M. Kundrotas. Seime – dviveidžiai, Dugino sekėjai ir Kristaus liūdintojai?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/10/10/m-... 2022-10-10 15:47:00, skaitė 327, komentavo 32

Lietuvos Respublikos Seime vėl atsisakyta pripažinti „Romuvos“ bendriją valstybės lygiu. Argumentuota įvairiai: vieniems kilo abejonių dėl šios bendruomenės statuso, ar tai – religinė, ar etnokultūrinė organizacija, kiti įžvelgė ryšių su Kremliumi, treti prisiminė esą krikščionys, uoliai besilaikantys viendievystės.

Išties religijos sąvoka – gana kebli. Ja įvardijamos ne tik skirtingos pasaulėžiūros, bet ir į skirtingas būties sritis orientuotos pasaulėžiūros.

Konfucianizmas – veikiau politinė filosofija, nei religija. Budizmas – psichologija. Islamas – teisinė sistema. Krikščionybė tam tikra prasme – etinė filosofija.

Pagonybė istoriškai yra buvusi ir tautosaka, ir grožine literatūra, ir politiniu režimu. Norint rasti vieną gryną religijos formą ir pagal ją vertinti visas kitas formas gali paaiškėti, kad grynos religijos išvis nėra.

Įprastai religija apibrėžiama kaip santykis tarp žmogaus ir dievybės. Visgi ir šis santykis nėra vienareikšmis. Dauguma krikščionių garbina vieną Dievą Trejybėje. Musulmonai ir judėjai lenkiasi vienasmeniam Dievui.

Pagonybėje dievų – daugybė, o budizme išvis nėra asmeniško Dievo.

Kas tikrai glumina, tai kai kurių šiuolaikinių pagonių teiginiai, jog dievai egzistuoja tik mūsų sąmonėje. Šis požiūris sunkiai dera su religine pasaulėžiūra, kurioje dievai gyvuoja objektyvioje tikrovėje.

Visgi tikroji „Romuvos“ problema nėra teoriniai religijos apibrėžimai. Tai – primityvi praktinė problema. Tai – valdančių politikų veidmainystė.

„Romuva“ jau daugelį metų veikia kaip registruota religinė bendruomenė. Registruojant ją pripažintas religinis statusas, o sprendžiant dėl valstybinio pripažinimo šis statusas kažkur dingo.

Nuoseklumas palieka tik du kelius: išregistruoti šią bendriją iš religinių bendrijų sąrašo arba pripažinti ją, kaip tokią bendriją, kuri atitinka visus pripažintoms bendrijoms taikomus kriterijus: veikimo ilgalaikiškumą, suderinamumą su dora ir viešąja tvarka, atramą visuomenėje.

Antras „Romuvos“ priešininkų argumentas – tariamo Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino rekomendacijos Vidurio Rytų Europoje skatinti opoziciją katalikybei iš kitų religinių bendrijų pusės, nes katalikybė tariamai sudaranti didžiausią opoziciją Rusų pasaulio idėjai.

Pirmiausiai derėtų pažymėti, kad paties A. Dugino įtaka Kremliaus režimui – gerokai perdėta, o opoziciją katalikybei sudaro ir protestantiškos bendruomenės, kurios jau turi valstybės pripažinimą – liuteronai, reformatai, baptistai, sekmininkai, adventistai ir Naujoji apaštalų bažnyčia.

A. Duginas išties skatino išnaudoti religinius skirtumus tautų skaldymui. Bet tikrasis jo įrankis – ne disidentinės religinės bendrijos, o politikai, skaldantys savo piliečius pagal tikėjimą. Tautas skaldo ir taip silpnina užsienio agresorių naudai ne pati religinė įvairovė, o tolerancijos jai stoka.

Istoriškai Lietuva, užtikrinusi skirtingų konfesijų teises, buvo stipri valstybė, silpti ji pradėjo tada, kai piliečiai pagal tikėjimą suskirstyti į geresnius ir blogesnius, pastaruosius stumiant į užsienio valstybių glėbį: pirmiausiai – Švedijos ir Prūsijos, o galiausiai – ir Rusijos.

Neįmanoma patrioto paversti savos valstybės priešu, išskyrus atvejį, kai jo paties valstybė jį atmeta. Tai dabar daro ir A. Dugino scenarijų vykdo religinio apartheido užsakovai ir įgyvendintojai.

Pagaliau, trečias argumentas prieš „Romuvą“ – asmeninės Seimo deputatų religinės pažiūros. Mielai užmirštamos, kai reikia ginti socialinį krikščioniškąjį mokymą, krikščioniškas dorybes ar Bažnyčios poziciją šeimos klausimais.

Laukinis kapitalizmas, moralinis reliatyvizmas ir alternatyvūs šeimos modeliai mielai priimami, bet juk reikia kaip nors parodyti savo rinkėjams krikščionims, jog esi krikščionis. Padarykime tai, prispausdami silpniausius, šiuo atveju – religines mažumas.

Kristaus liūdintojai | Alkas.lt nuotr.

Jei Dievas būtų norėjęs visus žmones atversti į tikrąjį tikėjimą prievarta, Jis būtų sukūręs robotus. Bet sukūrė žmones. Su laisvu protu ir laisva valia. Gebančius ir norinčius rinktis. Kas nusideda Dievui, galiausiai Jam ir atsakys. Ne valstybei.

Valstybės uždavinys nėra atversti ką nors į tikrąjį tikėjimą. Jos uždavinys – rūpintis dora, bendražmogiškais elgesio principais ir ginti savo piliečius nuo vidaus ir užsienio priešų.

Religijos samplaika su politika susina abi: gyvą tikėjimą keičia religija pagal užsakymą, o valstybė tampa despotiška.

Politikai, engiantys „Romuvą“, save, tikriausiai, laiko Kristaus liudytojais. Iš tiesų tai – Jo liūdintojai.

Kristus neša laisvę, kurią tokie politikai atmeta. Jie mano, kad Kristui tikėjimo skleidime reikalinga politikų pagalba. Kad Jam pačiam trūksta galių, o gal ir proto vesti žmones tiesiu keliu.

Šie politikai užmiršta Kristaus žodžius Pilotui: Mano Karalystė – ne iš šio pasaulio. Kas Cezario – Cezariui, o kas Kristaus, tai nėra Cezario.

Politikai, už Dievą sprendžiantys lojalumo Dievui klausimus, save stato į Dievo vietą.

Biblija turi pavadinimą figūrai, statančiai save į Dievo vietą. Ji įvardijama Antikristu.

Šiandieniniai antikristai darko dievišką tvarką, ardo Dievo paveikslą žmoguje ir manosi geriau išspręsiantys Dievo reikalus už patį Dievą. Jie primeta religiją ir žlugdo moralę, be kurios religija praranda prasmę.

Antikristas turi tik vieną teigiamą bruožą. Jis – laikinas.