M. Kundrotas. V. Radžvilas – geriausia, ką turime?

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/10/18/m-... 2022-10-19 17:38:00, skaitė 218, komentavo 2

Brandžioje politinėje diskusijoje, paprastai, kalbama apie idėjas ir programas. Paviršutiniškesniame ginče – apie procesus ir struktūras. O visiški infantilai kivirčijasi personalijų lygyje.

Veidą iškreipia graudi šypsena, kai žymūs viešieji intelektualai disproporcingą dėmesį skiria personalijoms, lyg tik tam būtų gabūs, ar – dar liūdniau – laikytų tik tam gabia savo auditoriją. Bet kai jie taip elgiasi, tenka leistis į jų lygį ir atsakyti.

Vytautas Radžvilas, Nacionaliniu s u s i v i e n i j i m u pasivadinusios partijos vadas, į Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) kvietimą į rinkimus žygiuoti sutelktomis gretomis, matyt, stokodamas argumentų idėjų ir programų lygmenyje, puolė taršyti kviečiančios partijos lyderį Petrą Gražulį.

Kliuvo ir anksčiau kvietusiam vienytis Rimantui Dagiui. Neva, su šiais žmonėmis vienytis būtų tiesiog nusikaltimas, nes jie viską sugadina. Kad pagrindinės idėjos dubliuojasi ir skaldo panašiai mąstančius rinkėjus, visiškai ignoruojama.

Vienybę šis Susivienijimas supranta vienareikšmiai: jūs pasitraukiate ir užleidžiate kelią mums.

Nepriminsime, kas tautosakoje kam užleidžia kelią, tik šiuo atveju suabejosime, jog tautosaka visada teisi.

Svarbiausia tai, kad radžvilistų partija susikūrė ne tuščioje vietoje. Iki jų Lietuvoje jau veikė tiek tautinės, tiek ir krikščioniškos partijos.

Užuot stiprinus jas įkurta nauja partija. Tad sau taisyklę užleisti kelią kitiems šios partijos kūrėjai taikyti pamiršo.

Pirmuosiuose rinkimuose dar buvo galimas argumentas „o mums pasiseks geriau“, bet šiai vilčiai žlugus vėl ruošiamasi žengti į rinkimus ir vėl – atskirai.

V. Radžvilo akcentus į tai, kokie blogi centristų-tautininkų, Krikščionių sąjungos ir kitų alternatyvios dešinės partijų vadovai, galima suprasti, pažįstant jo paties asmenybę.

Prieš daugelį metų, šių eilučių autoriui pristatant disertaciją, oponentas V. Radžvilas ištarė konceptualią frazę: geriausias pavyzdys, kaip galima rašyti apie tautiškumą, yra mano straipsniai.

Po tokios frazės bet kokia diskusija tampa bergždžia. Jei geriausias žmogaus pavyzdys, kokį jis gali pateikti, yra jis pats, belieka nueiti į gėlių turgelį ir nupirkti jam žydintį narcizą.

Taigi, pasaulio centras V. Radžvilui yra jis pats ir apie šį centrą telkiasi visa jo partija. Idėjos čia skirtos instrumentinei funkcijai. Jei būtų kitaip, tai būtų nuoseklu vienytis su tais, kurių idėjos panašios.

Bet kai esmė – personalinės ambicijos, apie vienijimąsi nėra nė kalbos. Tada kitų kvietimai vienytis sukelia tik pasipiktinimą – kaip kažkas gali lygintis su manimi? O siekiant pagrįsti savo pranašumą narstomos tikros ir pramanytos ydos.

Žinoma, P.Gražulis nėra šventasis. Skirtingai, nei V. Radžvilas, jis pats pripažįsta turįs silpnybių. Istorija su žuvies pardavėja, nuotykiai keliuose, tragiška klaida Seime svarstant šeimą gynusį Konstitucijos papildymą – visa tai gerai žinoma plačiajai visuomenei.

Tik ar pats kaltintojas gali pasigirti esąs be nuodėmės? Tuo metu, kai P. Gražulis dalyvavo antisovietinė veikloje ir sėdėjo okupantų kalėjime, V. Radžvilas tobulino marksistinę psichologiją ir filosofiją. Vėliau tapo liberalų patriarchu. Dar vėliau kvietė boikotuoti partinę veiklą ir rinkimus.

Nespėliokime jo tuometinių motyvų – ar tai buvo sąmoningas sabotažas, dirbant sistemai, ar noras pasirodyti gudresniu už visus veikiančius politikus, bet vienaip ar kitaip tai buvo naudinga valdantiesiems.

O dabar jiems naudinga tai, kad Lietuvoje dėl tos pačios ideologinės nišos peštųsi kuo daugiau ir kuo mažesnių partijų.

P. Gražulis tai supranta, V. Radžvilas tai suprasti atsisako. Spręskite patys, kas šiuo atveju visa galva aukščiau – tiek intelektualiniu, tiek ir moraliniu požiūriu.

Aukštinant save ir žeminant kitus griebiamasi net melo. Vykstant rinkimams į Europos Parlamentą V. Radžvilo komitetas, sudaręs dabartinės partijos branduolį, šmeižė centristų partiją, kad ši palaiko genderizmą ir imigraciją, nors puikiai žinojo, kad tai nėra tiesa.

Remtasi vieno iš kandidatų istorija, ką jis buvo išsakęs anksčiau, nors jis nei buvo, nei yra partijos narys. O patys komitetininkai į savo gretas traukė emigrantę, anksčiau dalyvavusią vaivorykštinės propagandos eitynėse. Saviems keistis leidžiama, o kitiems?

Nėra nei tobulų žmonių, nei tobulų partijų. Rašant šias eilutes norėtųsi, jog Tautos ir teisingumo sąjunga taip pat keistųsi.

Daugiau dėmesio intelektualinei veiklai, daugiau dėmesio vertybiniams teisės projektams, daugiau kritinio požiūrio Kremliaus šalininkų atžvilgiu, o ne tiktai konservatorių ar liberalų adresais. Mums visiems yra, kur tobulėti.

Mums reikia vieniems kitų. Užtai net ir po visų tarpusavio santykių aiškinimųsi mūsų Sąjunga lieka atvira.

Jei kam nors trukdo asmeninės ambicijos, liekame atviri tiems, kam svarbiausia – idėjos.