Vytautas Sinica. Laisvė nuo privatumo

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: https://www.propatria.lt/2022/... 2022-11-12 16:22:00, skaitė 128, komentavo 7

Vytautas Sinica. Laisvė nuo privatumo

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Visą rudenį, o žvelgiant plačiau ir ne pirmus metus, Lietuvos valdžios ieško naujų būdų apkarpyti šalies piliečių teisę į privatumą. Rugsėjį pradėjusi absurdiškomis ir juoku sutiktomis idėjomis, dabar valdžia baigia priimti daug konkretesnius sprendimus: Seime jau priimtos pataisos, leidžiančios bankams rinkti itin jautrius duomenis apie žmonių sveikatą, įsitikinimus ir net lytinę orientaciją. 

Prievarta ir sutartys

Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje nuskambėjo Laisvės partijos atstovių siūlymas įstatymu įtvirtinti, kad seksas galimas tik po aiškiai išreikšto sutikimo. Projektą pagarsino narkotikų lobinimu garsi Morgana Danielė ir frakcijos seniūnė Ieva Pakarklytė, tačiau jis iki šiol nebuvo registruotas. Autorės sako, kad registruos, kai turės pakankamą Seimo palaikymą, tačiau net ir jų pažiūrų Seimo kolegos atsako, kad neįmanoma gauti palaikymo prieš tai neparodžius konkretaus projekto. 

Savaime tarytum geras tikslas užkardyti seksualinę prievartą, nes juk prievartai niekas nepritaria. Tačiau „laisviečiai“ nė kiek neslepia, kad projekto tikslas – jog esant kaltinimui, kad sutikimo nebuvo, savo nekaltumą įrodyti turėtų būtent kaltinamasis. Kitaip tariant, siūloma taikyti kaltumo prezumpciją. Praktikoje tai reiškia, kad žodinio sutikimo niekada neužtektų – teisėsaugos akyse tai būtų žodis prieš žodį ir neužtikrintų apsigynimo nuo galimų kaltinimų. Tai lėmė bangą juokelių apie būsimas sutikimui seksui sutartis net tarp sutuoktinių. Juokas liūdnas ir prasmingas: be rašytinio sutikimo ar, tarkime, tam skirtos tapatybę identifikuojančios programėlės, jokie įrodymai, kad sutikimas buvo, neįmanomi.

Nėra ko ir sakyti, kad tokios sutartys skamba juokingai, nes kiekvienam akivaizdu, kaip jos nedera prie intymaus žmonių gyvenimo, kaip paveiktų santykius ir spontaniškumą. Sutikimo seksui sutartys galimos tik robotais verčiamų žmonių visuomenėje. Teisė į privatumą yra viena pamatinių Konstitucijoje ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintų teisių. Ją saugoti yra nuo pažiūrų nepriklausanti bet kurios valdžios pareiga. To kas vieša ir kas privatu atskyrimas yra būtina, nors nepakankama sąlyga, leidžianti žmonėms gyventi iš tiesų žmogiškus gyvenimus, kurti autentiškus santykius vieni su kitais, egzistuoti pasitikėjimui, lojalumui, meilei ir daugybei kitų žmogui būtinų ryšių. Sutartys miegamajame yra visiškai nesuderinamos su normaliu žmonių gyvenimu. Rodos, tai supranta ir patys Laisvės partijos atstovai, nė karto nepasakę, kaip būtų užtikrinami sutikimo įrodymai.

