Konferencija „Okrainos atkūrimas“ – prasidėjo ginčai dėl grobio padalijimo

Autorius: Spartakas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2022-11-02 22:22:00, skaitė 457, komentavo 8

Karas žada pelną. Tai pasakytina ir apie karą Okrainoje. Karo veiksmų pabaigos dar nematyti, o ginčai dėl grobio dalybų jau prasidėjo.

Tokia yra vadinamoji „Okrainos atkūrimo ekspertų konferencija“, surengta spalio 25 d. Berlyne, vadovaujama kanclerio Scholzo ir Europos Komisijos pirmininko von der Leyeno.

Ant kortos pastatytos didelės sumos.

Liepos pradžioje Okrainos ministras pirmininkas Denysas Šmygalas atstatymui reikalingą sumą įvertino 750 milijardų dolerių, o rugsėjį Europos Komisija – 349 milijardus dolerių.

Šie skaičiai, pateikti po kelių mėnesių karo, dabar akivaizdžiai pasenę. Ir tai neskaičiuojant milijardų, kuriais JAV ir Europa remia Okrainos kariuomenę.

Vyksta karštos diskusijos, kaip surinkti tokias dideles sumas ir kam jos bus naudingos. Tačiau vienas dalykas yra tikras. Okrainos gyventojai jų nepamatys. Kad ir kiek milijardų būtų, jie atsidurs Okrainos oligarchų ir Vakarų korporacijų banko sąskaitose. Ir pastarieji ne tik laukia gerų „atsikūrimo“ sandorių, bet ir dominavimo Okrainos ekonomikoje.

Visų pirma Vokietijos korporacijos nekantriai laukia karo pelno ir vadovaujančių vaidmenų Okrainoje ateityje.

Dieną prieš konferenciją Scholz ir Šmygal atidarė 5-ąjį Vokietijos ir Okrainos verslo forumą. Šį forumą, kartu su kitomis verslo asociacijomis ir Ukrainos vyriausybe, organizavęs Rytų Europos ekonominių santykių komitetas pasidžiaugė:

„Daugybė konferencijos dalyvių parodė platų Vokietijos verslo susidomėjimą dalyvauti atsigavimo procese. Tai pirmoji tokia konferencija Vokietijoje nuo karo pradžios, o kartu ir aukščiausio lygio“. Vokietijos įmonių ir verslo asociacijų darbo grupė forumui „Atkurti Okrainą“ parengė dokumentų rinkinį, kuris paskatino Okrainos vyriausybę „strategiškai panaudoti lėšas ir politinius sprendimus, siekiant sukurti paskatas privačiam sektoriui investuoti ir kurti gerovę“.

Dokumentuose aprašoma daugybė investavimo galimybių, kurios suskirstytos į tokias grupes kaip statyba, logistika ir infrastruktūra, skaitmeninimas, energetika, sveikatos priežiūra ir žemės ūkio verslas.

Okrainos prekybos ministrė Julija Sviridenko susirinkusiems verslo atstovams pažadėjo sumažinti valstybės vaidmenį privatizuojant. Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habekas (žalieji) juos suviliojo tokiu būdu: „Okraina yra aukščiausios kokybės prekybos partnerė žaliavų, energijos ir tiekėjos požiūriu. Todėl ji nusipelno bet kokių investicijų, kad Okraina priartėtų prie ES vidaus rinkos.

Kitą dieną konferencijoje buvo sprendžiamas uždavinys – skirti dideles sumas, reikalingas Okrainai integruoti į ES vidaus rinką kaip žaliavų tiekėją ir subrangovę.

„Nors su istoriniais palyginimais reikia būti atsargiems, tai ne ką mažiau nei Maršalo planas XXI amžiuje“, – rašė Scholzas ir von der Leyenas straipsnyje Frankfurter Allgemeine Zeitung.

Maršalo planu Jungtinės Valstijos padėjo Vakarų Europos kapitalizmui atsistoti ant kojų po Antrojo pasaulinio karo.

