Kasgi bijo Ž. Ž. Ruso?
Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://revoliucija.org/2016/01... 2016-01-22 16:50:40, skaitė 2871, komentavo 1
Žanas Žakas Ruso (1712-1778) jau ilgai laikomas vienu iš vedančių Apšvietos filosofų, davusių teoriją 1789 m. Prancūzijos didžiajai buržuazinei revoliucijai ir suteikusių jakobinams ideologinį pagrindą šiems pasaulį pakeitusiems įvykiams įvykdyti.
Bet šiandien jis daugiausiai ignoruojamas ir apskritai menkai žinomas. Skaitydami jo pagrindinius veikalus, „Samprotavimus apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“ bei „Apie visuomenės sutartį“ matome, kad daug kas ten yra mums labai pažįstama ir artima mintims, kurias vos ne iki nuobodumo visur girdime šiandien.
Jie parašyti palyginus paprasta kalba (Ruso taip pat buvo žymus romanistas), bet buvo įvairiai interpretuojami ir tai tikriausiai nepadeda bendro profilio susidarymui. Bet šie veiksniai tikrai pilnai nepaaiškina jo atžvilgiu taikomo santykinio ignoravimo – juk vis dėlto jis laikomas moderniosios politinės filosofijos tėvu.
Nepaneigiama, kad Ruso įtakojo Prancūzijos revoliuciją. Pagrindinis revoliucijos lyderis Maksimiliajanas Robespjeras savo dienoraštyje apie jį rašė šitaip: „Dieviškasis žmogau! Tai tu išmokei mane pažinti save. Kai aš buvau jaunas, tai tu man padėjai įtvirtinti tikrąjį savo prigimties orumą ir apmąstyti visuomeninę tvarką lemiančius principus…“
Jakobinai priėmė pagrindines Ruso idėjas: pamatinę žmonių lygybę; kad dorovė yra mums įgimta; proto svarbą; kad esame kilę iš iki visuomenių egzistavusios „prigimtinės būklės“; kad visuomenė yra Visuomenės sutartis, į kurią įeinama dėl savo pačių gerovės. Galbūt žinomiausia Ruso citata yra šita: „Žmogus gimsta laisvas, tačiau visur jis yra supančiotas“. Tai buvo kvietimas revoliucijai ir didelė dalis jo raštų buvo uždrausta. Ruso buvo įsitikinęs, kad jo matytos neteisingos ir engėjiškos visuomenės kilo iš labai paprastos, vos už šeimyną didesnės visuomenės išsivysčiusio darbo pasidalijimo ir privatinės nuosavybės.
Ir nors jis nemanė, kad būtų įmanoma ar pageidautina sugrįžti atgal į „prigimtinę būklę“ (ir galbūt jis jos netgi nelaikė tikru istoriniu laikotarpiu), jis buvo įsitikinęs, kad yra įmanoma pertvarkyti visuomenę ir sukurti geresnį pasaulį.
Ruso tikslas buvo pertvarkyti visuomenę taip, kad piliečiai ir jų atstovai vieningai dirbdami vienas kitą papildytų, kad išsiskleistų liaudžiai įgimta dorovė ir būtų įgyvendinta „Bendroji valia“. Bendrąja valia suprasta kolektyvinė konstrukcija, nepriklausanti nuo atskiro individo, kuria visi individai seka dėl visuotinės gerovės. Jis manė, kad geriausia tokios visuomenės forma būtų demokratinė respublika, nors tam tikrom aplinkybėm ar laikotarpiais neatmetė ir kitų formų, netgi monarchijos galimumo. Jis taip pat manė, kad šią idėją geriausiai išeitų įgyvendinti su maža populiacija ir maža teritorija, kur būtų lengvas asmeninis kontaktas ir bendravimas – panašiai kaip senovės graikų miestų-valstybių ir ankstyvosios Romos atvejais, kuriuos jis ypatingai teigiamai vertino.
Nesunku suprasti, kokios revoliucingos ir provokuojančios buvo šios idėjos šalyje, kuri skendo vėlyvojo feodalizmo neteisybėje ir sustabarėjime.
Augusi smulkioji buržuazija ir inteligentija piktinosi didžiulius mokesčius įvedusiu karaliumi, kurio pralaimėti karai sužlugdė šalies ekonomiką, o aristokratija ir kunigai už tai praktiškai nieko nesumokėjo. Dėl blogų derlių ir barbariškų feodalinių įstatymų bei papročių priespaudos, ant bado slenksčio atsidūrusi valstietija ir miestų varguomenė buvo pilnai pasirengusi pasekti smulkiosios buržuazijos pavyzdžiu.