Priešingai, iš projekto šalininkų viešų komentarų susidaro nuoseklus vaizdas, kad jiems puikiai suprantama neįrodomo sutikimo problema, tačiau tuo net mėgaujamasi. Pavyzdžiui, Rūta Latinytė rašė: „Kaip iš moterų buvo tikimasi, kad jos, eidamos pas vyrą į svečius, įsitikintų kažkokiu būdu, kad jų neišprievartaus (nes kitaip buvo manoma, kad pati kalta), taip dabar vyras, prieš kedendamas patalus, turi kažkaip įsitikinti, kad moteris jo už tai nekaltins. Nesi tikras – nesiguli!” Taigi netikrumas suprantamas ir sveikinamas. Tegu bijo! Laisviečių pataisos neišsprendus šios problemos reikštų, kad visi vyrai (nes prievarta beveik visada kaltinami vyrai) būtų moterų geros valios įkaitai. Pats projekto žavesys leftistų akyse: kad vyrai nežinotų ir bijotų, ką su jais po to padarys moterys. Tarsi tokiu iškreiptu būdu moterys būtų pagaliau įgalintos ir atkeršytų už šimtmečius trukusią vyrų priespaudą. 

Visa tai gali atrodyti spekuliacija, tačiau tiek MeToo istorijos, tiek vaiko teisių apsaugos įstatymai labai aiškiai praktikoje atskleidė, kad sugedus santykiams, jaučiant pagiežą, skyrybų kontekste ar net siekiant politinių tikslų, galimybe kaltinti be įrodymų yra gausiai ir noriai piktnaudžiaujama.

Daugelis prisimena prieš kelis metus nusiritusį MeToo skandalą, kai moterys ėmė masiškai viešai kaltinti vyrus kadaise įvykdytais ar nebūtais seksualiniais nusikaltimais. MeToo esminis bruožas buvo tai, jog teisinis aspektas neturėjo reikšmės – viešai apkaltinti žmonės buvo visuomenės pašalinami tiesiog iš karto, be jokio teismo, vien jų suterštos reputacijos pagrindu. Simboliška MeToo pabaiga laikoma Johnny Deppo nesena pergalė teisme prieš jį prievarta ir smurtu kaltinusią aktorę Amber Heard. Ką tik daug tyliau išteisinančiu nuosprendžiu baigėsi ir homoseksualia prievarta kaltinto aktoriaus Kevino Spacey teismas. Nors ir Deppas, ir Spacey išteisinti, jų kontraktai nutraukti, karjeros (beveik?) sužlugdytos.

Laisvės partijos siūlymas, jei būtų įgyvendintas, perkelia MeToo iš pletkų ir apkalbų į teisminį lygmenį. Vien žodžiais be įrodymų apkaltinti žmonės būtų baudžiami nebe pašalinimu iš visuomenės, o teismų skiriamomis bausmėmis. Tai MeToo pavertimas įstatymu.

Preliudija – „neapykantos kalba“ ir „smurtas prieš vaikus“

Tai ne pirmas Laisvės partijos bandymas veržtis į privačiausią žmonių gyvenimo sritį ir taikyti kaltumo prezumpciją. Dar praėjusį pavasarį Laisvės partijos ministrė Evelina Dobrovolska kėlė siūlymą išplėsti neapykantos kalbos įstatymus taip, kad kaltinimai neapykantos kalba būtų svarstomi administracinio proceso tvarka. Tai reiškia, kad už neva neapykantą skleidžiančius pasisakymus žmonės būtų baudžiami daug dažniau ir patys turėdami įrodyti savo nekaltumą. Laisviečiai tada neslėpė, jog siūlo tai būtent todėl, kad iki šiol pagal baudžiamąją teisę už neapykantos kalbą nubaudžiama per retai.

Neapykantos kalbos įstatymai yra vienas kol kas retų atvejų, kai demokratijos piliečiai gali būti nubausti už išreikštas savo mintis (taigi už žodžius). Jų žala laikomi kitų asmenų įžeisti jausmai. Neapykantos kalbos aukos gali būti pabrėžtinai tik politizuotos visuomenės mažumos – seksualinės, rasinės, religinės ir panašiai. Daugumos atstovai, patyrę neapykantą ir jos įžeisti, neapykantos kalbos aukomis būti negali pagal patį nusikaltimo apibrėžimą. Tačiau svarbu ne tik tai. 

