Timofejus Bordačiovas: Baigėsi Vakarų hegemonija ir pasaulis netrukus įžengs į labai pavojingą laikotarpį

Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://www.rt.com/russia/5655... 2022-11-01 10:18:00, skaitė 488, komentavo 3

500 metų pasaulis buvo valdomas iš Europos arba JAV: tai netrukus pasikeis, ir niekas nežino, kaip atrodys jo pakaitalas

Dramatiškiausias ir unikaliausias dabartinės padėties tarptautinėje politikoje aspektas yra tas, kad negalime tikėtis, jog viena valstybė ar pakankamai galingų šalių grupė ateityje atliks vadovaujantį vaidmenį. Tai reiškia, kad mums sunku įsivaizduoti, kas galės priversti valstybes laikytis elgesio taisyklių užsienio politikoje ir kaip tokius griežtus reikalavimus apskritai bus galima įgyvendinti.

Iš tiesų klausimas, kodėl individai, o šiuo atveju valstybės, turėtų laikytis taisyklių, yra pats svarbiausias politinės filosofijos klausimas. Ir nepaisant visų jėgos metodo netobulumų, žmonija kol kas neišrado jokio kito būdo, kaip pasiekti tokių tikslų, net ir minimalių, kitaip nei jėga. Per pastaruosius 500 metų tarptautinio bendravimo taisyklės buvo kuriamos siauroje Vakarų šalių bendruomenėje, pirmiausia Europoje, o XX a. prie jų prisijungė ir JAV, suteikdamos galios, reikalingos sistemai įgyvendinti.

Iš pradžių tai buvo daroma per pirmaujančių Europos valstybių, prie kurių 1762 m. prisijungė Rusija, galios pusiausvyrą. Po to, kai XVII a. viduryje atsiradusią tarptautinę tvarką užpuolė revoliucinė Prancūzija, taisyklių kontrolė tapo nedidelės didžiųjų imperijų grupės reikalu. Jos, vadovaujamos Rusijos ir Didžiosios Britanijos, nugalėjo Napoleoną ir 1815 m. sukūrė tvarką, kurios esmę sudarė bendras susitarimas, kad maištas tarptautiniuose reikaluose yra nepriimtinas.

XIX a. pabaigoje politika tapo pasaulinė, tačiau Europos galybės, įskaitant Rusiją, vis dar galėjo kontroliuoti likusias valstybes, pasitelkdamos brutalią jėgą ir milžinišką karinę-pramoninę persvarą. Dramatiški 1914-1945 m. įvykiai iškėlė JAV į pasaulinės politikos priešakį, kaip Vakarų bendruomenės lyderę pasauliniu mastu.

Tarptautinės institucijos, pradedant Jungtinėmis Tautomis, buvo įkurtos siekiant pagrindinio tikslo - išsaugoti monopolinę Vakarų padėtį. Tačiau tam reikėjo, kad atsirastų formalios teisingumo institucijos tarptautinės teisės pavidalu arba kad aukščiausiame JT organe - Saugumo Taryboje - dalyvautų Sovietų Sąjunga ir Kinija, kurios iš esmės buvo priešiškos JAV ir Vakarų Europos interesams.

Vakarų galios dominavimo institucinė forma tapo perteklinė, ir dabar pagrindinis klausimas yra, ar ją galima išsaugoti. Todėl JAV ir Vakarų Europos galios pozicijų tarptautinėje politikoje žlugimas lemia ne tik vadovų kaitą, bet ir esamų institucijų bei taisyklių peržiūrą pasauliniu lygmeniu. Kitaip tariant, visa formali tarptautinė tvarka, susiformavusi po Antrojo pasaulinio karo (o realiai - per pastaruosius kelis šimtmečius), nustos egzistuoti. Ji buvo grindžiama ypatinga teisių ir privilegijų sistema, skirta ribotai didžiųjų valstybių grupei, o vėliau teisingumo iliuziją sukūrė tarptautinės institucijos, kurioms vadovavo JT. Būtent ši sistema atliko pagrindinio egzistuojančios pasaulio tvarkos įteisinimo principo vaidmenį, nors praktiškai jį dažnai pakeisdavo Vakarų gebėjimas daryti lemiamą įtaką pasaulio reikalams.

Taigi, labai tikėtina, kad tarptautinių politinių institucijų žlugimas bus jų galios pagrindo, kurio buvimas nekėlė abejonių kelis šimtmečius, išnykimo pasekmė. Šiuo metu stebime tiek formalaus, tiek realaus tarptautinės tvarkos pagrindo griovimą. Labai tikėtina, kad šio proceso jau nebeįmanoma sustabdyti. Ateinantis laikotarpis bus naujos pasaulinės galios bazės apibrėžimo metas, ir kol kas sunku pasakyti, kurie veikėjai ir kokiu mastu taps jos dalimi.