Ruso asmeninis pavyzdys dėl religijos taip pat buvo radikalus. Nors ir tikėdamas dievu kaip kūrėju, jis buvo pasirengęs pereiti nuo savo gimtosios Ženevos kraštutinio kalvinizmo į katalikybę ir vėl pereiti prie kalvinizmo, kada panoro atgauti savo ženevietiškąją pilietybę – didesnio šuolio krikščionybėje ir būti negalėtų.
Robespjeras ir jo šalininkai savo maištą prieš religiją išreiškė kurdami Aukščiausiosios būtybės kultą, deistinį judėjimą, kuriuo buvo ketinama pakeisti senosios santvarkos atrama buvusią katalikybę. Bet tai jam netrukdė užsipuldinėti politinės kairės atstovų dėl jų ateizmo.
Aišku, savam laikui Ruso mąstymas buvo demokratiškas ir galėo pateisinti tironų nuvertimą. Jis palaikė asmens laisvę, bet šią laisvę įsivaizdavo tik Visuomenės sutarties ir Bendrosios valios rėmuose.
Bendrąją valią ir valstybę („visuomeninės teisės audeklą“, kaip ją vadino pats Ruso) puolantys žmonės nustoję buvę valstybės piliečiais ir tampa valstybės priešais. Jie paskelbė jai karą ir jei ima kelti realų pavojų, gali būti sunaikinami.
1791 m. gegužę, kada karalius dar buvo soste, Robespjeras pasakė karštą kalbą prieš mirties bausmę ir už asmens teises. Tuo tarpu 1792 m. jis teigė, kad karaliui nereikalingas net teismas, kad jis turėtų būti nedelsiant nubaudžiamas mirtimi, remdamasis Ruso idėja, kad karalius tapo valstybės priešu.
Karalius, jo teigimu, buvo nuverstas dėl savo nusikaltimų prieš liaudį ir tuo būdu pasireiškė Bendroji valia. Suteikti jam teisę į teismą reikštų tuo suabejoti; jo pripažinimas nekaltu praktiškai reikštų liaudies (Bendrosios valios) pripažinimą kalta, o tai būtų nesąmonė. Ir jei neįmanoma, kad jis būtų pripažintas nekaltu, tai ir teismas būtų tik farsas.
1794-aisiais Robespjeras Susirinkime jau ragino imtis teroro prieš valstybės (respublikos) priešus, o su liaudimi bendrauti remiantis protu. Gamta, – teigė jis, atkartodamas Ruso, – kiekvienai būtybei duoda savęs išsaugojimo instinktą. Lygiai taip pat ir su valstybe; Respublika privalanti sutriuškinti visus savo vidaus ir išorės priešus, arba pati būti sutriuškinta. Teroras yra būtinas teisingumo užtikrinimui: „Revoliucijos valdžia yra despotizmas laisvės prieš tironiją“. Ir tai tikriausiai šiuo klausimu galutinai išsemia Ruso teoriją.
Marksas su Engelsu pripažino Ruso dialektinį stilių ir jo svarbą Prancūzijos revoliucijai, bet abejojo dėl teroro, kuris, jų manymu, buvo veikiau iš silpnumo, o ne iš stiprybės kilusi taktika.
Iš esmės Ruso buvo materialistinio pagrindo savo filosofijai stokoęs idealistas. Jis suvokė, kad žmonės nėra iš prigimties blogi ar nuodėmingi, bet klydo manydamas, kad jiems dorybė yra įgimta. Jis matė, kad problemos kyla iš darbo pasidalijimo ir privatinės nuosavybės, bet nesuvokė, kad tai ir yra pagrindinis prieštaravimų visuomenėje šaltinis.
Nors galima lyginti Ruso „prigimtinę būklę“ su Markso „pirmykščiu komunizmu“, Marksas įžvelgė gamybos priemonėmis paremtas progresuoančias visuomenės istorines pakopas (vergovę, feodalizmą, kapitalizmą, komunizmą),Ruso, žinoma, šito padaryti negalėjo.
Kai kurie Bendrąją valią tapatina su proletariato diktatūra, bet Bendroji valia yra labiau idealistinė, pusiau-mistinė sąvoka, paremta tariamai įgimta morale ir klaidinga lygybės idėja, kol tuo tarpu proletariato diktatūra remiasi klasinėmis realijomis ir interesais.
Vis dėlto Ruso ir kitų Apšvietos epochos filosofų idėjos savo laiku pasitarnavo buržuazijai. Tipiška, kad jos nedėkingai nureikšminamos. Lygiai taip pat nuvertinamas ir Kromvelio bei Anglijos revoliucijos vaidmuo, verčiau kalbant apie 1688 m. „Šlovingąją revoliuciją“ (kuri buvo taikinga).
Buržuazija nori užmiršti ją į valdžią atvedusias revoliucines teorijas ir metodus kartu su savo akivaizdžiai neištesėtais pažadais apie laisvę, lygybę ir brolybę.