Svarbu, kad bausmės už kalbą reiškia, kad valstybė diktuoja (ne moko, o su bausmėmis liepia) žmonėms, ką galvoti apie kitus žmones, ko mėgti ir ko nemėgti, dar tiksliau, ką mėgti privaloma. Kai kur, kaip Škotijoje, nueinama taip toli, kad už neapykantos kalbą siūloma bausti net kai apie mažumas neigiamai pasisakoma privačiai, o ne viešumoje. Tai tik totalitariniams režimams būdingas kišimasis į piliečių mąstymą.

Jei Laisvės partijos projektai kol kas netampa kūnu, tai praėjusią kadenciją viso Seimo vieningai priimta „Matuko reforma“ į šeimų privatų gyvenimą neregėtu mastu įsikišo jau prieš keletą metų. Galime ją laikyti kovos su privatumu pirmtake. Tada nepaprastai išplėtus smurto prieš vaikus apibrėžimą ir apvertus aukštyn kojomis tokių skundų vertinimo procedūras, visos šalies šeimos tapo potencialiomis smurtautojomis prieš savo vaikus. Smurtas prieš vaikus nebėra vien fizinis, juo gali tapti ir namų ruošos reikalavimai, pakeltas balsas, griežtas žodis ar kitos ne fizinės bausmės. Visuomenė mokyta sekti, kištis ir skųsti kaimynus dėl verkiančių jų vaikų. Šeima nebelaikoma saugia vieta, galinčia pati pasirūpinti joje augančiais vaikais. Visuomenė paskelbta kolektyviai atsakinga už visų šalies vaikų gyvenimą. Ne vienas šalies advokatas gali papasakoti atvejų iš savo praktikos, kaip besiskiriantys sutuoktiniai ima kaltinti vienas kitą nebūtu smurtu prieš vaikus. Smurtu, kuriuo iki skyrybų kažkodėl nesiskundė. Valstybės kišimasis į privačiausias gyvenimo sritis tampa asmeninių sąskaitų suvedinėjimo ginklu.

Covid pasekmės privatumui

Nors iš pažiūros nesusijęs, didžiulės įtakos ilgalaikiam požiūriui į privatų gyvenimą turės per pandemija taikytas gyventojų sekimas ir kontrolė. Iki pandemijos pamatine norma laikyta, kad asmens sveikatos duomenys yra itin jautrūs ir maksimaliai slapti. Niekas negalėjo reikalauti jų atskleisti be ypatingos priežasties, o atskleisti kito sveikatos duomenis buvo laikoma grubiu pažeidimu. Pandemija ir galimybių pasai sukūrė naują normą, kai visiems galima žinoti asmens ligos ar vakcinacijos statusą. Jį atskleisti buvo būtina parduotuvių, kavinių, viešųjų įstaigų, aukštųjų mokyklų, transporto ir kitiems darbuotojams, neturintiems nieko bendra su sveikatos apsauga. Sveikatos duomenų privatumas tapo niekiniu. 

Kaip dar 2020 metais oficialiai pripažino Pfizer vadovas, Covid vakcinos parduotos Europos Komisijai ir patvirtintos naudojimui nesant jokių duomenų ir net tyrimų apie tai, ar Covid skiepai stabdo šios ligos perdavimą ir sklaidą. Žinoma, vakcina buvo reikalinga pirmiausiai rizikos grupių apsaugai ir lengvesnei ligos eigai, ne sklaidai sustabdyti. Tačiau su ja buvo elgiamasi būtent taip, tarsi ji saugotų nuo sklaidos: pirkti kiekiai keliskart skiepyti visai populiacijai ir vykdytas visapusiškas spaudimas susiskiepyti ne vien rizikos grupių asmenims. Kartu su vakcina tiek ES mastu, tiek daugumoje šalių įvesti įvairiai pavadinti skiepų pasai, o su jais ir jautriausių asmens sveikatos duomenų tikrinimas. Vėliau (po skiepų pasų įvedimo) paskelbta ir apie tyrimus, rodančius skiepų poveikį ligos sklaidai. 

