalingu lyderiu. Tai dabar jau supranta ir pats V.Putinas, bandydamas gelbėti savo „operaciją“ paskutiniais koziriais – šauktinių mobilizavimu ir branduolinio ginklo grėsme.

Bet branduolinė ataka išsyk sulauktų atsako, kuris nušluotų Rusiją ir jos režimą. Ne visi režime – savižudžiai, tai rodo ir mobilizacijos paskelbimo atidėjimas. O masinė mobilizacija reikštų masę karstų.

Užtenka prisiminti sovietų karą Afganistane, kuris baigėsi visišku režimo žlugimu. Visuomenė tiesiog pavargo nuo begalinio ir beprasmio karo. Yra ir dar liūdnesnis režimui pavyzdys, kaip mobilizuoti kariai nuverčia patį režimą.

Taip įvyko 1917 m. Rusijoje. Panašiai nutiko Stiuartų Anglijoje. Ne paskutinį vaidmenį kareiviai suvaidino ir Prancūzijos revoliucijoje – užtenka prisiminti Žilberą de La Fajetą.

Šiandien Lietuvoje kartojamas tas pats Kremliaus pasakojimas apie priešų apgultą tvirtovę, kurioje susitelkusius piliečius gali išgelbėti tik stiprus ir išmintingas komendantas. Skirtumai čia tik du: pirma, priešo grėsmė išties egzistuoja, antra, čia komendantas – kolektyvinis, valdančiosios koalicijos pavidalu. Bet pats principas meluoti išlieka.

Priešui priskiriami visi, kas bent kiek kritikuoja komendantą, mato pasaulį ir savo šalį kitaip, nei jis, ar tiesiog – taip, tiesiog – rodo per menką entuziazmą komendanto adresu.

Priešo agentais gali būti apšaukti prigimtinės šeimos ir tautinės valstybės šalininkai, eksperimentinių skiepų skeptikai, socialinio solidarumo ar pagaliau – gamtosaugos aktyvistai.

Šįsyk susitelkime į tris pavyzdžius, kaip pišistai (premjerės Ingridos Šimonytės ir jos komandos garbintojai) skęsta mele.

Pirmas kaltinimas visai faktinei opozicijai, nuo valstiečių iki tautininkų – tai tautos iškėlimas virš valstybės, tariamai atitinkantis Lietuvos priešo – putinistinės Rusijos – principą. Iš tiesų viskas – priešingai: Rusijoje valstybė iškelta virš tautos. Gali būti tuvis, čečėnas ar žydas, tik būk imperijos patriotas.

Rusų tautininkai ten taip pat persekiojami, kaip ir pajungtųjų tautų separatistai. V.Putinas tobulai seka Benitu Musoliniu, skelbusiu, jog ne tauta kuria valstybę, o atvirkščiai.

O ką gi sako Lietuvos Konstitucija? 2-asis straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Jei kam kyla klausimų, kas tai per tauta, Preambulė atsako: lietuvių.

Pišistams reiktų siūlyti kitą Konstituciją, nes dabartinė – aiškiai putinistinė. Ji valstybę paveda tautai ir iš jos tą valstybę kildina. Valstybė čia turi prasmę tik tiek, kiek ji yra tautos saviorganizacijos forma. Preambulėje aiškiai nurodoma, kam tauta kūrė šią valstybę: įgyvendinti savo teisę laisvai gyventi ir kurti protėvių žemėje.

Antras kaltinimas – siekis išsaugoti Lietuvos žemės nuosavybę valstybei ir piliečiams. Neva, tai irgi – putinizmas. Šįsyk žvilgtelkime į Laikinąjį pagrindinį įstatymą, dabartinės Konstitucijos pirmtaką. 45 straipsnis skelbia: „Žemė, jos gelmės, vidaus ir teritoriniai vandenys, miškai, kita augmenija, gyvūnija bei kiti gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas ir išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė. Žemės gelmės nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Valstybei. Kiti Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės objektai nuosavybės teise gali priklausyti ir Lietuvos piliečiams, jų grupėms (kolektyvams)“.

Kas pasirašė šį šlykštų putinistinį tekstą? Ogi Vytautas Landsbergis. Šį tekstą priėmė jo vadovaujama Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Tai kas dabar Lietuvoje didžiausias vatnikas?

Trečias kaltinimas – siekis nuleisti žemyn referendumo iniciatyvai būtiną parašų skaičiaus kartelę. Žinoma, tai naudinga Kremliui, nes dauguma Lietuvos piliečių – tokie kvaili ir piktavaliai, kad vos gavę progą parduos savo Tėvynę Rusijai.

O dabar pažvelkime, kas renka Seimą. Nagi ta pati tamsi, buka liaudis. Beje, be galimybės atšaukti blogus atstovus. Ką Kremliui lengviau nupirkti: 141 Seimo narį ar 100 000 referendumo iniciatorių (toks skaičius siūlytas įvairiose iniciatyvose)?

Beje, Konstitucijoje yra saugiklis, kad Lietuvos suverenumo atsisakymui arba mažinimui reikalingi 3/4 balso teisę turinčių Lietuvos piliečių. Neteko matyti iniciatyvų šį skaičių keisti.

O štai kitų klausimų svarstymas referendume turėtų vykti pagal tą patį principą, kaip ir rinkimai, pavyzdžiui – reikalaujant, kad referendumo įsigaliojimui būtinas skaičius atitiktų prieš tai vykusių Seimo rinkimų dalyvių skaičių.

Kitu atveju išeina, kad Seimą mums renka putinistiniai kvailiai ir niekšai, jeigu jų valia referendume – tokia pavojinga, tai tiek pat pavojingi jų balsai rinkimuose.

Pišistams gresia susipainioti saviapgaulėje, kaip susipainiojo putinistai. Jei melas apie tautos pirmenybę valstybės atžvilgiu labiausiai kenkia pačiai tautai ir valstybei kaip jos valios įrankiui, tai melai apie referendumus ir žemės nuosavybę delegitimuoja pačių pišistų valdžią ir jų istorinį pasakojimą.

O jų arogancija tautos akivaizdoje skatina atitinkamą pastarosios reakciją ir pišistų išmetimą į istorijos šiukšlyną.

To jiems ir palinkėkime.

Autorius yra politologas