Svarbu tai, kad šiuo metu pirmaujančios valstybės - JAV, Rusija, Kinija ir Indija - nėra artimos viena kitai, ypač vertybių ir pagrindinių tarptautinių taisyklių principų supratimo požiūriu. Kol kas didžiausia problema yra JAV ir kai kurių Vakarų Europos valstybių, kurios dėl vidinių priežasčių vykdo agresyvią politiką išorinio pasaulio atžvilgiu, elgesys. Šios valstybės pradėjo eiti labai nerimą keliančiu keliu, kuriuo eina kokybiškai keisdamos pagrindinius dalykus, sudarančius socialines, lyčių, o kartu ir politines visuomenės struktūras. Daugumai kitų civilizacijų šis kelias yra iššūkis ir bus atmestas.

Taip pat nežinome, kiek Vakarų vidinė raida priklauso nuo jų idealų sklaidos, kaip buvo ankstesniais laikotarpiais. Jei Vakaruose besiformuojančios tendencijos, kaip revoliucinė Prancūzija, bolševikų režimas ar nacistinė Vokietija, reikalaus ne tik kitų pripažinimo, bet ir pasaulinės ekspansijos, ateitis taps labai nerami. Jau dabar matome, kad konfliktas tarp Vakarų palaikomų vertybių ir vidaus teisėtumo pagrindų daugelyje šalių tampa pagrindu paaštrėjusiems politiniams santykiams.

Tačiau būtų klaidinga tikėtis, kad kitos didžiosios ir vidutinės galios, susiduriančios su Vakarais, visiškai vieningai supranta teisingumo pagrindus vidaus lygmeniu. Net jei Rusija, Indija, Kinija ar Brazilija dabar demonstruoja bendrą supratimą apie pagrindinius "tinkamos" pasaulio tvarkos principus, tai nereiškia, kad jos turi tokią pačią geresnės vidaus tvarkos viziją. Juo labiau tai pasakytina apie islamo pasaulio valstybes ir kitas didžiąsias besivystančias šalis. Jų konservatyvios vertybės dažnai prieštarauja Vakarų vertybėms, tačiau tai nereiškia, kad jos gali sukurti tarpusavio vienybę. Kitaip tariant, naujoji tarptautinė tvarka pirmą kartą neturės patikimo ryšio su pirmaujančių valstybių vidaus ambicijomis, ir tai iš tiesų yra kokybinis pokytis, palyginti su visomis mūsų aptartomis istorinėmis epochomis. Toks reiškinys atrodo labai svarbus, nes neturime patirties suprasti, kaip tokiomis sąlygomis klostysis valstybių tarpusavio santykiai.

Brutali jėga gali tapti vieninteliu santykinai apčiuopiamu pagrindu tvarkai įtvirtinti, tačiau to gali nepakakti, kad jos nustatytos sąlygos būtų tvarios net ir trumpuoju laikotarpiu.

Kitas unikalus šiandieninės revoliucinės situacijos bruožas yra tas, kad tarptautinės tvarkos reviziją vykdo ne viena ar kelios galybės - dabar tai tapo daugumos pasaulio gyventojų reikalu. Šalys, sudarančios apie 85 % pasaulio gyventojų, vienaip ar kitaip nebėra pasirengusios gyventi sąlygomis, sukurtomis joms tiesiogiai nedalyvaujant. Vis dėlto jų pasipriešinimas dažnai išreiškiamas neturint tiesioginių ketinimų ir priklauso nuo konkrečios galios galimybių. Tai, kas Rusijos ar Irano požiūriu atrodo kaip ryžto stoka bendraujant su JAV, Kazachstanui ar kitai jaunai suvereniai šaliai gali atrodyti didelis iššūkis - juk visa jų socialinė ir ekonominė sistema buvo sukurta siekiant išnaudoti liberalią pasaulio tvarką.

Trapios Afrikos valstybės ar buvusios sovietinės erdvės valstybės yra kur kas mažiau pajėgios elgtis nuosekliai nei klestinčios Persijos įlankos monarchijos. Kinija, nors šiuo metu yra antra pagal galingumą ekonominė galia, taip pat suvokia savo silpnybes. Tačiau visa tai nekeičia svarbiausio dalyko - net jei esamo status quo griovimas vyks ne ryžtingais kariniais veiksmais, o švelniu sabotažu, jis ne tik atspindi visuotinį nepasitenkinimą Vakarų autoritarizmu, bet ir sukuria naują tvarką, kurios pagrindiniai bruožai dar nenustatyti.

Ateinančiais metais dauguma pasaulio šalių stengsis kuo geriau pasinaudoti tarptautinės politikos galios pagrindo silpnėjimu savo interesais. Kol kas šie veiksmai yra konstruktyvus konfliktas, nes jie objektyviai kenkia fantastišku neteisingumu pagrįstai sistemai.

Tačiau laikui bėgant JAV ir ES blokas susilpnės ir užsisklęs, o Rusija ar Kinija niekada nebus pakankamai stiprios, kad užimtų jų vietą. O artimiausių 10-15 metų perspektyvoje tarptautinė bendruomenė susidurs su problema, kaip Vakarų galios monopolį pakeisti naujomis universaliomis prievartos priemonėmis, kurių prigimtis ir turinys mums dar nežinomi.