Tai reiškia, kad masinis privatumo principo paneigimas buvo taikomas nesant rimto mokslinio pagrindo – jokios įrodytos jautrių sveikatos duomenų įtakos aplinkinių žmonių saugumui. Kad paskiepytieji toliau perduoda virusą, įvedant galimybių pasą skelbė ir mūsų šalies Sveikatos apsaugos ministerija. Kaltųjų už šį veiksmą paieškos bus ilgos ir greičiausiai nevaisingos, jis bus pateisintas visuotiniu tokios praktikos taikymu. Tačiau normos ignoruoti privatumą ilgalaikės pasekmės dar ilgai lydės demokratinių šalių visuomenes, drąsindamos naujais būdais kištis į žmonių privatų gyvenimą.

Galios bankams

Visą kelią į privatumo sunaikinimą vainikuoja praėjusią savaitę priimtos Mokėjimų įstatymo 54 straipsnio pataisos. Pataisas pasiūlė vyriausybė, už jas balsavo visi be išimčių posėdyje dalyvavę valdančiųjų atstovai. Pataisos leido bankams rinkti itin jautrius asmens duomenis apie jo rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, taip pat tvarkyti genetinius duomenis, biometrinius duomenis, siekiant konkrečiai nustatyti fizinio asmens tapatybę, sveikatos duomenis arba duomenis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją. 

Kaip nušvietė teisininkas Ramūnas Aušrotas, pataisomis siekta reglamentuoti tam tikras spragas, kylančias dėl ES teisinio reguliavimo. Tačiau – ir tai labai svarbu – tai nėra ES direktyvų įgyvendinimas, t.y. Europos Sąjunga to jokia forma neliepė ir nepareikalavo. Naujosios pataisos yra Lietuvos vyriausybės ir tik jos iniciatyva. Gilesnė analizė patvirtina pirminį įspūdį. Šios pataisos tikrai nėra smulkus pakeitimas ar faktinės tvarkos reglamentavimas. Jomis bankams suteikiamos naujos išplėstos galios teisėtai rinkti itin jautrius duomenis, neturinčius nieko bendra su vartotojų kreditingumu ir, juo labiau, jokia prasme nebūtinus bankų veiklai vykdyti. Jos ne tik pažeidžia privatumą, tačiau ir sudaro visas prielaidas klientų vertinimui pagal jų kilmę, sveikatą ar įsitikinimus. Kitaip tariant, diskriminacijai. 

Visa tai kontekste nuolatinio vis griežtesnio grynųjų pinigų ribojimo, tarptautinių diskusijų apie riboto naudojimo skaitmeninių pinigų įvedimą ir augančios priklausomybės nuo bankų paslaugų fone. Bankų paslaugos nebėra tiesiog pasirinkimas, be kurio galima apsieiti. Be jų faktiškai neįmanomas gyvenimas ir pilietinių bei žmogaus teisių lygiavertis realizavimas šiuolaikinėje visuomenėje. Grynųjų išnaikinimas, nors grindžiamas kova su šešėliu ir korupcija, kartu yra ir bet kokio privatumo išnaikinimas. Sujungus taškus tarp visuotinio atsiskaitymo pavedimo ar kortele ir banko teisės rinkti bei analizuoti jautriausius jūsų duomenis gauname visuminį paveikslą, kuriame bankui apie jūsų elgesį ir įpročius žinoma faktiškai viskas. 