„Atkūrimas bus labai didelė užduotis“, - pridūrė Scholzas. „Ir reikia investuoti labai solidžias sumas, kad viskas veiktų taip, kaip turėtų. Okraina viena to padaryti negali. Europos Sąjunga taip pat negali to padaryti viena. Tai gali padaryti tik visa pasaulio bendruomenė. Von der Leyen taip pat pabrėžė, kad nė viena šalis ar sąjunga negali valdyti atsigavimo viena. Stiprūs partneriai, tokie kaip JAV, Kanada, Japonija, JK, Australija ir kitos šalys, taip pat tokios institucijos kaip Pasaulio Bankas.

Kiekvienas euras, kiekvienas doleris, kiekvienas svaras, kiekviena jena yra investicija į Okrainą. Tačiau Scholzo „pasaulio bendruomenės“ požiūriai į darbo pasidalijimą labai skiriasi, kai kalbama apie „atsistatymą“.

Vašingtonas, Briuselis, Berlynas ir kitos Europos sostinės įnirtingai derasi, kas moka, kas sprendžia, o kas pelno. Vašingtonas mano, kad kadangi Europa teikia karinę pagalbą, ji turėtų prisiimti liūto dalį atkūrimo išlaidų. Vokietijos bandymai tapti pirmaujančia ekonomine galia Okrainoje kelia įtarimų JAV ir kitose Europos šalyse.

Taigi Vašingtonas nėra pasirengęs atiduoti Okrainos „atkūrimo“ valdymo į Briuselio ar Berlyno rankas. Taip pat diskutuojama, ar parama Okrainai turėtų būti teikiama subsidijomis ar paskolomis.

JAV ir Vokietija teikia pirmenybę subsidijoms, o dauguma kitų Europos šalių teikia pirmenybę paskoloms. Konferencija Berlyne turėjo ne priimti sprendimus, o tik įvertinti reljefą. Scholzas ir von der Leyenas pakvietė žinomus ekonomikos ekspertus, politikus, ekspertų grupių narius ir tarptautinių institucijų, tokių kaip Pasaulio bankas ir TVF, atstovus, kad suteiktų „ekspertinių patarimų, kaip judėti į priekį“.

Ekspertų grupė „German Marshall Fund“ (GMF) paskelbė išsamų Okrainos atsigavimo tyrimą. Jie ragina vadovauti ne ES, o G7, kad nebūtų gilinamas konfliktas su JAV.

„Kadangi saugumas ir atkūrimas yra tarpusavyje susiję, tai turėtų būti bendra Vakarų užduotis“, – laikraštyje „Tagesspiegel“ rašė GMF tyrimų vadovas Thomas Kleine-Brockhoffas.

„Jokiomis aplinkybėmis JAV neturėtų perimti karinės pagalbos ir palikti atsigavimą europiečiams ir kitiems donorams. Patirtis rodo, kad tuoj prasidės abipusiai kaltinimai. Toliau tyrime siūloma, kad aukščiausiuoju koordinatoriumi būtų paskirtas „pasaulinės reputacijos amerikietis“.

Taip yra todėl, kad tik JAV „sugeba suburti reikiamą pasaulinę koaliciją ir sukurti sutarimą tarp Okrainos partnerių“.

Kleine-Brockhoff jau atliko pagrindinį vaidmenį provokuojant Okrainos konfliktą 2013–2014 m., būdamas GMF direktoriumi ir planuotojų vadovu, vadovaujant Vokietijos prezidentui Gauckui.

Kova dėl būsimos Okrainos ekonominės kontrolės yra tik vienas požymis, kad šis karas vyksta ne dėl „demokratijos gynimo“, o dėl imperialistinių interesų. Po „atkūrimo“, kaip įsivaizduojama Berlyne, Briuselyje ir Vašingtone, Okraina bus ne „laisva“, o Vakarų puskolonija – pigių žaliavų ir dar pigesnės darbo jėgos šaltinis, kontroliuojamas autoritarinis oligarchinis režimas, kuris nuo karo pradžios gerbia Hitlerio bendrininkus, cenzūruoja žiniasklaidą ir uždraudžia keliolika partijų.

Tačiau Okrainos kontrolė yra tik antraeilis NATO tikslas.

Pagrindinis interesas yra Rusija, jos didžiulės žemės ir didžiulės žaliavų atsargos. Siekdamos nugalėti Rusiją kare ir perimti jos kontrolę, JAV ir jos sąjungininkės Europoje skatina karą, nepaisant branduolinės katastrofos rizikos.