Pastaruoju metu daugėja žmonių, klausiančių, o kas čia blogo? Juk „jeigu nieko blogo nedarome, tai ir neturime ko slėpti“. Tačiau toks mąstymas verčia pasaulį aukštyn kojomis. Jis reiškia, kad viena pamatinių žmogaus ir konstitucinių teisių reikalinga tik nusikaltėliams, o visais kitais atvejais neturi jokios savaiminės vertės. Privatumas žmogui reikalingas iš prigimties, o ne vien nusikaltimams vykdyti. Didžioji dalis mūsų veiksmų ir žodžių, ypač mūsų emociniai ryšiai negrįžtamai pasikeistų, jeigu būtų vieši. Viešo ir privataus skirtis yra viena svarbiausių žmogiškam gyvenimui užtikrinti. Ir iš kitos pusės: privatumo atsisakymas reiškia absoliutų, besąlygišką pasitikėjimą valdžia ir valstybe (ar pradžiai bankais). Tikėjimą, kad sekdama kiekvieną piliečio veiksmą, valdžia ar jai informaciją galintys perduoti bankai nepadarys klaidingų vertinimų arba kita valdžia negali pradėti jų daryti ateityje. Istorijai būdinga taisyklė: kuo labiau visuotinas gyventojų sekimas, tuo neteisingesnė ir žiauresnė jiems valdžia. 

Galiausiai tarptautinis kontekstas neramina dar labiau už vietinį, nes vyksta atvira kova dėl visiško grynųjų pinigų atsisakymo. Vienos šalys tam pritaria, kitos priešinasi. Tokio masto kova turėtų užtrukti ir šalys jose užimti pozicijas. Lietuva kol kas aiškiai mėgina būti „pažangos“ smaigalyje ir nuo lapkričio 1 dienos įsivedė dvigubai griežtesnius atsiskaitymų grynaisiais ribojimus nei rekomenduoja (neliepia) Europos Komisija. Viskas po skaidrumo lozungas. Atkreipkime dėmesį: kaip Matuko reforma ėmė visus tėvus traktuoti, kaip potencialius smurtautojus, o vaiko verksmą – kaip galimai sukeltą smurto, kol nepatikrinome ir neįsitikinome kitaip; taip grynųjų atsisakymo ir mokėjimų operacijų sekimo reformos traktuoja visus kaip potencialius finansinius nusikaltėlius ar terorizmo finansuotojus, kol nepatikrinta ir neįsitikinta kitaip. Nepatinka sekimas? Turi ką slėpti? Galiausiai Tarptautinio valiutos fondo siūlomais skaitmeniniais pinigais apribojimus galimybę rinktis, kur juos išleidžiame, privatumo klausimas virsta privačios nuosavybės klausimu. Juk pakeitus pinigus pseudopinigais, kurių išleidimo galimybes riboja ne rinka, o valdžia, tai nustoja būti privačia nuosavybe tikrąja to žodžio prasme. 

Apibendrinimas

Vis įvairesniais būdais siekiama paneigti teisę į privatų gyvenimą ir tą daro didžiausi laisvės šaukliai, liberalūs ir progresyvieji politikai. Lietuvoje šį vaidmenį socialinėje srityje prisiėmė Laisvės partija, o finansinėje srityje uoliai vykdo visa valdančioji koalicija. Tiek trumpai, bet reikšmingai gyvenimus pakeitusi pandemija, tiek ir ilgus dešimtmečius plintanti leftistinė ideologijos skirtingais būdais, bet reikšmingai veda link vis didesnio žmonių privatumo pažeidimo. Finansinė laisvė naikinama bankams suteikiant vis didesnes jautriausių asmens duomenų rinkimo ir analizės teises, kurių būtinumo niekas net nebando pagrįsti. 

Privatumo principas aukojamas vienais atvejais utilitariniais visuomenės saugumo ar skaidrumo, kitais atvejais – gyventojų mąstymo perauklėjimo tikslais. Pastarajam ideologinio perauklėjimo tikslui tarnauja tiek iki absurdo išplėsto smurto prieš vaikus, tiek neapykantos kalbos, tiek ir „sutikimo seksui“ įstatymai. Nederėtų iš jų juoktis. Greičiau pagrįsta jų bijoti ir visu rimtumu jiems priešintis. Lygiai kaip ir bankų teisei kaupti ir analizuoti piliečių paslaptis.